„Laikas skuba, lekia septynmyliais žingsniais, todėl manau, kad bet kurį laikotarpį įamžinančios kino juostos turi didelę vertę. Juk dabartis rytoj pat jau taps istorija“, – teigia Lietuvos metraštininku tituluojamas daugybės dokumentinių filmų režisierius, operatorius, scenarijų kūrėjas bei prodiuseris Algirdas TARVYDAS, kurio indėlis į dokumentinį kiną matuojamas ne metrais, o kilometrais kino juostų.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Laukiat to ar nelaukiat, gerbiamas Algirdai, bet gruodžio 13 dieną jums sukaks 85-eri. Kaip jaučiatės gražios sukakties išvakarėse?

– Nieko nepadarysi, laikas bėga, pasaulis ir įvykiai keičiasi, o svarbių darbų dar daug. Tai reiškia, kad reikia skubėti, o jauniesiems režisieriams ir operatoriams patarčiau nedelsti, įamžinti visus tuos neprognozuotus įvykius, pokyčius tiek Lietuvos padangėje, tiek ir pasaulio politikoje.

Visą savo gyvenimą filmuodamas ir fotografuodamas įstengiau užfiksuoti laiką tokį, koks jis ir buvo, be ypatingų pagražinimų. Džiaugiuosi, kad man pavyko nufilmuoti ir tą istorinį momentą, kai 1990 metų kovo 11-osios vakarą Lietuvos parlamente vietoje ten kabėjusios didelės sovietinės vėliavos išvydome lietuvišką trispalvę. Tų reikšmingų mano įamžintų įvykių ir žmonių – daug... Ir laisvės šauklį poetą Bernardą Brazdžionį, sugrįžusį iš Amerikos į laisvą Lietuvą, įamžinau, sukūriau filmus apie žymią archeologę Mariją Gimbutienę, poetą Marcelijų Martinaitį, etnografą Norbertą Vėlių ir daugybę kitų. O dirbdamas 1966–1992 m. Lietuvos kino studijoje sovietmečiu filmavau kino kroniką „Tarybų Lietuva“, vėliau – ir „Lietuvos kroniką“, tačiau visada ieškojau savo kelio. Man svarbiausia buvo įamžinti kultūros ir mokslo žmonių atminimą.

– Turėdamas tokį tikslą, nepriklausomybę atgavusioje šalyje įkūrėte bendrovę „Algirdo Tarvydo studija“, o po kelerių metų viešąją įstaigą „Dokumentika“. Pajutote tikrą kūrybos laisvę?

– Iš tiesų taip ir buvo... Sukūriau daugiau kaip keturiasdešimt autorinių filmų. Paskiausią, kuris buvo apie kompozitorių Eduardą Balsį, – 2020 m. Tapau ir scenarijaus autoriumi, ir režisieriumi, ir operatoriumi, ir prodiuseriu. Taigi, keturi darbai viename, bet tai daryti man visada patiko.

Gyvenimas mane išmokė viską daryti pačiam. Štai anksčiau, būdavo, nuvažiuoju filmuoti pas kokį nors gerbiamą akademiką, o operatoriai ir kiti padėjėjai pirmiausia puola „revizuoti“ mokslininko bibliotekos. Tuomet jaudinasi ir namų šeimininkas, ir mane blaško, todėl nutariau tuos atsakingus filmavimus įgyvendinti vienas... O kai nusprendžiau daugiau nebekurti filmų, teko tvarkyti savo prikauptus archyvus, tad liko kitokio darbo per akis.

– Kokios mintys sukdavosi jūsų galvoje prieš susitikimą su pasirinktu filmo herojumi?

