Tadas Baginskas – Lietuvos architektas, dizaineris, vienas iš profesionalaus Lietuvos dizaino pradininkų, Vilniaus dailės akademijos profesorius emeritas, garsus pedagogas, mokėjęs įkvėpti ir padrąsinti savo studentus eiti kūrybos keliu. „Kitam žmogui turi būti žmogumi – tuo visada ir vadovavausi. Gal todėl buvau mėgstamas studentų“, – kukliai šypteli pašnekovas, 50 savo gyvenimo metų atidavęs dėstytojavimui, 60 – projektavimui.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Su profesoriumi susitinkame jo namuose Antakalnyje. T. Baginsko puoselėjama aplinka – išskirtinė, gausiai dekoruota draugų bei pažįstamų kurtais meno kūriniais. Apie kiekvieną jų, kaip ir apie savo bičiulius, pašnekovas galėtų kalbėti valandų valandas, vis paminėdamas geru žodžiu, pagirdamas.

Svetainės centre – gražus apskritas stalas ir kėdės, kurias projektavo pats T. Baginskas. „Čia ir priimu svečius. Viską apskaičiavau taip, kad visi galėtų susėsti prie stalo. Kai ateina aštuoni svečiai, visi susėdame. Tiesa, neseniai pas mane suėjo visas būrys buvusių studentų – net dvylika, tad tilpome sunkiai“, – pasakoja geros nuotaikos nestokojantis pašnekovas, kai prisėdame pokalbio.

Pirmosios Respublikos vaikas

Prof. T. Baginskas gimė 1936 m. Kaune, kaip pats sako, dar Pirmojoje Respublikoje, kurią puikiai pamena: „Žmonės domisi praeitimi, istorija, o aš puikiai prisimenu įvykius. Todėl vis sulaukiu prašymų papasakoti, pasidalyti. Vėliau tie pasakojimai nugula į knygas, mokslinius darbus.“

Augdamas Kaune būsimasis architektas labai mėgo stebėti aplinką. „Man patiko gamta, tyrinėjau ją. Buvau stebėtojas, kuris žiūri ir įsimena. Tuo stebėtoju likau visą gyvenimą, – prisipažįsta pašnekovas. Dar vaikystėje užgimė ir jo polinkis braižyti. „Gyvenome Kauno centre. Mano vaikystė prabėgo sudėtingu laiku: mačiau pirmą rusų okupaciją, vokiečių atėjimą, vokiečių pasitraukimą ir antrą rusų okupaciją. Gyvenome S. Daukanto gatvėje, o šalia buvo vokiečių štabas. Krisdavo bombos, aplink buvo slėptuvės. Kažkur pamačiau slėptuvės brėžinį, tad ir pats ėmiau kurti savo brėžinuką, bandyti pavaizduoti, kaip turi atrodyti slėptuvė“, – pasakoja T. Baginskas.

Profesorius prisimena ir tai, kaip Vilijampolėje vokiečiai padarė žydų getą: „Atsimenu, kaip buvo suvežti vaikai. Vežimu atvežė juos su daiktais. O man tuo metu buvo ketveri metai, ryški vaizdinė atmintis... Tada mes ir išsikėlėme.“

Kelią nurodė mama

Mamą architektas prisimena buvus griežtą, bet teisingą. „Dabar pagalvoju: genialūs buvo jos sprendimai. Ji mane vedė į bažnyčią. Jeigu ne ji, kas gali žinoti, kokiais keliais būčiau nuėjęs. Tarp mano pažįstamų buvo visokių žmonių“, – sako pašnekovas. Beje, būtent mamos patartas T. Baginskas ėmė studijuoti architektūrą. Sesuo tapo garsia gydytoja, Neišnešiotų naujagimių skyriaus vedėja. „Kai ji šventė 80 metų jubiliejų, labai daug žmonių susirinko padėkoti jai už gyvybę“, – seserimi didžiuojasi T. Baginskas.

Pats pašnekovas 1960 m. baigė tuometį Politechnikos institutą Kaune, bet kartu su ilgamečio draugo Eugenijaus Cukermano šeima išvyko į Vilnių. „Kaunas buvo labai mielas miestas, bet Vilnius buvo laisvesnis, tolerantiškesnis. E. Cukermanas buvo mano klasiokas, kursiokas ir draugas. Išskirtinis žmogus, įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Su juo ir jo žmona Valerija ir išvykome į Vilnių“, – gyvenimo vingius prisimena T. Baginskas.

