„Aš pusryčiauju“, „Aš su draugais“, „Aš automobilyje“, „Aš sporto salėje“ – kartais iš asmenukių virtinės mes sužinome apie žmogų kur kas daugiau negu bendraudami asmeniškai. Ar taip galime susidaryti objektyvią nuomonę?

Aš – labai svarbus

Psichologai į asmenukes linkę žvelgti kaip į tam tikrą socialinį ir kultūrinį reiškinį. Fotografuoti save dažniausiai mėgsta jauni, sėkmingi, gražūs, dažnai besišypsantys žmonės. Tai žinodami mes dažnai fotografuojamės, kad tokius save ir parodytume. Paprastai tokiose nuotraukose žmogus siekia gražiau atrodyti ir sau, ir aplinkiniams.

Specialistai tvirtina, jog spręsti apie žmones iš asmenukių galima tik apytikriai. Ir tikrai neverta daryti skubotų išvadų apie žmogaus sąmonės susidvejinimą ar norą parodyti tik dalį tiesos, kai jis fotografuoja tik savo kūno dalis – kojas, riešus, burną...
Vis dėlto šį tą asmenukės apie mus išties papasakoja. Kas vyksta gyvenime tų, kurie mėgsta save fotografuoti?

Asmenukės kaip bendravimo būdas

Į didelę dalį asmenukių psichologai žvelgia kaip į vieną iš būdų operatyviai pasidalyti savo emocijomis. Jeigu žmogaus socialinio tinklo profilyje daug visokių asmenukių, kuriose įamžinti įvairūs jo gyvenimo momentai, neverta ieškoti kokių nors slaptų prasmių – tai tik patogus bendravimo su kitais žmonėmis būdas.

Šiuo atveju veikiau derėtų susimąstyti apie tai, kad kiekviena nuotrauka socialiniame tinkle turi daugiau ar mažiau konkretų adresatą. Galima mėginti išsiaiškinti, kam norima atrodyti sportiškam, kam – nerūpestingam ir mylimam, o kam – bohemiškam ir nenuspėjamam.

Nieko blogo, jei pasitelkęs asmenukes žmogus patiria teigiamų emocijų. Kitas dalykas, jeigu tai pakeičia ar apsunkina realų bendravimą. Yra žmonių, kuriems kur kas paprasčiau parodyti asmenukę ar susirašinėti negu papasakoti apie vieną ar kitą situaciją, savo jausmus ir išgyvenimus. Tai vienas iš psichologinių sutrikimų apraiškų, kurių negalima praleisti pro akis.

Idealaus įvaizdžio siekis

Vienodos pozos, tie patys rakursai, mimikos, aplinka – jeigu asmenukės nepasižymi įvairove, vadinasi, nuolat demonstruojamas būtent tas pats idealus įvaizdis, su kuriuo žmogus norėtų save sieti.

Mes visi stengiamės vaidinti tam tikrus vienoje ar kitoje situacijoje mums naudingus vaidmenis. Asmenukė – viena iš priemonių, padedančių sukurti trokštamą įvaizdį. Žinodami, kad esame populiarūs, asmenukėmis mes sėkmingai prisistatome.

Pasitenkinimo troškimas

Realiame pasaulyje, kitaip negu virtualiame, simpatijos ir pagyrimai tampa apdovanojimu už pasiektą rezultatą. Virtualus pasaulis kuria iškreiptą ir sudarkytą realybę – sukuriama iliuzija, kad žmogus padarė ką nors svarbaus.

Mes sulaukiame tokio paties iliuzinio tikrovės vaizdo po to, kai mūsų nuotrauką „palaikina“ tam tikras skaičius žmonių. Išsiskiria laimės hormonų, žmogui gera ir džiugu. Rytoj – vėl nuotrauka ir vėl „patiktukai“. Į kraują vėl plūsta endorfinai. Jeigu polinkį stiprina ir asmeniniai bruožai, galima tapti priklausomam nuo interneto.

Asmeninių savybių atspindys

Paprastai manoma, kad asmenukes daro save įsimylėję narcizai, besitikintys, kad jais žavėsis, arba isterikai, kuriems reikia dėmesio. Tai – tam tikra tiesa. Daryti asmenukes mėgsta linkę save įsimylėti žmonės, t. y. ekstravertai (orientuoti į išorinį pasaulį), paprastai priklausomi nuo kitų žmonių vertinimo, svetimos nuomonės.

Neretai asmenukėmis žmogus smulkmeniškai įamžina savo dieną – „Štai aš pabudau“, „Štai nusiprausiau“, „Pusryčiauju“, „Važiuoju į darbą“... Tokiu atveju galima įtarti asmens tapatybės sutrikimą – savo unikalumo, nepakartojamumo praradimą.

Asmenukės tampa atspindžio veidrodyje analogu tiems, kurie nori patys save ištyrinėti iš šalies. Ypač tokį fotografavimąsi mėgsta didžiųjų miestų gyventojai. Didmiesčiams būdingas spartus gyvenimo tempas, minios žmonių aplinkui, konkurencija ir dėmesio detalėms stygius. Asmenukės fiksuoja žmogų laike ir suteikia jam galimybę įsižiūrėti į save.

Poreikių kompensacija

Per dieną padarytų asmenukių skaičius viršija proto ribas? Gali būti, jog taip yra todėl, kad žmogaus gyvenime nepatenkinti svarbūs poreikiai. Paprastai daugelis patys iki galo nesuvokia, ko jiems reikia konkretų momentą, ir būtinus bei svarbius dalykus pakeičia begalinėmis asmenukėmis.
Kokie konkretūs poreikiai nepatenkinami? Variantų gali būti daugybė!

Tarkime, jeigu paauglė apimta asmenukių manijos, galima įtarti, kad jai trūksta domesio ir žavėjimosi ja. Be to, jos aplinkoje nėra bendraamžių, kurie ja domėtųsi, arba ją glumina bundantis moteriškumas, tačiau santykiai su mama nesusiklostė, tad nėra galimybių pasidalyti su ja savo išgyvenimais. Nustačius, ką apie jus sako asmenukės, lengviau imtis ką nors keisti savo gyvenime.

Siekis save pažinti ir tobulėti

Nuotraukos – puiki motyvacijos priemonė tiems, kurie nori sulieknėti ar tiesiog neištižti. Tokios asmenukės ne visuomet skelbiamos viešai. Vis dėlto patys atkakliausi viešina savo asmenukes „iki“ ir „po“. Asmenukės leidžia išvysti save iš šalies, priprasti prie savo išorės, sustiprinti pasitikėjimą savimi. Jeigu siekiate pasitelkę asmenukes geriau pažinti save, pasidarykite kelias nuotraukas ir pagalvokite, kurių iš jų niekuomet nepublikuotumėte, kodėl, kieno akių jūs bijote?

Kita gera priežastis daryti asmenukes – gera nuotaika. Fotografuokite save, kai esate puikios nuotaikos, kai būnate laimingi. Įsižiūrėkite į savo veidą. Kodėl jūs čia toks laimingas? Kokie žmonės prie to prisidėjo? Kaip galėtumėte ir vėl patirti šiuos jausmus?

Parengta pagal žurnalą "Savaitė"