„Salų komisarės“ detektyvų serijos nauja byla – „Negyvėliai Helgolande“ (+ knygos ištrauka)

„Salų komisarės“ detektyvų serijos nauja byla – „Negyvėliai Helgolande“ (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato grožinės literatūros naujieną – Annos Johannsen detektyvą „Negyvėliai Helgolande“ iš serijos „Salų komisarė“. Vėl nauja byla, dėl kurios Lena pasiekia savo asmenines ribas. Viename name Helgolande randama negyva pora – iš pirmo žvilgsnio tai panašu į šeimyninę dramą. Komisarė imasi šios labai ypatingos bylos, mat vyras – neseniai pradingęs Žemės kriminalinės policijos biuro slaptasis tyrėjas.


Lena ima ieškoti pėdsakų. Kokia iš tiesų buvo policininko psichikos būklė ir kodėl jis buvo nušalintas nuo vykdomų tyrimų? Kaip su nusikaltimu susijęs kurdų klanas, kuriam tyrėjas dar visai neseniai lipo ant kulnų? Salų komisarė pirmą kartą per savo karjerą susiduria su organizuotu nusikalstamumu ir pati patenka į didžiulį pavojų.


Autorė A. Johannsen nuo vaikystės gyvena Šiaurės Fryzijoje. Ji žavisi regiono kraštovaizdžiu ir žmonėmis, o ypač – Šiaurės Fryzų salomis, kuriose ir vyksta detektyvinių romanų serijos „Salų komisarė“ veiksmas.


„Negyvėliai Helgolande“ – septintoji knyga vyriausiosios komisarės Lenos Lorencen gerbėjams. Kitos serijos „Salų komisarė“ knygos: „Lavonas paplūdimio krėsle“ (1 knyga), „Mergaitė pajūryje“ (2 knyga), „Senoji ponia prie jūros“ (3 knyga), „Vyras Hogėje“ (4 knyga), „Moteris Nordštrande“ (5 knyga), „Mirtis Amrume“ (6 knyga).

REKLAMA


Knygą iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė.


Knygos ištrauka


Udas Zelmeris nemelavo. Vaizdas pro Lenos kambario langą išties gniaužė kvapą. Viešbutis buvo įsikūręs aukštutinėje Helgolando dalyje, taigi gerokai virš Šiaurės jūros, ir Lena galėjo matyti Kopą. Kitados Kopa buvo uolyno dalis, bet aštuoniolikto amžiaus pradžioje didžiulis potvynis ją atkirto ir pavertė atskira smėlėta salele. Šiandien joje yra nedidelis oro uostas ir pliažas.


Iškrausčiusi kelionkrepšį Lena įsitaisė prie lango su stikline mineralinio. Mintimis nuklydo į Huzumą, miestą, kuriame jau beveik metus su Erku nuomojosi namą. Huzumas buvo savotiškas kompromisas tarp Kylio ir Amrumo. Erkas Amrume administravo poilsio namelius, tad dvi tris dienas per savaitę dažniausiai praleisdavo saloje. Kitu metu dirbdavo iš namų. Lena kasdien važinėjo iš Huzumo į Kylį ir atgal, jei netekdavo tirti kokioje kitoje Šlėzvigo-Holšteino vietoje. Pirmais mėnesiais jiems abiem buvo sunku, bet pamažu priprato ir rasdavo laiko sau. Tačiau Lena žinojo, kad tai nėra ilgalaikis sprendimas. Vis dėlto kol kas nematė jokios kitos išeities.

REKLAMA


Išgirdusi beldimą priėjo prie durų.


– Eime valgyti?


Lena šyptelėjo.


– Ar skrandis jau leidžia?


– Tik ne žuvį, – burbtelėjo Johanas.


Lena nusijuokė.


– Gausim ir ko nors kito.


Papietavę „Hanzos koge“, restorane netoli viešbučio, Lena su Johanu patraukė pas Fraukę Hinrichs, kurios namas taip pat stovėjo aukštutinėje salos dalyje.


– Iš pažiūros visi namai vienodi, – tarė Johanas.


Juodu siaura gatvele ėjo per tankiai užstatytą aukštumą.


– Nežinau, ar man čia patiktų, – kalbėjo jis. Stabtelėjęs pažiūrėjo į nedidelį sodelį, kuriame tilpo tik paplūdimio krėslas ir pora kubilų su gėlėmis. – Gyvenimą saloje įsivaizdavau kažkaip kitaip.


– Helgolandas – atšiauraus žavesio, bet savitos dvasios sala, – atsakė Lena. – Žmonės jį mėgsta arba jo nekenčia. Pastarieji čia neužsibūna.


– Tu čia ekspertė. – Johanas apsidairė. – Ar nepaklydome?


Lena žvilgtelėjo į planą, kurį buvo pasiėmusi iš viešbučio.


– Antra gatvelė kairėje ir priešpaskutinis namas.


Paskambinus į duris, atidarė vyras darbiniais drabužiais. Atrodė nepatenkintas, lyg jam būtų trukdoma.


– Taip?