Tiesa, pašnekovui buvo numatytas kitas profesinis kelias – jis turėjo tapti Trakų rajono vyriausiuoju architektu. „Studijos buvo nemokamos, bet po jų specialistus skirstė – reikėjo tam tikrą laiką atidirbti. Man buvo numatytas kelias į Trakus, bet aš labai nenorėjau. Mane apgynė mano vadovas, Lietuvos urbanistikos tėvas prof. Kazys Šešelgis. Taip kelias pakrypo į Vilniaus eksperimentinio baldų konstravimo biurą, kur dirbau konstruktoriumi, vyr. architektu“, – pasakoja pašnekovas ir priduria, kad pats labiausiai džiaugiasi ne savo pasirinkimais, o gyvenime sutiktais žmonėmis, kurie jam ir yra didžiausia Dievo dovana.

Plati darbų paletė

T. Baginsko kūryba apima du laikotarpius – sovietmečio ir atkurtos nepriklausomybės. Pagal jo projektus sovietmečiu įrengta administracinių pastatų interjerų Vilniuje, Kuršėnuose, Simne, Varėnoje, parduotuvių Gargžduose ir Garliavoje. Dizaineris sukūrė baldų mokykloms Lietuvoje, 1966–1967 m. – Somalyje ir Jemeno Arabų Respublikoje, taip pat kavinėms, restoranams („Gintaro“ restoranui Vilniuje, 1965 m.) ir kt.

„Mano vienas pirmųjų darbų – vilos svečiams, valdžios vyrams, interjero kūrimas. Viskas jiems tiko ir patiko, tik užuolaidos buvo su karietomis – lyg ir simbolizuoja išnaudojimą, žodžiu, politika... Tik vėliau sužinojau, kad interjerų įvertinti buvo pakviesti Nasvyčiai – labai padorūs, teisingi ir sąžiningi žmonės, puikūs specialistai. Jie pasakė, kad mes, kaip specialistai, dar jauni, bet būtinai dar padarysime gerų darbų“, – prisimena pašnekovas.

Išskirtinės parodos

Iš tiesų darbų būta daug, ir jie visam laikui įėjo į istoriją. T. Baginskas apipavidalino Lietuvos baldų bei Lietuvos architektūros parodas Taline, Rygoje, Vilniuje (1962–1968 m.), Lietuvos pramonės ekspoziciją Londone (1968 m.). Pastaroji paroda sovietiniais metais buvo pirmoji tokio lygio, kurioje lietuviai buvo pakviesti dalyvauti. Jaunas architektas T. Baginskas sukūrė modernią jos paviljono koncepciją.

„Londone lietuviams, latviams ir estams buvo leista turėti savo paviljonus, skirta po 700 kv. metrų ploto. Centriniu Lietuvos paviljono akcentu tapo Algimanto Stoškaus sukurtas besisukantis vitražas „Vilnius – Lietuvos sostinė“. Таi buvo pirmasis kinetinis vitražas, aukštis siekė 8 metrus, o iš jo sklindanti muzika buvo lyg dūžtančio stiklo garsas. Anglai, tik pradėję kurti elektroninę muziką, pagalvojo, kad lietuviai ją jau įvaldė. O tai buvo Felikso Bajoro sumanymas ir jo sukurta muzika. Jis į magnetofoną įdėjo paprasčiausią trintuką, tad muzika lėtėdama kūrė tą įspūdingą jausmą“, – atskleidžia T. Baginskas.

Pašnekovas taip pat kūrė mineralų ekspozicijų Sovietų Sąjungos paviljonuose „Expo-67“ Monrealyje ir „Expo-70“ Osakoje (kartu su G. L. Baginskiene).

