Etniniai lietuviai mūsų šalyje sudaro daugiau nei 84 proc. visų šalies gyventojų. Tačiau šalia jų gyvena daugiau nei 150 tautinių mažumų atstovų, turinčių savitą kalbą, istoriją, tradicijas bei papročius ir esančių svarbia mūsų valstybės dalimi. Su kokiais iššūkiais jie susiduria?

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Gegužės 21 d. Lietuvoje minima tautinių bendrijų diena. Ta proga mūsų šalyje Tautinių mažumų departamento kartu su Britų taryba Lietuvoje pirmąsyk surengtas tarptautinis renginys „iN’25: Integracijos ir įtraukties forumas“.

Tautinių mažumų departamento direktorius Dainius Babilas sveikindamas susirinkusius sakė, kad Lietuva pasižymėjo tautine įvairove nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. „Čia buvo kultūrų ir religijų kryžkelė, čia savo vietą rado kunigaikščio Gedimino pakviesti pirkliai ir amatininkai, kunigaikščio Vytauto pakviesti totorių, karaimų ir kitų tautybių žmonės. Lietuvos tautinės bendrijos padėjo kurti ir atkurti nepriklausomą Lietuvą, dalyvavo Sąjūdžio veiklose, stovėjo Baltijos kelyje, gynė Seimą ir televizijos bokštą nuo okupantų. Mes visi kūrėme ir tebekuriame nepriklausomą, demokratišką Lietuvą“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis atkreipė dėmesį, jog keletą pastarųjų metų gyvename naujoje kultūrinės ir tautinės įvairovės realybėje. „Ji ne tik kelia naujus iššūkius, kuriuos turime įveikti, bet ir formuoja naujas galimybes, kuriomis galime pasinaudoti. Todėl UNESCO kvietimas pasitelkti įvairovę pažangai yra labai svarbus šiandien. Vis dėlto, kad galėtume pasitelkti įvairovę, turėtume susitelkti, o tą padaryti augant priešpriešai ir susiskaldymui labai sudėtinga“, – sako Tautinių mažumų departamento direktorius.

Susitelkę dėl bendro tikslo

D. Babilas pasidžiaugė, jog per 35 metus Lietuvoje padaryta labai daug, bet apgailestavo, kad ksenofobija bei antisemitizmas, nepakantumas kitos tautybės žmogui nebuvo visiškai sunaikinti. „Jie tarsi nuolat tyko šalia ir primena, kad visa tai, kas blogiausia, neišnyko amžiams. Todėl mes turime nuolat budėti, skirti jėgas, dėmesį ir pastangas tam, kad įtrauki, tarpkultūrinė visuomenė nebūtų vien tai, kas deklaruojama, bet ir tai, ką iš tiesų sukuriame“, – pažymi D. Babilas.

Prieš pusę metų Lietuvoje priimtas Tautinių mažumų įstatymas atveria galimybes labiau įgalinti tautines mažumas, kad jos galėtų ne tik išsaugoti tapatybę, bet kartu padėtų ir naujai atvykusiems į Lietuvą. „Būtų apmaudu, jeigu šiandien neskirtume pakankamai dėmesio tautinėms bendrijoms, o ypač Lietuvos istorinėms mažumoms: totoriams, karaimams, romams. Pasitelkime tautines mažumas, kurios karta iš kartos turi sukaupusios unikalias patirtis, daug metų stiprina tarptautinius ryšius su valstybėmis, kurios yra strateginės sąjungininkės šiandienos geopolitiniuose iššūkiuose. Turime susitelkti, ieškoti sprendimų, dalintis geromis praktikomis, vertinga patirtimi ir įžvalgomis“, – įsitikinęs pašnekovas.

Kas yra tautinės mažumos?

Tautinių mažumų įstatyme apibrėžta tautinės mažumos sąvoka. Tautinė mažuma – grupė asmenų, kurią sudaro Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys Lietuvos Respublikos teritorijoje, turintys ilgalaikius, tvirtus ir nuolatinius ryšius su Lietuvos Respublika, ir kuri gyventojų skaičiumi yra mažesnė nei Lietuvos Respublikos gyventojų, kuriems būdinga lietuvių tautinė tapatybė, dalis ir yra vienijama siekio išsaugoti savo tautinę tapatybę.

