Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos (+ knygos ištrauka)

Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato garsių istorikų dr. Jurijaus Felštinskio (JAV) ir prof. dr. Michailo Stančevo (Ukraina) veikalą „Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“.


Kas lėmė 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusią Rusijos invaziją į Ukrainą? Įtraukiantis istorikų pasakojimas perteikia visą Ukrainos istoriją nuo jos ištakų iki šių dienų karo. Ar mūšis dėl Ukrainos peraugs į pasaulinį karą, ar taps naujuoju Rusijos Afganistanu ir prives prie Putino režimo žlugimo?


„Trečiasis pasaulinis. Mūšis dėl Ukrainos“ – tai Jurijaus Felštinskio ir Michailo Stančevo bandymas atskleisti imperinius Rusijos užmojus ir paaiškinti konflikto su Ukraina priežastis. Bendraautoriai drąsiai vadina Putiną rusų Hitleriu, peržengusiu Rubikoną dar 2014 m. kovą. Būtent po Krymo okupacijos ir buvo parašyta ši knyga, netrukus tapusi bestseleriu ir iki šiol nepraradusi savo aktualumo.


Vedžiodami skaitytojus po Ukrainos istoriją nuo senovės iki šių dienų, autoriai daugiausia dėmesio skiria Ukrainos nepriklausomybės laikotarpiui, žlugus Sovietų Sąjungai. Išsamiai aptariami nepriklausomos Ukrainos prezidentų Leonido Kravčuko, Leonido Kučmos, Viktoro Juščenkos ir Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikai. Analizuojamos rezonansinės žmogžudystės ir pasikėsinimai, palikę gilų pėdsaką Ukrainos politinėje istorijoje, pavyzdžiui, žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymas ir bandymas nunuodyti V. Juščenką.

REKLAMA


Knygoje pasakojama apie Ukrainos integracijos į Europą problemas, Rusijos pasipriešinimą Ukrainos ketinimams stoti į Europos Sąjungą ir tapti NATO nare, ekonominį ir dujų šantažą, kurį Rusija taiko Ukrainai ir visai Europai, Rusijos bandymus iš Ukrainos sukurti placdarmą tolesniems žygiams į Rytų Europos valstybes, pasitelkus Hitlerio Vokietijos ir Stalino Sovietų Sąjungos metodus bei taktiką. Nors blogio imperija SSRS išnyko iš žemėlapio, bet imperinė sąmonė Rusijoje išliko.


Bendraautorių teigimu, besitęsiantis Rusijos ir Ukrainos karas yra didelio – Trečiojo pasaulinio – karo preliudija. Dar 2015 m. autoriai spaudoje prognozavo, kad Rusijos invazija yra tik šešerių metų rusų kariuomenės pasirengimo klausimas ir įvyks 2021 m. (tiesa, invaziją šiek tiek nutolino nenumatyta koronaviruso pandemija). Tad sunku nesutikti su šių autorių argumentais: „Rusija yra didelė degalinė ir dujų saugykla. Jei perkama rusiška nafta ir dujos, Rusija turi pinigų. Jei jos neperka, perka ne iš Rusijos arba perka už mažesnę kainą, Rusija neturi pinigų. Tai banali tiesa. Būtent tai įrodo visa Rusijos dujų karo prieš Ukrainą istorija.“

REKLAMA


Nors knyga parašyta 2015 m., pastaruoju metu ją perleidžiant įvairiomis kalbomis, J. Felštinskis teigia, kad nekeistų joje nė vieno žodžio, nes jau tada buvo akivaizdu, kas nutiks ateityje. Visgi, rengiant knygą lietuvių kalba, 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje prasidėjo nauja Rusijos invazija, tad autoriams teko papildyti šį leidimą naujais skyriais ir informacija.


Šią knygą rekomenduojama perskaityti tiems, kurie nori sužinoti nerašytas politinių žaidimų taisykles, tikrąsias hibridinio karo priežastis ir galimas pasekmes ne tik Ukrainai ir Rusijai, bet ir visai pasaulio bendruomenei.


Knygos pratarmėje J. Felštinskis rašo: „Neįmanoma neužsiminti apie vieną žmogų, kuris visai nesąmoningai tapo laisvos Ukrainos ir pasipriešinimo Putinui simboliu. Tai – Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Kad ir kas dabar nutiktų, jis įeis į istoriją kaip valstybės veikėjas, kuris gynė savo šalies nepriklausomybę nuo beprotiško tirono, naikinusio viską savo kelyje. Zelenskis jau laimėjo šią kovą, nes Putino karas yra pralaimėtas. Tiesiog Putinas to dar nežino.“


Knygos ištrauka


Prezidentas Richardas Nixonas nugyveno ilgą ir įdomų gyvenimą. Tačiau į Amerikos istoriją jis pirmiausia įėjo kaip Votergeito skandalo, dėl kurio galiausiai buvo priverstas atsistatydinti, dalyvis. Prezidentas Leonidas Kučma neatsistatydino, nors visą jo antrąją kadenciją temdė Georgijaus Gongadzės nužudymo byla.