Ieškojo laisvės

Pasak T. Baginsko, dizaineriai, architektai sovietų laikais kūryboje ieškojo laisvės, o įkvėpimo sėmėsi iš Vakarų. „Jeigu pavykdavo gauti itališką žurnalą, susirinkdavome savaitgalį drauge ir vartydavome, aptarinėdavome. Specialistai gaudavo reikiamos literatūros ir bibliotekose, nors laisvai ji nebuvo prieinama. O ypač daug literatūros pas mus atkeliaudavo iš lenkų, kurie neturėjo tokios cenzūros kaip mes“, – pasakoja pašnekovas.

Tiesa, noro maištauti šaknys nusidriekia iki Kauno. „Būdami jauni jautėme, kas mums primesta, vengėme to, net maištavome. Prisimenu, kaip laikiau marksizmo-leninizmo egzaminą. Pasirišau amerikietišką kaklaraištį, apsirengiau džinsus, švarką. O dėstytoja buvo miesto partijos sekretoriaus žmona. Viską atsakiau, kaip reikėjo, bet ji man parašė 4 pagal penkiabalę sistemą. O aš mokiausi labai gerai, nes tai reiškė ir didesnę stipendiją. Klausiu jos, kodėl, o ši man atsako: „Viską susakėte gerai, bet nematau jūsų akyse įsitikinimo“, – studentiškus laikus prisimena profesorius.

T. Baginsko teigimu, apranga buvo tam tikro pasipriešinimo dalis. „Buvo komiso parduotuvės, kur ieškodavome kitokių drabužių, nešiojome džinsus, siaurinome kelnes, rišomės kaklaraiščius. Beje mus net vadino lietsarginiais – tekstas tokiu pavadinimo pasirodė ir spaudoje. Kodėl? Mat sovietiniais laikais lietsargiai buvo laikomi moterišku aksesuaru, o mes susiradome tokius didelius juodus vyriškus senelių lietsargius, juos restauravome ir pradėjome su jais vaikščioti. Džinsai, paltai, lietsargiai – žinoma, kad tai buvo tam tikras maištas. O dar ir rokenrolą šokome“, – maišto prieš sistemą būdus vardija pašnekovas.

Naikina laikas ir žmonės

Nuo 1971 m. T. Baginskas buvo Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytoju, 1985–2006 m. – VDA Dizaino katedros vedėju. 1991 m. jis tapo profesoriumi, 1991–1992 m. – Lietuvos dizainerių sąjungos pirmininku, 1998–2008 m. buvo VDA Senato pirmininku.

Kartą profesorius išgirdo, esą kiek puikių namų būtų suprojektavęs, jeigu nedėstytų. „Atsakiau, kad tuomet matyčiau, kaip atėjęs jaunimas juos griauna“, – sako pašnekovas. Architektas tvirtina visada ieškantis harmonijos: „Prie seno namo gali drąsiai stovėti modernus. Jeigu jie harmoningi vienas su kitu, modernus pabrėš senojo autentiškumą, o senasis – naujojo šiuolaikiškumą. Bet pas mus priimta griauti.“

T. Baginskas pamini ir savo projektuotą kavinę V. Grybo gatvėje Vilniuje, netoli ligoninės. „Kurdamas turėjau mintį, kad ligoninė – nelaimių fabrikas. Juk į ligoninę eini su bėda, o ne pasidžiaugti. Todėl šalia ligoninės esančią kavinę projektavau taip, kad joje jaustųsi tarsi namų sąlygos. Ilgą laiką taip ir buvo. Bet dabar ši vieta pasikeitė – nebereikia taip, kaip sumanyta“, – apgailestauja pašnekovas.

Vienas liūdnesnių pavyzdžių – Vilniaus koncertų ir sporto rūmai Vilniuje. 1970 m. T. Baginskas projektavo jų interjerą. „Vilniaus koncertų ir sporto rūmai – tai ne tik išskirtinės architektūros objektas, bet ir atminties vieta, įtraukta į paveldą. Bet, kai pats lankiausi, buvo liūdna: langai išdaužyti, viskas išnešiota, sudarkyta. O buvo tikrai išskirtinis objektas. Pavyzdžiui, buvo barai vyrams ir moterims. Moterų bare, kadangi jos sėdi aukščiau ir nėra kur pasidėti rankinuko, buvau sugalvojęs specialius kabliukus. Smulkmena, bet kaip patogu. (Jau ir pats apie juos pamiršau. Dabar gal nebūčiau sugalvojęs.) Bet matyti, kad niekam nieko nebereikia, viskas palikta likimo valiai. Liūdna“, – emocijų neslepia architektas.

