Leidykla „Briedis“ pristato perkamiausių „USA Today“ knygų autorės Debros Webb kriminalinį romaną „Niekuo nepasitikėk“.

Bandydama ištirti dvigubą žmogžudystę ir rasti dingusią moterį detektyvė Kerė Devlin atkapstys ne vieną purviną paslaptį. Neįprasta byla pasiglemžia visą jos laiką ir jėgas. Blogiau ir būti negali. Jos gyvenimas griūva, paauglė duktė Torė su ja beveik nesikalba, o buvęs vyras manipuliuoja dukterimi, norėdamas apkartinti Kerės gyvenimą. Be to, padėti tirti bylą jai paskiriamas detektyvas Falkas, kuris nekelia jokio pasitikėjimo.

Programinės įrangos meistras Benas Ebotas, turtingos vietinės šeimos palikuonis, ir jo uošvė buvo nušauti savo dvare, o jo nėščia žmona Sela dingo. Ar ji žudikė, ar pagrobimo auka? Kerė ieško bent kokių užuominų, kas galėtų taip nekęsti Beno, kad jį nužudytų. Ne tik Sela, bet ir pačios Kerės šeima bei geriausias draugas slepia su byla susijusias detales. Kai dingsta mylima Kerės dukterėčia, kuri stažuojasi advokatų kontoroje, teikiančioje paslaugas daugeliui Birmingamo turtuolių, katės ir pelės žaidimas tampa dar pavojingesnis.

Visgi bylą būtina ištirti: žudikas laisvėje, o besilaukianti Sela dingo. Ėmęsi darbo Devlin ir naujasis jos porininkas netikėtai ima traukti į dienos šviesą visas turtingiausių ir galingiausių Birmingamo miestelėnų paslaptis. Žingsnis po žingsnio Devlin artėja prie žudiko ir dingusios moters, kuri vis labiau panašėja į įtariamąją, o ne į dar vieną auką.

Bet staiga tyrimas pakrypsta visai netikėta linkme, nes paaiškėja nauji nusikaltimo motyvai, o jo dalyviai ima kelti grėsmę ir pačios Devlin šeimai. Ji nė nenumano, kokį pavojingą žaidimą žaidžia – privalo išsiaiškinti tiesą ir užkirsti kelią žudynėms, antraip visko neteks.

Ar turtas ir valdžia gali apsaugoti privilegijuotuosius nuo teisingumo? Politinės intrigos ir tamsios šeimos paslaptys privers skaitytojus karštligiškai versti puslapį po puslapio, kad sužinotų visus šio stulbinančio trilerio vingius.

Debra Webb yra „ USA Today“ bestselerių autorė, parašiusi daugiau nei 150 romanų. Daugelyje šalių parduota daugiau nei keturi milijonai jos knygų. Debra Webb buvo apdovanota prestižiniu „Romantic Times“ apdovanojimu.

Knygos ištrauka

Ebotų rezidencija, Šventojo Čarlzo kelias, Huveris

Tempesta Ebot sėdi ant sofos kraštelio šeimos kambaryje. Ji anksti paleido darbuotojus. Danielis pakeliui namo. Ji jam paskambino, o daro tai retai, ir pasakė, kad jai jo reikia. Danielis pasirodys bet kurią akimirką. Ji paruošė vyrui mėgstamiausio jo gėrimo, škotiško viskio su ledukais, ir taurę baltojo vyno sau. Grakščios taurės, rankų darbo, iš Italijos, stovi ant sidabrinio padėklo ant kokteilių stalelio priešais ją.

Ji apsidairė po milžinišką kambarį ir prisiminė dieną, kai buvo pradėtas statyti šis gražus namas. Benas dar nebuvo gimęs. Tempesta nekantriai laukė, kada namai bus pilni vaikų. Tačiau kažkuriuo metu, kol ji nešiojo Beną įsčiose, Danielis pasirūpino, kad to nenutiktų.

Jai to, žinoma, niekada nepasakė. Tempesta pati išsiaiškino vyro paslaptį, kaip išsiaiškindavo ir kitas jo išdavystes. Nusprendęs pasidaryti vasektomiją Danielis atėmė iš jos svajonę. Benas buvo vienintelis jos vaikas ir į tą mielą berniuką Tempesta sudėjo viską.

Dabar jo nebėra.