Gongadzė dingo 2000 m. rugsėjo 16 d. vėlai vakare. Parengęs dar vieną internetinio laikraščio „Ukrainska pravda“ („Ukrainos tiesa“), kurio vyriausioji redaktorė buvo Olena Prytula, numerį, Gongadzė išvažiavo namo ir pakeliui prapuolė. Namo jis taip ir negrįžo. Niekas jo daugiau nematė. Vėliau paaiškėjo, kad žurnalistas buvo nužudytas rugsėjo 17-ąją. Lapkričio 2 d. jo kūnas be galvos buvo rastas Taraščos miške maždaug už 100 km nuo Kyjivo.


Georgijus Gongadzė gimė 1969 m. gegužės 1 d. Tbilisyje gruzinų disidento ir režisieriaus Ruslano Gongadzės bei ukrainietės Lesios Gongadzės (Korčak) šeimoje. Dar prieš žlungant Sovietų Sąjungai, jis buvo pašauktas į kariuomenę ir tarnavo Afganistane. Sekdamas tėvo pavyzdžiu, Gongadzė įsitraukė į opozicinį judėjimą ir vadovavo Gruzijos liaudies fronto informacijos centrui. 1989 m. persikėlė į Ukrainą, į motinos gimtąjį miestą Lvivą. Po tėvo mirties Georgijus prisijungė prie sukilėlių armijos Abchazijoje, nufilmavo keletą dokumentinių filmų apie Gruzijos ir Abchazijos konfliktą, buvo sunkiai sužeistas ir netrukus grįžo į Ukrainą. Baigęs Lvivo nacionalinio universiteto Užsienio kalbų fakultetą, Gongadzė tapo kūrybinės asociacijos „Europos centras“ vyriausiuoju režisieriumi ir Lvivo televizijos laidų vedėju. 2000 m. jis sukūrė interneto portalą „Ukrainska pravda“, kuriame aštriai kritikavo Leonido Kučmos režimą ir skelbė sensacingą medžiagą apie prezidentą ir jo aplinką. Nuolat gąsdinamas ir milicijos sekamas Gongadzė prieš pat dingimą, 2000 m. liepos 14 d., atviru laišku kreipėsi į Ukrainos generalinį prokurorą Mychailą Potebenką, taip įspėdamas teisėsaugos institucijas apie gresiančią tragediją.

REKLAMA


Beje, 1999–2000 m. Ukrainos prezidento Leonido Kučmos kabinete buvo neteisėtai įrašyta daugybė prezidento ir jo lankytojų pokalbių. Užfiksuota mažiausiai 600 valandų įrašų. 2000 m. pabaigoje vienas iš prezidento apsaugos pareigūnų majoras Mykola Melnyčenka išvyko iš Ukrainos ir oficialiai pareiškė daręs neteisėtus įrašus Kučmos kabinete. Tuo pat metu, 2000 m. lapkričio 28 d., žymus Ukrainos politikas, parlamento pirmininkas ir Socialistų partijos lyderis Oleksandras Morozas iš parlamento tribūnos pacitavo ištraukas iš „Melnyčenkos įrašų“ Kučmos kabinete, kur buvo kalbama apie Gongadzę. Morozas apkaltino prezidentą prisidėjus prie žurnalisto Gongadzės dingimo:


„Visuomenės smukimas į nusikalstamumo ir banditizmo liūną turi liautis. Todėl, turėdamas rimtą pagrindą, esu priverstas konstatuoti, kad žurnalisto Georgijaus Gongadzės dingimą užsakė Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma, be to, jis sistemingai kontroliavo savo užsakymo vykdymo eigą. Prezidento administracijos vadovas Volodymyras Lytvynas nuo pat pradžių žinojo apie pasirengimą šiam užsakymui. Tiesioginis scenarijaus autorius ir operacijos vykdymo organizatorius yra Ukrainos vidaus reikalų ministras Jurijus Kravčenka.“


Po to vykusioje spaudos konferencijoje Socialistų partijos narys Jurijus Lucenka paviešino įrašą, kuriame prezidentas prašė ministro Kravčenkos „susitvarkyti“ su žurnalistu.