Dr. Karina Firkavičiūtė, Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė, pažymi, kad toks apibrėžimas teisingas, kadangi tautines mažumas vertinti kartu su naujai atvykstančiais emigrantais nėra prasminga. „Mūsų poreikiai yra visiškai kiti. Mūsų bendruomenė yra labai maža – apie 200 žmonių. Esame visiškai integruoti Lietuvos Respublikos piliečiai. Ir mūsų tikslas – būti integruotiems, bet išsaugoti savo unikalumą, kad neįvyktų asimiliacija ir neprarastume tapatumo“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, karaimais jaučiasi ir tie žmonės, kurie galbūt nebemoka karaimų kalbos ar dažnai nedalyvauja religinėse apeigose, bet tikina, kad karaimų religija yra jų religija. „Asimiliacija vyksta labai greitai, ir kuo toliau, tuo procesai greitėja“, – sako dr. K. Firkavičiūtė.

Pašnekovė teigia, kad tautinėms mažumoms svarbus išlikimo klausimas tiek tautiniu, tiek kultūriniu aspektu.

Integracija – dvišalis procesas

Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto vadovas, Etninių tyrimų skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Andrius Marcinkevičius savo ruožtu atkreipia dėmesį, jog integracija yra procesas, kuris niekada nesibaigia. „Sociologiniu akademiniu aspektu mes integraciją matome ne tik kaip kultūrinę integraciją ir tapatybės išsaugojimą, bet ir kaip įvairių socialinių, ekonominių, politinių, geopolitinių kontekstų poveikį etninėms tautinėms grupėms ir veiksnius, kurie daro įtaką. Labai svarbu, kad visi šio proceso dalyviai – tiek valdžios institucijos, tiek tautinės bendrijos, nevyriausybinių organizacijų atstovai, akademikai – toliau nagrinėtume šiuos dalykus. Šių dienų kontekstas parodo, kaip viskas gali būti trapu. Atrodo, kad vienos iš tautinių mažumų integracijos procesas buvo gana sklandus, bet pasikeitus kontekstui, ypač geopolitiniam, vėl visuomenėje matome tam tikras reakcijas, pabunda ir radikalesnės nuomonės, nors jų kurį laiką nebuvo, tad procesas yra tęstinis“, – sako pašnekovas.

Pasak jo, asimiliacija vyksta ir šiandien, bet ji nėra nulemta išorinių veiksnių, kaip buvo sovietmečiu, – veiksniai slypi pačiose tautinėse mažumose ir valstybės raidoje. „Naujausio surašymo duomenys 2021 m. rodo, kad matyti smarkus rusų tautinės mažumos mažėjimas Lietuvoje. Tai rodo, kad su šia grupe kažkas vyksta. Įtakos tam gali turėti migracija, be to, kintantis rusų kalbos ir kultūros statusas Lietuvoje. Laukas, kuriame gali dalyvauti rusakalbiai, siaurėja, ir ne tik dėl pačios mažumos vaidmens, bet ir išorinio konteksto“, – pažymi dr. A. Marcinkevičius ir priduria, kad asimiliacija kartais gali būti sąmoningai pasirinkta individo strategija. Vis dėlto, pasak mokslininko, siekiamybė yra sėkminga integracija visuomenėje, neprarandant tapatybės. Juolab kad vienam žmogui artimos gali būti kelios kultūros.

Žiniasklaidos klijuojamos etiketės

Vilūnė Kairienė, Mediaskopo duomenų strategė, pristatė stebėjimo duomenis 2021–2025 m., kokie naratyvai susiję su viena ar kita tautine bendruomene žiniasklaidoje. „Pirmiausia pažiūrėkime, kokios etiketės žiniasklaidoje buvo klijuojamos ukrainiečiams ir kokią įtaką jos gali daryti tiems ukrainiečiams, kurie gyvena Lietuvoje. Pagrindinės etiketės: „stiprūs“, „herojai“, „patriotai“, „sėkmingai integravęsi į Lietuvos visuomenę“. Ar tai reiškia, kad nebuvo neigiamos informacijos? Apie problemas buvo kalbama, tačiau jos buvo sprendžiamos“, – sako pašnekovė.