– Kai kurdavau menininko ar mokslininko portretą, ieškodavau kuo daugiau informacijos apie tą asmenybę, domėdavausi aplinkinių nuomone. Juk kuriant dokumentinį pasakojimą būtina surasti raktą, kad žmogus atsiskleistų. Visada stengiausi, kad mano filmo herojus prieš kamerą susikauptų ir atliktų savotišką išpažintį, nes pašnekovo atvirumas yra labai svarbus. Gal ir ne visi iš tų filmų portretų pavyko, bet juos kurdamas daug ieškojau. Kita vertus, ne visada buvo lengva apsispręsti, kurią asmenybę pasirinkti. Būdavo, susirašau kokius dešimt žymių žmonių, stebiu jų veiklą, dalyvauju menininkų susitikimuose ir tik vėliau pasirenku. Pirmiausia sukurdavau scenarijų, kurį reikėdavo apginti Lietuvos kino centre, kad gautum finansinę paramą, nes prie filmo juk dirbi ne vienas. Reikia ieškoti ir kompozitoriaus, ir filmo montažo specialistų, nes be muzikos ir vykusio montažo neapsieisi.

– Kiek laiko užtrukdavo pats filmavimas?

– Įprastai filmuodavau apie 20 valandų, žinoma, su pertraukomis. Būdavo, kad atvažiuoji filmuoti, o tavo herojus susinervinęs, neištrauksi iš jo nė žodžio. Tekdavo net kokius keturis kartus važiuoti pas tą patį pašnekovą. Štai skulptorę Dalią Matulaitę filmavau apie 20 valandų, o tapytoją Aloyzą Stasiulevičių „kankinau“ 30 valandų. Net ir baigęs kurti filmą dar nededi taško… Tada norisi dar šį tą patobulinti – nėra lengva padėti galutinį tašką.

– Kada įvyko jūsų krikštas kaip kino dokumentininko?

– Savo, kaip kino operatoriaus, krikštu laikau 1969 m. sukurtą filmą „Šimtamečių godos“, kurį režisavo Robertas Verba. Tai buvo nelengvas darbas, nes po visą Lietuvą ieškojome šimto metų sulaukusių žmonių, galinčių papasakoti apie savo ilgą gyvenimą. Vieną senolę nuo Telšių pavyko įkalbėti, kad ji papasakotų, kaip sugebėjo išsaugoti... nekaltybę. Dar nuvykome į Dubičius Varėnos rajone, kur buvo surengtas toks šimtamečių susitikimas. Prie didelio ąžuolo senoliai buvo pagerbti, apdovanoti, jiems buvo surengtas koncertas, tačiau tikrai ne visi suprato, kodėl juos čia atvežė. Kai kas iš jų manė, kad organizatoriai veža juos ne į šventę, o į Sibirą... Na, o smagiausius kadrus pagavome tada, kai bandėme pakalbinti dvi senoles, kurios išsigando kamerų ir tylėjo, o gal negirdėjo, ko jų klausinėjome. Klausiame, kiek jums metų, ar Dievas yra ir kt., o moterys tyli ir tiek. Pokalbis tapo smagesnis tik tada, kai režisierius liepė atnešti degtinėlės. (Juokiasi.)

– Gimėte Kaune, vėliau gyvenote ir mokėtės Naujojoje Akmenėje. Ar jau tada jus traukė fotografija ir kino menas?

– Mano tėvai iš Kauno jau po karo persikėlė į Naująją Akmenę, kur aš ir lankiau mokyklą. Tėvas dirbo cemento gamykloje elektriku. Besimokydamas septintoje klasėje jo paprašiau, kad duotų pinigų, ir nusipirkau fotoaparatą, nes labai norėjau fotografuoti. Pirmiausia fotografavau namiškius, draugus, aplinką. Tėvas patarė, kad fotografuočiau viską, kas vyksta aplinkui, nes viskas greitai keičiasi. Tad ir fotografavau daug, tarsi norėdamas įamžinti prabėgantį laiką, įvykius, kasdienes akimirkas, žmones. Vienuoliktoje klasėje įsigijau 16 mm kino kamerą „Kijev“ ir ėmiau filmuoti. Per išleistuves mokyklos direktorius klausė, kas kuo nori būti. Dauguma sakė, kad inžinieriais, gydytojais, o aš atsistojau ir tvirtai tariau: „Būsiu kino operatorius.“

Sumanęs pasimokyti filmavimo, įstojau į Vilniaus kultūros ir švietimo technikumo Teatro skyrių. Studijos buvo įdomios ir naudingos. Mums dėstė nuostabus aktorius, režisierius ir pedagogas Aleksandras Kernagis, bardo Vytauto Kernagio tėvas. Tai buvo gilinimasis į gyvenimą, teatrinio sprendimo ieškojimai, kuriuos galima buvo panaudoti ir kine.