Nors kaltinimai prezidentui Kučmai, kuriuos Morozas pateikė remdamasis įrašais, susijusiais su Gongadzės dingimu ir nužudymu, atrodo suprantami ir akivaizdūs, reikėtų pabrėžti, kad pačiuose įrašuose nėra aiškiai nurodyta, jog prezidentas Kučma davė įsakymą nužudyti Georgijų Gongadzę. Netgi galima teigti, kad bet kuris kvalifikuotas advokatas teisme nesunkiai įrodytų, jog iš įrašų neįmanoma daryti išvados, kad Kučma prisidėjo prie Gongadzės nužudymo. Tačiau neabejotina, kad prezidentas Kučma, kaip aiškiai liudija įrašai, buvo itin neigiamai nusiteikęs Gongadzės atžvilgiu, o jo pastabas pavaldiniai galėjo suprasti kaip nurodymą nubausti ar net nužudyti opoziciškai nusiteikusį žurnalistą.

REKLAMA


Nors įrašai neabejotinai yra autentiški, teisme neįmanoma įrodyti, kad jie nebuvo sumontuoti arba kad prie jų neprikišo nagų pašaliniai asmenys; įrašų kokybė yra siaubinga, o jų stenogramas galima interpretuoti dvejopai, nes prasmė ne visada akivaizdi; pokalbiai atskleidė, kad prezidentas Kučma buvo itin neigiamai nusiteikęs Gongadzės atžvilgiu ir netgi siūlė jį deportuoti į Gruziją arba leisti pagrobti „čečėnams“. Vis dėlto nė viename iš daugybės pokalbių nenuskambėjo vienareikšmiškas nurodymas (įsakymas) nužudyti Gongadzę, nors toks nurodymas galėjo būti duotas trumpai ir aiškiai, vieną kartą, nebegrįžtant prie Gongadzės temos. Taigi teisiškai Gongadzės žmogžudystės byloje Kučma buvo neliečiamas, net ir pateikus pokalbių įrašus. Tiesa, kilo dar vienas gana svarbus klausimas: Mykola Melnyčenka su generolo Marčuko žinia neleistinus įrašus darė iki pat Gongadzės nužudymo ir netrukus po to juos nutraukė. Kitaip tariant, Kučma buvo įrašinėjamas tik tol, kol pavyko sukaupti pakankamai kompromituojančios medžiagos. Po Gongadzės nužudymo įrašus kontroliuojantys žmonės manė, kad jų darbas baigtas: dabar Kučma buvo jų rankose. Atrodė, kad vienos rezonansinės žmogžudystės visai pakanka.


2000 m. spalį nesankcionuotas pokalbių klausymasis Ukrainos prezidento kabinete buvo nutrauktas. Paskutiniai įrašyti pokalbiai, susiję su Gongadze, vyko tuo metu, kai žurnalistas jau buvo pagrobtas ir nužudytas, nors nėra aišku, ar Kučmos kabinete apie Gongadzę kalbėję žmonės, įskaitant patį Leonidą Kučmą, Leonidą Derkačą, Jurijų Kravčenką ir kitus, žinojo, kad Gongadzė negyvas. Po 2000 m. rugsėjo 16 d. įrašytuose pokalbiuose apie tai nėra jokių akivaizdžių užuominų. „Melnyčenka nerado nė vieno įrašo, kuriame būtų užfiksuotas prezidento ir ministro [Kravčenkos] pokalbis po žurnalisto dingimo“, – rašo knygos apie Gongadzės nužudymą autorius Jaroslavas Košivas. Tai netiesiogiai įrodo, kad Kučma galėjo būti kažkaip susijęs su Gongadzės žmogžudystės organizavimu. Tikriausiai dėl šios priežasties generolas Marčukas įsakė Melnyčenkai nutraukti pokalbių klausymąsi prezidento kabinete: po rugsėjo 16 d. pokalbių, įrodančių prezidento Kučmos dalyvavimą žmogžudystėje, stoka tapo Marčukui nepalankiu argumentu, kad Kučma nedavė įsakymo nužudyti Gongadzę.


Kai 2000 m. lapkritį buvo rastas Gongadzės kūnas, šalis jau buvo pasirengusi sprogimui. Visuomenė tvirtai tikėjo, kad įsakymą pagrobti ir žiauriai nužudyti Gongadzę davė Ukrainos prezidentas. Gongadzės pavardė buvo linksniuojama laikraščių puslapiuose ir televizijos laidose. Publikacijų skaičius siekė dešimtis tūkstančių. Gruodį prasidėjo masinės protesto akcijos, kurias inicijavo grupė neteisėtumu pasipiktinusių Ukrainos visuomenės veikėjų, reikalaujančių prezidento, vidaus reikalų ministro, generalinio prokuroro ir Ukrainos saugumo tarnybos vadovo atsistatydinimo, taip pat nepriklausomo Gongadzės bylos tyrimo.