Tiesa, tokio pozityvo tikrai negalima pastebėti žiniasklaidoje pasirodžiusioje informacijoje apie rusus. „Jiems klijuojamos tokios etiketės: „veikiami propagandos“, „orkai“, „naciai“, „eiliniai rusai“. Pastaroji etiketė susijusi su tuo, jog žiniasklaidoje plinta naratyvas, kad eiliniai rusai neturi jokios įtakos, jie negali ar nenori nieko daryti, o tai daro įtaką ir mūsų nuomonei apie rusus Lietuvoje. Dar 2022 m. įspėjome, kad tai yra grėsminga tendencija, galinti pakenkti ir rusų tautinei mažumai Lietuvoje“, – sako V. Kairienė.

Apie lenkus skelbiamoje informacijoje pagrindinė tema buvo rinkimai. „Rinkimų temą teko pašalinti, kad pamatytume, apie ką yra tautinės mažumos pristatymas. Daug karinio konteksto, daug tautinio konteksto, kylanti tendencija – bendros istorijos naratyvas. Tai reiškia, kad mes artėjame prie jų. Tiesa, nors rinkimus pašalinome, liko daug politinio konteksto. Gerai yra tai, jog matome, kad lenkai turi savo balsą, jie gali daryti įtaką, yra girdimi, bet po kontekstu pasislepia žmogus, kas yra tas Lietuvos lenkas“, – sako pašnekovė.

Stebint informaciją apie baltarusius, buvo matomos žinutės apie paramą baltarusiams, palaikymą jų aktyvistams Lietuvoje, bet kartu baltarusiai buvo kaltinami provokacijomis, pasirodė žinučių apie išpuolius – neigiamo konteksto buvo daug. „Ir tas kontekstas susilieja su rusišku. Dažnai baltarusiai nukenčia dėl to, kad yra rusų sąjungininkai“, – pabrėžia V. Kairienė.

Pašnekovė tautinių mažumų pristatymą baigė totoriais. „Tai yra absoliutus pozityvas, kultūriniai renginiai, įvairūs apdovanojimai, bendruomenių susitikimai. Žiniasklaidoje rašoma, kad drauge esame jau 700 metų, be to, nejusti jokios įtampos, nepaisant net ir religinių skirtumų“, – sako V. Kairienė.

Daugiausia apie tautines mažumas 2021–2025 m. kalbėjo politikai ir visuomenės veikėjai, o tai rodo, kad jie gali daryti įtaką naratyvams formuotis, tad norimus naratyvus, pasak pašnekovės, turi kurti patys tautinių mažumų atstovai, kad etiketės nebūtų primestos.

Kaip kurti įtrauktį?

Dr. Elžbieta Kuzborska-Pacha, ESBO Aukštojo komisaro tautinių mažumų klausimais biuro vyriausioji patarėja teisės klausimais, atkreipė dėmesį į tai, kad įtrauki visuomenė yra atsparios demokratijos pagrindas. Pašnekovė pristatė šešis sėkmingos įtraukties elementus. „Visų pirma turime kalbėti apie duomenimis grįstą politiką. Būtina sistemingai rinkti duomenis apie tautinių mažumų padėtį, nes tai, kas nėra skaičiuojama, nesiskaito. Tik turėdami kokybiškus duomenis apie tautinių mažumų dalyvavimą darbo rinkoje, prieigą prie infrastruktūros, išsilavinimo rodiklius, galime kurti efektyvias, tikslines integracijos priemones“, – sako dr. E. Kuzborska-Pacha.