Nebylūs liudininkai

T. Baginsko darbų iš tiesų daug. Kaip pats sako, visus juos sunku ir suskaičiuoti. Vienas paskutinių – Č. Sugiharos grožio centras. „Prie šio projekto dirbau keletą metų. Tai buvo mano gulbės giesmė – paskutinis toks darbas. Likau juo patenkintas. Be to, dabar žinau moterų grožio paslaptis“, – šypsosi pašnekovas.

Jis pats visada vadovavosi mintimi, kad tiek pastatai, tiek daiktai turi turėti funkciją, tarnauti žmogui – vien grožis nereiškia nieko. „Nemažai mano darbų – perprojektuoti namai. Pavyzdžiui, žmonės turėjo sodo namelį, o norėjo tikrų namų. Aš tokių darbų ėmiausi, dariau. Ir dabar džiaugiuosi, kai žinau, kad žmonės gyvena tuose namuose, jiems gera, patogu. Einu pasivaikščioti, matau, kad languose dega šviesa“, – savo darbų prasmę mato architektas. O kai kurie jo projektuoti statiniai, nors laikui bėgant ir pasikeitė, išlaikė paskirtį. Pavyzdžiui, universalinės parduotuvės Gargžduose, Garliavoje dabar priklauso vienam iš prekybos tinklų ir toliau naudojami kaip parduotuvės.

Sostinė tvarkosi

Kaip T. Baginskas vertina pokyčius sostinėje? Kiek jam artimi šiuolaikinių architektų sprendimai? „Kai ilgesnį laiką kur nors nesilankau, nematau, kas daroma. O kartais mano buvę studentai mane pavežioja po miestą. Ir žinote, galiu pasakyti, kad širdis džiaugiasi. Vilnius tikrai tvarkosi puikiai, gražėja“, – įvertina pašnekovas.

Profesorius negaili gerų žodžių sostinei: priimami ne tik esminiai sprendimai, auga nauji statiniai, bet skiriama dėmesio ir detalėms. „Šaligatvių bortai, rodos, tokia maža detalė, bet iš detalių susideda visuma. Jeigu žmogui patogu, miestas jau yra gražesnis“, – tvirtina architektas.

Pasak T. Baginsko, Vilnius – kaip tapybos darbas, kur puiki visuma kuriama iš daugybės elementų. „Man jis yra stebuklingas – gali vaikščioti ir žavėtis. Vien ko vertas Užupis: anksčiau buvo baisu čia lankytis, o dabar sutvarkyta, gražu, saugu. Net Neries krantinėje esantys stalininiai daugiabučiai, kai jie aptvarkyti, suremontuoti, jau ir nebeatrodo baisiai, net savotiškai papildo bendrą vaizdą“, – miesto pokyčiais džiaugiasi ilgametis jo viešųjų erdvių kūrėjas.

Mylimas studentų

T. Baginskas – Vilniaus dailės akademijos profesorius emeritas. „Tai reiškia, kad bet kada galiu lankytis akademijoje, stebėti paskaitas, dalyvauti jose“, – sako pašnekovas. Jis ir dabar ypač mylimas buvusių studentų. „Matyt, kaip šauksi, taip atsilieps. O man eiti į paskaitas visada būdavo didelė šventė. Be to, visada gerbiau savo studentus, drąsindavau juos. Prisimenu net jų darbus, parodas. Vienai studentei priminiau, kokią puikią parodą ji surengė studijų metais, tik ji to jau net nepamena. O aš prisimenu“, – šypsosi dėstytojas, studentams negailėjęs nei laiko, nei jėgų.

Profesorius prisimena, kad ne kartą yra tekę guosti, išklausyti, patarti. „Dėsčiau ne psichologiją, o dizainą, bet teko ir išklausyti, ir paremti. Kaskart vis turėjau rasti savo priėjimą, reikiamus žodžius. Bet, matyt, todėl ir mano studentai manęs nepamiršta. Kartais net pats stebiuosi, kaip nusipelniau tiek dėmesio, ir visada sakau, kad didžiausias mano turtas – žmonės“, – sako T. Baginskas.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.