Ją būtų užplūdusios emocijos, bet ji gerai pasiruošė. Išgėrė didelę dozę valiumo, kurio gydytojas paskyrė po Beno nužudymo. Tempesta turėjo vilties, kad galbūt, radus Selą, anūkas padės užpildyti po Beno mirties širdyje atsivėrusią tuštumą. Tačiau to nebus. Ji negaus galimybės pažinti savo anūką.

Viskas baigta.

Beno gyvenimas.

Jų gyvenimai.

Nei turimi pinigai... nei namai... niekas neprivers jos gyventi dar bent vieną dieną. Ar dar minutę. Tik pirma ji turi šiuo tuo pasirūpinti.

Danielis nusprendė pasidaryti vasektomiją, nes norėjo mėgautis mažais savo paklydimais nesijaudindamas, kad kokia moteris pabandys užspeisti jį į kampą netikėtai pastojusi. Tempesta šyptelėjo. Lyg uždaryti tvarto duris, kai karvės jau lauke. Bet jis toks savanaudis, kad pavogė jos svajonę tik tam, jog galėtų mėgautis savąja.

Ji žino, kad jis savanaudis. Neturėjo nustebti. Nuo tos akimirkos, kai policijos viršininkas pranešė jai apie Beną, Tempesta vis svarstė žengti šitą žingsnį. Viena, žinoma. Ji net įsigijo rezultatui pasiekti reikalingą dozę. Tačiau sužinojusi visa kita Tempesta suprato, kad tai padaryti jie turi kartu. Tarp galvoje skambančių praeities balsų ji išgirdo, kaip atsidarė ir užsidarė laukujės durys.

Jis čia.

Ji sėdi nejudėdama, laukia, kol Danielis įeis į kambarį. Jis stovi ten, žiūri į ją.

– Brangus Dieve, moterie, maniau, nutiko kas nors baisaus.

Savanaudis, tikras savanaudis. Šis tas baisaus nutiko... jų sūnui. Ar tą siaubingą nelaimę jau pamiršo? Žinoma, kad taip. Tempesta patapšnojo sofą greta savęs.

– Atsisėsk, Danieli. Išgerk su manimi. Turime šį tą aptarti.

Jo veidą užliejo pyktis.

– Ar tikrai pasikvietei mane čia tik išgerti ir tuščiai pasišnekučiuoti?

– Taip. Gana dažnai su draugais leidi laiką užmiesčio klube. Kodėl negali išgerti ir pasikalbėti su manimi?

Vyras įkvėpė, rodės, priminė sau, kad žmona išgyvena siaubingą netektį ir dar neatsigavo. Įsiūtis išgaravo ir perėjęs kambarį Danielis atsisėdo šalia jos.

Tempesta paėmė taurę škotiškojo ir padavė jam. Net įstengė nusišypsoti. Tada pasiėmė taurę vyno. Palietė savąja taure jo stiklą.

– Už judėjimą pirmyn.

Danielio antakiai iš nuostabos pakilo.

– Ar nusprendei pabandyti palikti šitą siaubingą tragediją praeity?

– Taip. – Ji gurkštelėjo vyno, mažutėlaitį gurkšnelį.

– Gerai. – Danielis nurijo didelį gurkšnį savo gėrimo.

Tempesta žinojo, kad jis taip ir padarys. Visada viskį geria entuziastingai.

Ji gurkštelėjo dar lašelį vyno.

– Šiandien mane aplankė.

Jis ištuštino savo taurę.

– Labai tikiuosi, kad ne tie prakeikti detektyvai.

– Ne. – Tempesta nurijo didesnį vyno gurkšnį. Sudrėkino lūpas.

– Sela.

Danielis nutrenkė tuščią taurę ant padėklo.

– Kas per velnias? Ar tau vėl vaidenasi?

Tempesta norėjo skelti jam antausį, bet neturėjo jėgų. Antradienį ji nuėjo į Beno miegamąjį – tą, kuriame jis užaugo, – ir pasikalbėjo su juo. Išliejus širdį jai palengvėjo... ištarus žodžius garsiai. Eidamas pro šalį Danielis išgirdo ją kalbant. Apkaltino netekus proto. Gal jis ir teisus. Kad ir kaip būtų, gniuždantis skausmas neatlėgo.

Yra tik vienas būdas įveikti šį skausmą.

– Galvok, ką nori, – atsiliepė ji. Bet kokiu atveju, viskas tuoj baigsis.

– Jei ji buvo čia, kodėl man nepaskambinai? – paklausė Danielis pašaipiai išsiviepęs – ši šypsena parodė, kad negerbia jos net po visų kartu praleistų metų.

