Katažina Zvonkuvienė: „Mane glosto Dievo ranka“

Katažina Zvonkuvienė: „Mane glosto Dievo ranka“


„Aš niekada nesijaučiau žvaigžde ir nemenkinau kito žmogaus. Ir drąsiai galiu pasakyti, jog nesu bjauri lenkė, karjeros laiptais lipanti vyro dėka“, – sako žinoma atlikėja. Per gyvenimą – su šypsena, be menkiausio pavydo ir pagiežos! Ar lengva?


Birutė JANČIENĖ


– Sveika, miela Katažina, linkėjimai sulaukus brandžios jaunystės! Kaip jums sekasi?


– Puikiai! Viskas – kaip iš pypkės. Sklandžiai ir ramiai. Supratau, kad po keturiasdešimties gyvenimas tik prasideda. Ir dėl to labai smagu.


– Jubiliejus buvo išskirtinis – karantininis. Priiminėjote virtualius sveikinimus ir pasiuntinukų perduodamas puokštes?


– Tikrai taip. Sveikinimų sulaukiau daug ir pačių įvairiausių. Ypač nustebino bičiulių sumanymas atsiųsti visų į vieną dėžę sukrautas dovanas. Įgalioti atstovai atvežė tą dėžę prie mūsų namų durų. Tai buvo tokia staigmena! Iš tiesų vos spėjau sveikintis su kurjeriais, gabenusiais netikėtas draugų ir pažįstamų dovanas. O vyras padovanojo gitarą. Tai buvo nepakartojama. Žliumbiau kaip maža mergaitė – iš laimės. Gitara – labai brangus instrumentas. Vos palietusi stygas nurimstu... Iki šiol skendžiu gimtadienio euforijoje. Vis, būdavo, pagalvoju, kaip reikės organizuoti šventę. Kur ji turėtų vykti, ką kviesiu, kaip reikės užimti svečius? Bet nutiko karantinas, kuris nusprendė už mane, ir viską sudėliojo pagal savo taisykles. Mano jubiliejus sutapo su Motinos diena. Širdyje išgyvenau dvigubą šventę.

REKLAMA


– Pati sau ir, žinoma, klausytojams padovanojote naują dainą „Gyvenimas prasideda nuo 40“ drauge su vaizdo klipu. Apie ką visa?


– Daina – irgi vyro dovana man. Ši daina apie mane, mano gyvenimą. „Buvo ir juoda, ir balta, / bet niekada nebuvo nuobodu. / Aš klydau daugybę jau kartų, / bet dar daugiau išmokau iš klaidų...“ Čia sudėtos visos mano gyvenimo spalvos – kuo gyvenau ir ką užgyvenau per keturiasdešimt metų. Deivydas, kurdamas dainą, „paėmė“ iš manęs interviu. Apie visą gyvenimą – kiekvieną nugyventą dešimtmetį. Prisiminiau daug įvairių dalykų – gerų ir blogų, skausmingų ir džiugių. Mintimis perbėgau visus metus, supratau, kad kiekvienas dešimtmetis – kopimas į kalną, augimas, tobulėjimas ir branda. Kaip atsirado klipas? Jį filmavome Ispanijoje. Prieš pat pandemiją ir karantino paskelbimą. Regis, pats dangus dėliojo scenarijų. Jei būtume filmavę kiek vėliau, tikriausiai būtume ilgam užstrigę svečioje šalyje. Dainą „Gyvenimas prasideda nuo 40“ įgarsinau su ta mintimi, kad visi galėtų pasimėgauti gyvenimu ir darytų tai, ko niekada nėra darę. Šiame klipe aš būtent tai ir dariau. Boksavausi, užsiėmiau joga, šokau flamenko su profesionaliu atlikėju, važiavau bagiu, nors bijau aukščio, ropščiausi į labai aukštą kalną.

REKLAMA


– Vadinasi, gimtadienis, Deivydo dovanota daina ir Ispanijoje nufilmuotas klipas sudėjo esminius gyvenimo taškus?