Baigęs mokslus technikume, 1962 m. buvau paskirtas Palangos kultūros namų meno vadovu, o netrukus mane paėmė į sovietinę kariuomenę. Tarnavau Kaliningrade, bet fotografuoti nemečiau, sulaukiau pagyrimų, kurie buvo paskata fotografuoti ir filmuoti toliau…

– Bemaž tris dešimtmečius, 1966–1992 m., atsidavėte kūrybai Lietuvos kino studijoje. Kaip ten atsidūrėte?

– Buvo iškilusi dilema, ar prašytis į televiziją, ar į kino studiją. O padėjo atsitiktinumas – stotelėje laikiau troleibuso ir atvažiavo tas, kuris nuvežė į Žvėryne tuomet įsikūrusią Lietuvos kino studiją .Iš pradžių buvau operatoriaus ir režisieriaus Zacharijaus Putilovo asistentas, pakvietė dirbti Almanto Grikevičiaus filme „Laikas eina per miestą“, daug vertingų patarimų gaudavau iš operatoriaus Algimanto Mockaus. Man tai buvo didelė patirtis. Filmavau ir sukaupiau archyvą apie Lietuvos įvykius, kultūros ir mokslo žmones. Taip pat įsitraukiau į vilniečių fotografų judėjimą, įsteigėme Vilniaus fotoklubą, pats surengiau dvi dešimtis fotografijos parodų.

– Dirbote operatoriaus darbą su žinomais vaidybinių ir dokumentinių filmų režisieriais – Petru Abukevičiumi, Almantu Grikevičiumi, Raimondu Vabalu, Marijonu Giedriu, Bytaute Pajėdiene ir daugeliu kitų, pažinojote daug kino pasaulio žmonių. Turbūt tai paskatino išleisti 2013 m. pasirodžiusią knygą „Lietuviško kino veidai“?

– Ši 150 puslapių reprezentacinė knyga buvo labai atsakingas ir sunkus darbas. Teko peržiūrėti savo archyvus, sugrupuoti nuotraukas. Kaip ir dera, nemažai vietos skyriau Lietuvos kino pradininkams: kino kritikui Vytautui Alseikai, garbiems teatro ir kino aktoriams Antanui Mackevičiui, Teofilei Vaičiūnienei, Vladui Sipaičiui, operatoriams ir režisieriams Stepui Uzdonui bei Stasiui Vainilavičiui ir kitiems korifėjams.

Pavyko įamžinti žymiausius kino operatorius, aktorius, kuriuos esu fotografavęs tuomet, kai jie specialiai man nepozavo... Taip pat įamžinau Lietuvos kino studijoje dirbusius žmones. Gal kas nors tarp jų ras savo mylimus aktorius, iš kurių kai kas jau išėję anapus, ir džiaugsis juos matydami iškilius, susimąsčiusius ar besišypsančius netikėtose situacijose. Man ir šiandien skaudu, kad nemažai iškilių asmenybių nepateko į šį albumą. Tai buvo kuklūs, ne visada kino vertintojų pastebėti žmonės, tuomet dirbę kino studijoje.

– Priminkite vieno pirmųjų savo autorinių filmų „Gyventi“ sukūrimo istoriją.

– Toji pradžia buvo tikrai įspūdinga. Kai 1987 m. rengiausi savarankiškai kurti filmus, išgirdau, kad sostinės kardiologai rengiasi labai svarbiam įvykiui – pirmajai Lietuvoje širdies persodinimo operacijai. Tai mane labai sudomino. Prisistačiau Vilniaus Santaros klinikose dirbusiam genialiam kardiochirurgui profesoriui Algimantui Marcinkevičiui. Jis mane paėmė už rankos ir nuvedė į operacinę, liepė persirengti, pastatė taburetę ir liepė užlipus ant jos filmuoti visai kitą operaciją. Tuomet pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip chirurgai atveria žmogaus kūną. Matau – širdis plaka, plaučiai kilnojasi, kraujas, o chirurgai dirba nepakeldami galvos. Po pusvalandžio prieina profesorius ir sako: „Gerai, filmuosi!“ Tas išbandymas man buvo labai pravartus, nes tada, kai jau filmavome tą unikalią operaciją, trys vyrai apšvietėjai nualpo.