Visą tą laiką Ukrainoje tęsėsi protestai. Kovo 9 d. prie prezidento administracijos pastato įvyko susirėmimai su milicija, suimta daugiau kaip 200 žmonių, o apie 50, daugiausia UNA-UNSO nariai, buvo nuteisti už masinių neramumų organizavimą. Tačiau, nepaisant to, mažiausiai 15 regionų buvo įkurti nauji palapinių miesteliai – jie tapo protestų prieš esamą režimą židiniais. Daugelyje miestų gubernatoriai ir merai surengė atsakomuosius Kučmos palaikymo mitingus, tačiau tai negalėjo pakeisti bendros prieš Kučmą nukreiptos protestuotojų judėjimo dvasios.


Tuo pat metu vyko ir oficialus Gongadzės nužudymo tyrimas. Kučma paskelbė, kad jis asmeniškai kontroliuoja Gongadzės bylą. Be to, Generalinė prokuratūra bandė suklaidinti visuomenę, teigdama, kad žmogžudystę „iš chuliganiškų paskatų“ įvykdė du nusikaltėliai, kurie neva mirė 2000 m. gruodį. Tiesa, niekas tuo nebetikėjo.


2004 m. birželį britų laikraštis „The Independent“ išspausdino tyrimo medžiagą, kurioje pateikiami Kyjivo srities kovos su organizuotu nusikalstamumu departamento vadovo pavaduotojo pulkininko leitenanto Ihorio Hončarovo, suimto 2003 m. gegužę dėl kaltinimų nužudžius vienuolika žmonių ir mirusio 2003 m. rugpjūčio 1 d. areštinėje nuo apsinuodijimo arba smūgio į galvą, parodymai. Hončarovas teigė, kad Gongadzės pagrobimą ir nužudymą įvykdė kontroliuojami banditai Ukrainos vidaus reikalų ministerijos nurodymu, būtent vidaus reikalų ministro Jurijaus Kravčenkos, veikusio prezidento Kučmos vardu, įsakymu. Kaip tiesioginį šios žmogžudystės dalyvį Hončarovas nurodė savo kolegą – milicijos pareigūną Jurijų Nesterovą. Pats Nesterovas išsakė prielaidą, kad Gongadzės nužudymas – tai Rusijos specialiųjų tarnybų sąmokslas ir kad pulkininkas leitenantas Hončarovas pats dalyvavo sąmoksle, kurio tikslas buvo „nužudyti Gongadzę ir suversti kaltę Ukrainos prezidentui Kučmai“.


2005 m. gegužės 22 d. Nesterovas davė interviu laidai „Uždara zona“, kurios vedėjas buvo Volodymyras Arjevas. Pašnekovas atskleidė, kad Hončarovas buvo FST agentas ir bendradarbiavo su generolu Marčuku. Be to, jis tvirtino, kad Hončarovas turėjo Melnyčenkos įrašus dar prieš tai, kai 2000 m. lapkričio 28 d. juos paviešino Morozas.


2005 m. kovo 1 d. naujasis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka, atėjęs į valdžią po Oranžinės revoliucijos, kurią iš dalies sukėlė Gongadzės nužudymas, paskelbė, kad žurnalisto žudikų tapatybės nustatytos. Kitą dieną į generalinio prokuroro pareigas grąžintas Sviatoslavas Piskunas pateikė visuomenei visą turimą informaciją apie Gongadzės nužudymą. Jis teigė, kad žmogžudystėje dalyvavo keturi milicijos pareigūnai, du iš jų jau suimti, vienas slapstosi, o vienas yra liudytojas. Piskunas tikino žinantis nužudymo užsakovų pavardes, bet kol kas negalintis jų įvardyti.


Vis dėlto netrukus paaiškėjo, kad vienas iš įtariamųjų, kuriuos Generalinė prokuratūra iškvietė į apklausą, yra buvęs vidaus reikalų ministras Jurijus Kravčenka. Apklausa buvo numatyta kovo 4 d. 10 val. ryto. Tačiau ši apklausa neįvyko: likus trims valandoms, Kravčenka buvo rastas negyvas su dviem kulkomis galvoje. Pasak generalinio prokuroro pavaduotojo Viktoro Šokino, nors buvo du šūviai, tai – savižudybė. Visgi vidaus reikalų ministras Jurijus Lucenka manė, kad Kravčenka buvo nužudytas. Juk jis paliko atsisveikinimo raštelį: „Mano brangieji. Aš dėl nieko nekaltas. Atleiskite man. Tapau prezidento Kučmos ir jo aplinkos politinių intrigų auka. Palieku jus ramia sąžine. Sudie.“