– Žinoma, tai buvo didžiuliai potyriai, išragauti nauji dalykai. Štai kada atėjo laikas! Iš tiesų man ir norėjosi visiems pasakyti elementarią tiesą – atraskime laiko sau. Nesvarbu, kiek mums metų ir ką veikiame, – išnirkime iš rutinos ir pasimėgaukime gyvenimu.


Katažina Zvonkuvienė: „Mane glosto Dievo ranka“


– Filmuoti klipo vykote viena ar su šeima?


– Viena! Ten buvo tiek veiklos ir tokia suspausta dienotvarkė, kad šeimai nebūtų likę nė minutės. Aš pati savimi stebėjausi. Mes miegodavome po 3–4 valandas, tačiau energijos nepristigo ir nuovargis tikrai neįveikė. Saulė, geras oras, besišypsantys žmonės suteikė tiek pozityvo, adrenalinas lipo per kraštus. Vos per keturias dienas mes tiek padarėme! Būdavo, filmavimai trukdavo 14 ir daugiau valandų. Po tokių apsukų jausdavausi lyg nukasusi milžinišką bulvių lauką. Režisierės pagalbininkas stebėjosi mano energija ir užsidegimu, sakė, esu monstrė. Prisimenu, reikia leistis nuo kalno. Aukštis milžiniškas. Man taip baisu, kad net blakstienos virpa. O režisierė ragina… šypsotis. Ir ką? Šypsausi! Esu pakanti ir paklusni, juolab kad žinojau, jog rezultatas bus pribloškiantis.


– Taip ir nutiko?


– Manau, mums puikiai pavyko! Tesprendžia žiūrovas. Pasibaigus klipo filmavimui, vos išlipusi iš lėktuvo skubėjau į savo solinį koncertą. Nemiegojusi, pavargusi. Ir?.. Viskas vyko kuo puikiausiai. Iki paskutinės dainos. Kai dainuojant ėmė pintis liežuvis, pajutau, kad miegas ima viršų, organizmas išsijunginėja. Tačiau grįžus namo Deivydas stebėjosi, girdi, atrodau lyg po atostogų – jokio nuovargio veide, akys žiba, šypsena iki ausų. Štai kiek daug duoda geros emocijos, nauji potyriai. Supratau, kokios atostogos man tinka – su daug ekstremalių dalykų ir netikėtumų.


– Esate scenos žmogus. Jūsų gyvenimas dažnai tyrinėjamas lyg pro mikroskopą. Viešumas malonina ar erzina?


– Aš taip auklėta, kad su žmonėmis visad elgiuosi mandagiai ir pagarbiai, nes noriu, kad ir su manimi taip elgtųsi. Mano vyras dažnai sako, kad aš vienodai maloni ir su banko darbuotoja, ir su draugais, ir su savo mama, bet esą juk tai skirtingi žmonės ir gal nebūtina visiems būti gera ir skubėti pagelbėti. Gal reikia save patausoti? Atsiradus vaikų ėmė stigti laiko. Kartais nespėju atsiliepti į visus skambučius ar atsakyti į elektroninius laiškus. Tai mane trikdo. Jaučiuosi kalta, tuomet Deivydas moko, kad būčiau bent kiek mažiau atsakinga. Bet man tai sunkiai sekasi. Esu didelė perfekcionistė. Ir dar kovotoja už teisybę. Dėmesys man patinka, nėra ko čia slėpti – juk esu scenos žmogus, tad žiūrovų aplodismentai ir vertinimai svarbūs ir būtini. Aktoriui, dainininkui, muzikantui reikia žmonių, reikia akių kontakto, reikia palaikymo, o kartu ir kritikos, kuri skatintų augti ir tobulėti.



– Tačiau šiandien, kai renginiai sustabdyti, tikriausiai labai trūksta to gyvo bendravimo?