Antras elementas – nulinė tolerancija neapykantos kalbai. Griežta reakcija prieš diskriminaciją stiprina tautinių mažumų pasitikėjimą institucijomis, skatina visus piliečius dalyvauti viešajame gyvenime. „Dalyvavimas viešajame gyvenime – trečias sėkmingos įtraukties elementas. Ne tik formalus, bet ir realus dalyvavimas priimant sprendimus įvairiais lygmenimis: nuo savivaldybių iki nacionalinio“, – sako dr. E. Kuzborska-Pacha.

Ketvirtas elementas – institucionalizuotas bendradarbiavimas. Pasak pašnekovės, šis principas aktyviai įgyvendinamas per Tautinių mažumų departamento bendradarbiavimą su Tautinių bendrijų taryba, Kultūros ministerija, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kitomis institucijomis.
„Penktas elementas – investicijos į švietimą. Kokybiško švietimo užtikrinimas tiek valstybine, tiek tautinių mažumų kalba yra esminė prielaida, garantuojanti, kad visi mokiniai įgytų puikias valstybinės kalbos žinias kartu išsaugodami kultūrinę tapatybę. Švietimo reformos turi būti įgyvendinamos per prasmingą ir nuoseklų dialogą su tautinėmis mažumomis, bendruomenėmis, užtikrinant adekvatų pereinamąjį laikotarpį šioms reformoms įgyvendinti“, – pažymi dr. E. Kuzborska-Pacha.

Paskutinis elementas – socialinė bei ekonominė įtrauktis. „Aktyvus tautinių mažumų, ypač jaunimo, įtraukimas į ekonominį ir socialinį gyvenimą stiprina visuomenės stabilumą ir atsparumą“, – įsitikinusi pašnekovė.

Visuomenės vienybė – saugumo garantas

Pasak dr. E. Kuzborskos-Pachos, išvadintų elementų visuma kuria visuomenę, kurioje kiekvienas pilietis, nepriklausomai nuo etninės kilmės, kalbos, tikėjimo ar kitų tapatybės aspektų, ne tik jaučiasi esąs visavertis valstybės narys, bet ir turi reikšmingą galimybę aktyviai dalyvauti formuojant visuomeninį gyvenimą bei prisidėti prie valstybės raidos bei saugumo užtikrinimo, o tai ypač svarbu Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste. „Tik įtrauki pilietinė visuomenė gali būti atspari išorės manipuliacijoms bei dezinformacijai. Deja, ESBO regione pastebime nerimą keliančią tendenciją – tautinių mažumų klausimų instrumentalizavimą politiniais tikslais, jų pateikimą kaip saugumo grėsmę, ir tai silpnina socialinę sanglaudą bei kursto neapykantos kalbą“, – sako pašnekovė.

Tiesa, anot jos, aktyvus Lietuvos požiūris vertas dėmesio. Vyriausybės įgyvendinimo plane daug dėmesio skirta mažumų problematikai: nuo tapatybės išsaugojimo iki mokyklų ne lietuvių kalba stiprinimo. „Gintautas Paluckas yra nurodęs parengti veiksmingą planą kovai su antisemitizmu ir neapykantos kurstymu. Lietuvos politikų retorika nuosekliai orientuota į vienybę, aiškiai smerkianti visuomenės skaldymą“, – pažymi dr. E. Kuzborska-Pacha.

Tiesa, kai kuriose ESBO šalyse vyksta priešingi procesai. „Grėsmių akivaizdoje politikai, valdžios atstovai kalbėdami apie tautines mažumas pasirenka „atpirkimo ožio“ retoriką. Tautinės mažumos vaizduojamos kaip grėsmė nacionaliniam saugumui, kaip nepatikima visuomenės dalis. Taip kuriama nepasitikėjimo, susipriešinimo ir baimės atmosfera. O iš istorijos žinome, kad tokie veiksmai niekada gerai nesibaigia. Tikroji jėga – tai tautinių mažumų įtraukimas ir jų dalyvavimo skatinimas“, – sako dr. E. Kuzborska-Pacha.

Projektą „Atskirties pakopos ir galimybės ją stabdyti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 6000 Eur.