– Ji norėjo pasikalbėti su manimi asmeniškai.

Jis apsimestinai įtariai prisimerkė.

– Ko jai reikėjo?

Tempesta papurtė galvą.

– Iš mūsų jai nieko nereikia, Danieli.

– Na, – tarė jis, – man palengvėjo.

Tempesta baigė gerti vyną ir pastatė taurę. Šiek tiek pasisuko, kad matytų vyro akis.

– Pasakyk, kad ji melavo, Danieli. Pasakyk, – pareikalavo, ji, – kad nevertei jos motinos teikti seksualines paslaugas vieną savaitgalį po kito. Galėjau to tikėtis iš T. R. Visi žino, koks jis – koks buvo jo tėvas. Tačiau tu? Kaip galėjai taip pasielgti?

Danielis sumirksėjo, bet Tempesta spėjo jo akyse pamatyti nuostabą. Ji vos nenusišypsojo. Patraukė jo dėmesį.

– Kas išgalvojo šitą absurdišką istoriją?

– Ar tai tikrai svarbu? – Svarbu tik tai, kad ji žino. Ir žino viską. – Tu su T. R. pasinaudojot jos motina, o tada pagrasinot, kad pasigailės, jei kam nors prasitars. Ji pabėgo. Pasikeitė vardą. Tada sužinojo, kad laukiasi.

Danielis išpūtė orą.

– Tai absurdiška. – Pačiupęs taurę atsistojo. – Man reikia dar vieno.

– Atsisėsk, Danieli, – pareikalavo Tempesta.

– Kas manaisi esanti? – Jis dėbtelėjo į ją prieš eidamas prie baro. Įsipylęs viskio atsisuko, atsirėmė į stalviršį. – O jeigu ir taip? Buvom jauni ir kvaili. Per daug gėrėm. Bet jos nevertėm. Ji to norėjo. Tokia buvo. Pasiruošusi. Nusiteikusi. Nuo pasibjaurėjimo jai suspaudė skrandį.

– Pasakyk, – Tempestai pavyko ištarti žodžius, nors liežuvis apsunko, – kiek dar moterų taip išnaudojai?

– Tai buvo daugiau nei prieš keturiasdešimt metų. Tada viskas buvo kitaip. – Jis gūžtelėjo pečiais.

– Tada moterys buvo kitokios. Darbo santykiai nebuvo tokie sudėtingi ir varžomi taisyklių. Nebuvo šitų aš aš aš nesąmonių. Visi žinojo savo vietą. Tai tebuvo linksmybės ir pramogos, ne nusikalstama veika. Tos moterys žinojo, ko nori, o mes joms tai suteikėm.

– Ji nešiojo tavo vaiką.

Danielis numojo ranka.

– Nekalbėk nesąmonių. Ji negalėjo žinoti, kieno vaiko laukiasi. T. R. mėgavosi jos draugija ne mažiau nei aš.

Tempesta vos susilaikė neapsivėmusi, bet negalėjo taip pasielgti.

– Ta mergina, kuri dingo, Džanelė Stivens? Ji buvo čia dvidešimt penktojo Beno gimtadienio vakarėlyje. Ar pameni?

Jis dėbsojo į ją netardamas nė žodžio.

– Per vakarėlį ji nuėjo į mūsų vonios kambarį ir paėmė tavo dantų šepetėlį ir skustuvą. Panaudojo DNR tyrimui. Ji buvo tavo dukra, ne T. R. Ar nužudei ją, kai ji tau tai pasakė? Ar todėl ji dingo?

– Ar tu išprotėjai? – Danielis ėmė artintis, susvirduliavo. Vos neparkrito. – Kas per velnias?

Tempesta apsidžiaugė, kad pagaliau suveikė.

– Nesijaudink. Viskas greitai baigsis.

– Kokį velnią padarei? – Jis atsvirduliavo arčiau, šįkart pargriuvo.

Tempesta stebėjo, kaip remdamasis rankomis jis atsiklaupė.

– Tu, – suurzgė ji, – vienintelis kaltas dėl mūsų sūnaus mirties. Ką aš padariau? Šį tą, kas išvaduos mus abu iš šitos kančios. Viso gero, Danieli.

„Jorko, Hamondo ir Goldmano“ advokatų kontora, Dvidešimtoji šiaurinė gatvė

– Turime kažką daryti, – nerimo Teo. Nenumano ką, bet supranta, kad nebegali tikėtis, jog tai savaime išsispręs... kaip anksčiau.

– Atsisėsk, Teo, – įsakė Luisas.