– Be abejo. Juolab man, kuri nuo mažumės troško reikštis: visad stengiausi patekti į kolektyvą – būti su žmonėmis, dainuoti, muzikuoti. Nesvarbu, ar tai būtų bažnyčios choras, ar liaudies kapela, ar šokių kolektyvas, ar vestuvių šventė, ar koks nors kitas pobūvis. Šiandien galiu dainuoti tik namuose. Buvo dienų, kai atrodė, kad išprotėsiu būdama vien tarp keturių namų sienų. Bet pažvelgiau į tai pozityviai – kada, jei ne dabar, stebėti ir matyti, kaip auga vaikai? Juk tas metas labai greitai praeis ir niekada negrįš. Aš nuolat su jais užsiimu, kasdien gaminu maistą. Žodžiu, gyvenu mamos, moters, žmonos gyvenimą. To anksčiau labai trūko: vis repeticijos, koncertai, sporto klubas. Vis bėgu, verčiuosi per galvą.


– Kokio amžiaus jūsų atžalos?


– Jiems tuoj sukaks treji su puse. Šiandien daug muzikuojame namuose ir į tą veiklą stengiamės įtraukti vaikus. Beje, dvynių būdas labai skirtingas: Kornelija – labai aktyvi, nori visur dalyvauti, mėgsta šokti ir dainuoti, o Donatas yra labiau stebėtojas: jis žiūri, klausosi, niūniuoja, bet dėmesio centre būti nemėgsta.


– Katažina, brandi tėvystė – pliusas ar minusas?


– Ir pliusas, ir minusas. Brandi tėvystė leidžia būti nuosaikesniems, tolerantiškesniems, išmintingesniems, turime daugiau gyvenimiškos patirties, tvirčiau stovime ant žemės, esame sąmoningesni. Minusai? Galbūt mažieji nori šėlti, o mums jau rūpi pailsėti. Juolab grįžus iš kelionės ar po kelių koncertų. Atrodo, kristum į lovą ir ilsėtumeisi, betgi vaikai reikalauja dėmesio.


Katažina Zvonkuvienė: „Mane glosto Dievo ranka“


– Atsigręžę kelis dešimtmečius atgal susitiktume su kompleksų pilna ir nuo užgauliojimų springstančia mergaite. Tiesa?


– Iš tiesų buvo metas, kai patyriau ir užgauliojimų, ir piktų replikų. Nepasitikėjau savimi, buvau įsikalusi į galvą, kad esu negraži ir niekam tikusi. Bet ir už tą laiką dėkoju likimui. Kodėl? Antraip nebūčiau išsiugdžiusi savarankiškumo ir šiandien nebūčiau tokia, kokia esu. Aš dėkoju savo tėvams, kad netapau viena vadinamojo auksinio jaunimo atstovių. Kai kurių nūdienos jaunuolių elgesys su artimaisiais ir aplinkiniais mane mažų mažiausiai trikdo. Jie mano esą pasaulio centras, įsivaizduoja, kad viskas sukasi aplink juos. Baisu! Dėkoju savo tėvams, kurie manimi pasitikėjo. Jie visur mane, dar paauglę, išleisdavo. Po to, kai su koncertais apvažiavome kone visą Lenkiją, tapau drąsesnė ir laisvesnė. Dainavau, žmonėms patiko, jie plojo ir kvietė pakartoti. Tai buvo stiprus priešnuodis patyčioms ir įžeidinėjimams. Drąsiai galiu sakyti, kad muzika mane išvadavo iš kiauto, į kurią buvau kadaise užsidariusi.

REKLAMA


– Esate prasitarusi, kad už tai, kuo esate šiandien, vienam dėdei turėtumėte rankas bučiuoti. Ir kas gi tas dėdė?