– O kuriuos savo filmus išskirtumėte?

– Man jie visi yra brangūs, o brangiausi būna tie, kuriuos tuo metu filmuoju. Manau, kad įsimintini filmuoti susitikimai su Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių visuomenės veikėja, rašytoja Ale Rūta, primityviojo meno atstove Monika Bičiūniene, ją į dailės pasaulį atvedusiu jos sūnumi Rimu Bičiūnu, poetu Marcelijumi Martinaičiu, tautosakos rinkėju Jurgiu Dovydaičiu ir kitais kūrėjais. Tikiuosi, kad jie įdomūs ne tik man. O ką jau kalbėti apie jautrų pasakojimą apie legendinį aktorių Laimoną Noreiką, kuris tuo metu jau nebevaidino scenoje, išgyveno depresiją... Esu vienintelis nufilmavęs garsųjį akademiką Vladimirą Toporovą. Taip pat išskirčiau nespalvotą kino juostą apie Europos parko kūrimo pradžią ir eigą bei jo kūrėją Gintarą Karosą. Jeigu vardyčiau visus, labai daug vietos žurnale užimtų. (Juokiasi.)

– Jūsų žmona Janina, klausydamasi mūsų pokalbio, šypsosi, nes tikriausiai puikiai prisimena jūsų žygius. Ar ji talkino jūsų darbuose?

– Žinoma. Janina – mano pagalbininkė nuo pat mūsų pažinties pradžios 1966 metais. Ji buvo pagrindinė visokių būtinų pildyti paraiškų ir kitokių dokumentų rengėja ar padėjėja, scenarijų spausdintoja, kartais apsilankydavo ir filmavimuose.

– O kaip judu susipažinote?

– Mane pakvietė fotografuoti jos sesers vestuves. Vienas vyrukas prie stalo ir sako: „Sėsk čia, aš tau žmoną atvesiu! Taip ir buvo. (Šypsosi.) Janina visą gyvenimą yra mano pagrindinė pagalbininkė, be jos aš būčiau niekas.

Susilaukėme dukros Birutės, kuri ilgą laiką šoko pas choreografę Lidiją Motiejūnaitę, o vėliau baigė Vilniaus universitetą ir dirba su kūryba nesusijusį darbą. Turime du anūkus: Ieva baigė Vytauto Didžiojo universitete komunikaciją ir dirba vienoje įstaigoje, veda renginius, Mantas buvo savanoris, o po tarnybos baigė kompiuterinės inžinerijos mokslus. Filmų kūrimu nesusidomėjo nė vienas iš jų, bet abu gerai valdo kompiuterius, o Ieva dar ir gražiai fotografuoja.

– Vilnius – jūsų mylimas miestas?

– Be jokios abejonės. Daug metų su žmona gyvename Žirmūnų devynaukščio aštuntame aukšte, nuo kur atsiveria sostinės panorama. O vilniečiu save laikau nuo 1958-ųjų, kai atėjau į Kultūros technikumą. Vilniuje labai daug filmuota, bet dar turiu darbo įamžinant mylimą miestą. Pilnos lentynos žymių vilniečių nuotraukų ir negatyvų.

– Jūsų kūryba įvertinta Lietuvos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, 2018 m. už gyvenimo nuopelnus pelnėte geriausio kino operatoriaus apdovanojimą – „Ąžuolo“ prizą. O kur saugojamas jūsų kūrybos palikimas?

– Visas fotografijas atiduodu Lietuvos teatro ir muzikos, Nacionaliniam dailės muziejams, o filmai yra Centriniame valstybės archyve. Dar ruošiu daugiau fotografijų negatyvų atiduoti į patikimas rankas, kad išliktų ateities kartoms. Džiaugiuosi, kad dalis mano kūrybos yra suskaitmeninta, tad prieinama platesnei auditorijai.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.