– Ponas Hinrichsas? – paklausė Lena. Vyrui linktelėjus, parodė tarnybinį pažymėjimą, prisistatė ir pristatė Johaną. – Ponas Zelmeris pranešė, kad atvyksime.


Žengtelėjęs į šalį vyras palaukė, kol abu komisarai užeis.


– Tiesiai, pirmos durys po dešinei.


Jie įžengė į kambarį. Tai buvo svetainė ir valgomasis su langeliu į virtuvę. Langelis buvo atviras, Lena matė plautuvę. Atėjo moteris, trisdešimties su trupučiu, pusilgiais šviesiais plaukais, neaukšta, bet tvirtai sudėta. Atsistojo prieš Leną.



– Jūs iš policijos?


Lena vėl prisistatė, pristatė Johaną ir laukė, kada moteris pasiūlys prisėsti. Tačiau moteris, užuot pasiūliusi, išrėžė:


– Ko iš manęs norit?


– Gal galėtume prisėsti?


Fraukė Hinrichs gūžtelėjo pečiais ir parodė į stalą su keturiomis kėdėmis. Lena atsisėdo, Johanas taip pat.


– Tiriame jūsų sesers mirtį ir norėtume...


– Į visus klausimus jau atsakėm, – pertraukė Leną Janas Hinrichsas. Jis neprisėdo prie stalo, tebestovėjo tarpdury.


Lena atsigręžė į jį.


– Gal prisėstumėte? Mūsų klausimai skirti ir jums.
Papurtęs galvą Hinrichsas išėjo iš kambario.


– Atleiskit, – atsiprašė Fraukė Hinrichs, lyg ir susinepatoginusi dėl vyro elgesio. – Nuo to siaubingo įvykio nepraėjo nė mėnuo, ir mes manėm... – Ji nutilo.


– Nuo kada pažinojote Julių Vėberį? – paklausė Lena.


– Kažkada išlindo kaip Pilypas iš kanapių. Gal vasarą. Sužinojau net ne iš sesers, o iš vienos draugės. Ji paklausė, ar Vybkė turi naują kavalierių.


– O paskui?


– O kas paskui? Paskui paklausiau Vybkės.


– Kaip ji reagavo?


– Išsisuko. Bet vėliau jį mums pristatė, na, man ir mano vyrui. Ir užbėgdama už akių pasakysiu: jie susipažino per internetą.


– Taip, skaičiau protokolą. Bet ten nebuvo parašyta kada ir kaip.


– Paprastai. Yra internetinė Helgolando svetainė, per kurią žmonės gali palaikyti ryšius. Na, tie, kurie čia gyvena, ir tie, kurie išsibarstę po visą pasaulį. Per ją galima rasti žmones arba jų palikuonis. – Fraukė Hinrichs pasakė svetainės adresą.
– O kaip į tą svetainę pateko ponas Vėberis? – paklausė Johanas.


Fraukė Hinrichs pasilenkė į priekį ir prisimerkusi pažiūrėjo į jį.


– Tai jūs nieko nežinot?


Johanas nustebęs žvilgtelėjo į ją.


– Ko nežinome?


– To nusikaltėlio šeima kilusi iš čia. Jo seneliai, kaip ir visi kiti, 1945-aisiais iš salos buvo evakuoti. Kai kurie evakuotieji, kaip ir tie siaubūnai, negrįžo. O, jei jie būtų žuvę per bombardavimą, Vybkė tebebūtų gyva.

REKLAMA


– Ar Julius Vėberis ankstesniais metais lankėsi Helgolande? – paklausė Lena.


Aplinkybės, kad Vėberio protėviai kilę iš salos, Flensburgo tyrėjai nenustatė.


– Nežinau. Ir man nusispjaut.


– Koks jums pasirodė Julius Vėberis? Jūsų sesuo ir jis buvo pora. Ar jie buvo įsimy...


Fraukė Hinrichs pašoko.


– Gana! Neuždavinėkit tokių kvailų klausimų. Įsimylėję! Jis buvo psichopatas, jei žinot, ką tai reiškia. Ar dar privalau su jumis kalbėtis?


– Ne, kol kas neprivalote.


– Kol kas? Ką tai reiškia? – Fraukės Hinrichs balsas skambėjo garsiai ir šaižiai.


– Ponia Hinrichs, prašom nusiraminti. – Lena mostelėjo į kėdę. – Sėskitės.


– O kam? Eikit lauk iš mano namų. Neturiu ką daugiau pasakyti. Visa tai Vybkės neprikels. Nešdinkitės!


Lena ant stalo padėjo vizitinę kortelę.


– Helgolande tikriausiai būsim dar porą dienų. Norėčiau darsyk su jumis pakalbėti. Prašyčiau man paskambinti. Galim susitikti kur nors kitur.


Fraukė Hinrichs tylėdama parodė į duris. Kai Lena su Johanu išėję iš kambario pasuko link laukujų durų, prieš juos išdygo Janas Hinrichsas.


– Nu? Ir ką laimėjot? Dabar žmona naktim nemiegos ir kankinsis su migrena. Ar to siekėt?


Nusispjovęs ant grindų jis atlapojo duris.


– Viso gero, pone Hinrichsai, – ramiai atsisveikino Lena.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)