Teo dėbtelėjo į seną savo draugą. Kaip jis gali būti toks ramus?

– Negaliu tiesiog atsisėsti. Tai nebevaldoma. Jie žino apie mano romaną su Džanele. Jei Sela Ebot pasirodys, sužlugdys mane.

– Neturi dėl ko jaudintis. Viskas kontroliuojama. Patikėk manim.

Teo papurtė galvą. Nors ir vengė kalbėti apie tą kitą, neturi kito pasirinkimo. Luisas ketina...

– Kas? – Luiso tonas buvo griežtas. – Ko man nepasakai?

Niekšas visada skaitė jį lyg atverstą knygą.

– Tai dėl Dženos. Ji ant manęs pyksta. Neseniai skambino. Pagrasino kreiptis į policiją dėl trečiadienio vakaro.

Luisas pašoko, rankomis įsirėmęs į rašomąjį stalą palinko į priekį.

– Kokia pakrikusi smegenų ląstelė paragino tave atsivežti tą kekšę? Ar iš proto išsikraustei?

– Nesitikėjau, kad vakaras tik kviestiniams svečiams. Dieve mano, žmogau, turėjai bent užsiminti apie tai, ką planuoji, ir būčiau ją palikęs. Liepei atvažiuoti nedelsiant, tą aš ir padariau!

Luisas sudribo į krėslą.

– Ir tai galima sutvarkyti. Tiesiog turėsi pasirūpinti tuo pats.

– Maniau, sutarėme, kad negaliu to padaryti. Aš ne toks kaip tu, – suurzgė Teo.

Jis pažįsta šį vyrą nuo tų laikų, kai vos pradėjo vaikščioti. Nė susapnuoti nebūtų galėjęs, koks negailestingas jis galįs būti. Tenka pripažinti, kad Teo nepavyko likti ištikimam savo žmonai, bet jis niekada neturėjo tokių liguistų seksualinių poreikių kaip jo tėvas. Ir jis tikrai nėra nieko nužudęs. Brangus Dieve, ką šitas žmogus padarė. Prieš akis jam šmėstelėjo vaizdai iš naujienų reportažo apie gaisrą.

– Kaip lengva tau kalbėti, – pašiepė Luisas. – Aišku, kad tu ne toks kaip aš. Niekada nereikėjo tokiu būti. Tavo jovalu visada pasirūpindavo tėvas arba aš. Nedrįsk žiūrėti į mane iš aukšto tu, sušiktas baily. Darau tik tai, ką reikia padaryti, nes tu to nesugebi.

Teo perliejo įtūžio banga.

– Turėjo būti kitas būdas susitvarkyti ir tada, ir dabar.

– Tikrai – ir buvo, ir yra. Galėtum išmokti laikyti jį kelnėse, – žodžius jis spjaute išspjovė.

Teo pasijuto it gavęs antausį.

– Ką? – šoko Luisas. – Neturi ką pasakyti?

Pasakyti jis turi daug ką, bet dabar netinkamas laikas. Reikia sutvarkyti šitą reikalą, o Luisas yra vienintelis žmogus, galintis tai padaryti gerai.

– Taip ir maniau, – pašiepė Luisas. – Dabar paklausyk manęs ir šįkart padaryk, kaip liepsiu. Pirma, situacija valdoma. Tie detektyvai tavęs nebetrukdys. Nėra dėl ko nerimauti. Grįžk į biurą arba važiuok namo. Nesijaudink. Viskas tuoj baigsis.

Telefonas ant jo rašomojo stalo suzvimbė ir Luisas pakėlė ragelį.

– Taip.

Teo pabandė nusiraminti. Luisas – ne priešas. Teo pats sau pikčiausias priešas. Jam reikia Luiso, jei tikisi iš viso šito išsikapstyti. Dievas mato, vienam jam nepavyks. Jam niekada nesisekė tvarkytis su tokiais rūpesčiais.

– Duokite man penkias minutes prieš išsiųsdami jį atgal, – nurodė Luisas skambinančiajam. Padėjęs telefono ragelį jis ilgai nenuleido nuo Teo akių. – Išgyvensime tai, kaip išgyvenome visus neramumus anksčiau.

Teo prisivertė linktelėti.

– Tiesiog artėja rinkimai, prastas metas problemoms.

– Patikėk manim, – tarė Luisas. – Viskas kontroliuojama, o aš pasirūpinsiu ta kekše, su kuria žaidei.