– Užaugau Padvarionių kaime netoli Vilniaus. Netoliese gyveno geras dėdė – pan Lech Leonovič, su kuriuo susitikdavome mokykloje arba bažnyčioje. Jis vežiojo savo dukrą į muzikos mokyklą Vilniuje, o mudvi su ta mergaite dainavome bažnyčios ansamblyje. Sykį pan Lech paklausė mano tėvų, kodėl neleidžia manęs į muzikos mokyklą. Mama gūžtelėjo pečiais: juk iki Vilniaus – geras gabalas kelio, kas gi privežios? Tuomet iki mūsų gyvenvietės perdien kursavo vos trys autobusai, tad nebuvo jokių galimybių suderinti pamokų ir autobusų tvarkaraštį. Taigi, tas ponas pasisiūlė mane kartu su savo dukra vežioti į muzikos mokyklą. Būdavo, visą valandą laukia, kol man pamoka baigsis. Žemai jam lenkiuosi – esu dėkinga už supratingumą ir postūmį į profesionalų muzikinį kelią. Iki šiol bendrauju su ta šeima.


– Kokiais muzikos instrumentais grojate? Brązginate gitarą, renkate akordeono akordus, kas dar?


– Šiek tiek skambinu pianinu. Kadaise norėjau mokytis fortepijono klasėje, bet tuo metu ten nebuvo vietų. Liko akordeonas. Kita vertus, šis instrumentas patogesnis: užsimetei ant pečių – ir pirmyn. Fortepijono su savimi nepatempsi.


– Paaiškinkite jūsų pasakytą mintį, jog maldą išdainuojant ji įgyja daugiau svorio, tampa dvigubai paveikesnė.


– Pradėsiu nuo to, kad dainuoju nuo mažumės. Dainavau visiems ir visur, kur tik mane kviesdavo. Gal ne visada pavykdavo taip, kaip reikia, bet svarbiausia buvo dainuoti. Patiko giedoti bažnyčioje. Dešimties metų atsidūriau bažnyčios ansamblyje, kur giesmės buvo atliekamos pritariant gitarai ir plojimams. Tai buvo kitokia bažnytinė muzika – jaunatviška, šiuolaikiška. Tos giesmės buvo labai įdomios ir smagios. Tuomet išgirdau vieno kunigo žodžius, kurie įstrigo giliai į širdį. Esą malda yra didelė galia, o į giesmę sudėti maldos žodžiai yra dar stipresni, turi dvigubą poveikį. Dažnai pasidžiaugiu, kad esu Dievo apdovanota. Tiek daug turiu, tik kartais, kaip ir daugelis mūsų, tuo nepasidžiaugiu ir nevertinu.


– Ar šiandien jaučiate gyvenimo pilnatvę – kai visko yra su kaupu?


– Visiškai! Išgyvenu tokią pilnatvę – juk viską, ko žmogui reikia, turiu: nuostabią šeimą – puikų vyrą, sveikus vaikus, dar gyvą mamytę, turiu namus, mes esame sotūs. Juk tai tiek daug! Jaučiu džiugesį širdyje. Šiandien puikiai žinau, kad nesu bjauri lenkė, karjerą padariusi per kompozitorių Zvonkų. Esu normali moteris, gera mama ir žmona, išaugusi pavyzdingoje šeimoje ir turinti tvirtas gyvenimo vertybes. Esu savimi. Tai didelis malonumas.

REKLAMA


– Katažina, išduokite paslaptį – kaip išlikti pozityviai? Visada su šypsena ir spinduliuojančiomis akimis?


– Mane supa pozityvūs, teisingi žmonės. Jaučiu, kad kažkas lyg nustumia į šalį tuos, kuriems rūpi tik prie manęs prisišlieti. Tas kažkas, regis, atsijoja pelus nuo grūdų. Nebūna šimto tikro draugų. Tai – tik pažįstami, bet ne artimi bičiuliai. Likimas mane suveda su teisingais žmonėmis. Daugelis draugų išliko nuo vaikystės. Man niekad nebuvo gėda į vakarėlį pasikviesti artimą bičiulę iš kaimo. Aš niekad nesipuikavau žvaigždės statusu ir nesidangsčiau puikybės skraiste. Pamenu, buvo metas, kai paprašiau draugų, kai tik pastebės, kad mane ima valdyti puikybė, nes to pati galbūt nė nepajusiu, tegu mane perspėja. Dažnai pagalvoju, kad mane glosto Dievo ranka.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.