– Ką nori, kad padaryčiau? – Iš tiesų Teo nėra bailys. Jis tiesiog kitokio būdo nei Luisas.

– Daugiau nesiartink prie tos savo kekšės ir kad ir ką darytum, nesileisk užspeičiamas į kampą tų detektyvų. Išlik ramus, neatšauk jokių savaitgaliui suplanuotų renginių. Pasikalbėsime rytoj.

Teo nerangiai kinktelėjo galva.

– O ką darysi tu?

– Tau reikia žinoti tik tai, kad viskuo pasirūpinsiu. Ar supratome vienas kitą?

Teo sumirksėjo nuvydamas šalin mirusios Dženos vaizdinį.

– Taip.

– Turėtum eiti. Manęs laukia kitas susitikimas.

Teo atsistojo.

– Pasikalbėsime rytoj, – patikino jį Luisas, – ir visa tai užbaigsim.

Dar kartą netvirtai linktelėjęs Teo išėjo. Nuėjus pusę kelio iki lifto atsidarė jo durys ir pasirodė Robertas Svoneris. Teo sulėtino žingsnį, apsimetė tikrinąs telefoną, kol vyras praėjo pro jį. Tada Teo apsisuko ir nusekė paskui jį saugiu atstumu. Vyras beveik nuplėšęs durų rankeną atlapojo duris, žengė tiesiai į Luiso kabinetą ir užtrenkė duris už nugaros. Tai gali reikšti tik dar daugiau problemų.

Teo priėjo prie durų gana arti, kad girdėtų pakeltą jo balsą.

– Kur mano dukra?

– Tavo dukra nesirodo darbe visą savaitę. Neįsivaizduoju, kur ji. Mano manymu, geras tėvas turėtų tai žinoti.

– Manai, aš nesuprantu, kas čia vyksta, niekše tu?

– Valdykis arba pakviesiu apsaugą, kad tave išvestų, pone Svoneri.

– Kviesk, – metė Svoneris. – Pirmyn, paskambink ir policijai. Papasakokim jiems apie tą naktį prieš penkiolika metų, kai pasirodei pas mane, maldaudamas suremontuoti tavo automobilį.

Luisas nusijuokė. Teo krūptelėjo. Apie ką, po velnių, Svoneris kalba?

– Buvau pas tave, bet nepamenu, jog būčiau maldavęs. Rodos, mielai paėmei pinigus, kurie padėjo grąžinti paskolą. Papasakokime policijai ir apie tai.

Teo atsirėmė į sieną, širdis daužėsi. Kiek dar žmonių žino?

– Prisiekiu Dievu, – tarė Svoneris, – jei nuskriausi mano dukterį...

– Dėl to, kas nutiko tavo dukrai, kad ir kas tai būtų, – pertraukė jį Luisas, – tu kaltas ne mažiau nei kas kitas, pone Svoneri. Prieš drįsdamas ateiti čia ir man grasinti pagalvok, kad turi dar du vaikus ir žmoną. Gal jais pasirūpinsi geriau.

Akimirką Teo nepajėgė pajudėti, nors instinktai šaukte šaukė bėgti. Prieš penkiolika metų... po jos dingimo jis miglotai prisiminė, kad teko remontuoti automobilį po susidūrimo su elniu. Tik tai buvo ne Luiso automobilis.

Teo atsistūmė nuo sienos ir nuėjo kaip galėdamas greičiau, kone bėgte. Paspaudęs lifto iškvietimo mygtuką meldė, kad tas atvažiuotų ir išgabentų jį iš čia, kol Svoneris neišėjo iš Luiso kabineto ir jo nepasivijo.

Skimbtelėjusios durys atsidarė. Žengęs vidun ir nuspaudęs fojė mygtuką jis pajuto menką palengvėjimą. Durims užsiveriant Teo nuėjo prie galinės sienos ir atsirėmė.

Ačiū Dievui.

Paskutinę akimirką tarp durų įsispraudė ranka ir jos atsivėrė. Vidun įžengė Svoneris, dėbtelėjo į valdymo skydelį. Durims vėl užsidarius jis žengė į kitą galinės sienos kampą ir taip pat atsišliejo į sieną.

Teo spoksojo tiesiai priešais save. Kol liftas nusileido ir sustojo, jis nekvėpavo. Nelaukdamas, kol durys atsidarys, jis žengė pirmyn, atsistojo taip arti durų, kad nosimi kone lietė šaltą metalą. Kai durys atsivėrė, Teo šoko lauk kaip lenktyninis žirgas pro vartus. Nuėjo tiesiai prie registratūros stalo ir kišenėje sužvejojo mobilųjį telefoną, duodamas Svoneriui laiko išeiti iš pastato. Tokiam mėšlui jis nepasiruošęs.

Registratorė jam nusišypsojo.

– Gal galiu kuo nors padėti, pone Tompsonai?

Jis papurtė galvą ir ištarė žodžius, bene labiausiai panašius į tiesą:

– Nemanau, kad kas nors gali man padėti.

Teo išėjo iš pastato svarstydamas, kas nutiktų, jei jis paprasčiausiai pabėgtų... arba dingtų iš šito košmaro visam laikui.

Luisas teisus. Jis bailys. Visada toks buvo.

Birmingamo policijos departamentas, Pirmoji aveniu, Šiaurės Birmingamas

Jie stovi gatvėje. Kerė ir naujasis jos partneris. Ji žvilgtelėjo į jį. Rankas sukišęs į džinsų kišenes, pečiai nusvirę it kas būtų įspyręs jo šuniui.

Falkas pasisuko į ją.

– Apie ką galvoji?

– Galvoju, kad buvome atvežti čia kaip porelė eilinių nusikaltėlių.

– Pakėlusi akis Kerė pažvelgė į pagarbą keliantį pastatą, daugiau nei dešimtmetį buvusį antraisiais jos namais. Viduje vėl sužaižaravo įsiūtis. – Gavome laukti pusvalandį, kol viršininkas susitvarkys reikalus.

Rimtai. Juos atitempė pas viršininką, o tas privertė juos iššvaistyti prakeiktas trisdešimt minučių mindžikuojant už durų. Kerė pabandė nusiraminti. Falkas kantriai laukė, kol ji atgaus savitvardą ir tęs.

– Tada buvome išbarti, kad gadiname viso departamento įvaizdį kabinėdamiesi prie tokių gerbiamų miestelėnų kaip Tompsonas ir Jorkas.

Kvėpuok.

– Jis nevyniojo žodžių į vatą, partnere, – pabrėžė Falkas. – Jei bent kvėptelsim per arti Tompsono ar Jorko, būsim nušalinti nuo tarnybos ar dar blogiau. Negalime su jais kalbėtis. Negalime... – jis sunkiai atsiduso, – dirbti savo darbo.

Labiausiai Kerę siutina tai, kad leitenantas neištarė nė žodžio. Paprasčiausiai sėdėjo ten nuolankiai klausydamasis šefo. Kerė papurtė galvą. Negali jo kaltinti. Kodėl Bruksas turėtų rizikuoti savo karjera dėl dviejų detektyvų, veikiančių jam už akių be jokių apčiuopiamų įrodymų, pagrindžiančių jų įtarimus?

– Žinau, ką turiu padaryti. – Kerė tvirtai apsisprendė. Labai didelė tikimybė, kad jos dukterėčia kažkokiu būdu į tai įsipainiojusi.

Ji negali atsitraukti – ir neatsitrauks. Jie pernelyg arti tiesos. Ji pasisuko į partnerį.

– Turiu tai pabaigti, Falkai. Nenoriu, kad rizikuotum savo karjera. Tik todėl, kad statysiu savąją ant kortos, tau nereikia elgtis taip pat. Suprasiu, jei pasitrauksi. Aš susitvarkysiu.

Kol kalbėjo, Falkas nenuleido nuo jos akių.

– Panelė „Turime taisykles, protokolus“ ketina nepaklusti policijos viršininkui?

– Taip. Jei nori, gali grįžti į skyrių ir pateikti ataskaitą apie tai, kad Sela Ebot nužudė savo sutuoktinį ir moterį, apsimetinėjusią jos motina. Velnias, ji vis tiek greičiausiai negyva. Bet aš negaliu to padaryti. – Kerė atstatė pečius. – Spręsti tau. Ką manai?

Falkas gūžtelėjo.

– Sakau: velniop juos. Padarykim tai, Devlin.

Ji nusišypsojo.

– Gerai.

– Bet vairuosiu aš. Tu per lėta.

Vos jie įsėdo į „Charger“, ėmė vibruoti Kerės telefonas. Kerė paėmė jį. Dišpečerinė.

– Devlin.

Ji klausėsi, kaip pareigūnas kitame laido gale detalizuoja galimo nužudymo arba savižudybės vietos koordinates.

– Važiuoju, – pertraukė neišklausiusi iki galo.

Jai nereikia detalių. Pažinojo aukas.