Aktorė I. Kvietkutė: „Man nepatinka absurdiški Zinos sprendimai“

Aktorė I. Kvietkutė: „Man nepatinka absurdiški Zinos sprendimai“


Į įvairias netikėtas šeiminę darną griaunančias situacijas patenkanti Zina, kurią LNK seriale „Monikai reikia meilės“ įkūnija aktorė Ilona KVIETKUTĖ, neabejotinai yra viena įdomiausių šio sezono serialo herojų.

Laimius STRAŽNICKAS


– Sutinkate su tuo, kad jūsų Zina yra vienas spalvingiausių serialo personažų?


– Nežinau. Man atrodo, kad ten yra ir daugiau ryškių ir įdomių personažų: Lionia, Silva, Vycka, Varkalienė, Monika...


– Jus labai nudžiugino pasiūlymas kurti vieną pagrindinių vaidmenų?


– Kai man iš pradžių paskambino, klausė, ar nesutikčiau sukurti vaidmenuko seriale, ir viskas. O kai pasirodė serialas, didžiai nustebau serialo vinjetėje tarp pagrindinių veikėjų pamačiusi ir savo atvaizdą. Įsivaizdavau, kad tai bus koks antraeilis vaidmuo: nubėgu, atnešu maisto, pasakau „Viso gero“ ir išeinu. O pasirodė, kad mano personažas – labai gyvybinga, veiklos, užmojų nestokojanti neramaus būdo moteris.


– Ar jums patinka jūsų herojė?


– Nepasakyčiau. Nepatraukliai man atrodo kai kurie absurdiški jos sprendimai: tas užsikabinimas už abejotinų tikslų turinčio internetinio draugo, bandymas savo dukterį Silvą iškišti už turtingo vyro, nesutarimai su Lionia... Kaip motina, suprantu, kad dukrai ji nori tik gero, juolab kad jos draugužis Vycka nuolat alutį maukia, tačiau pernelyg agresyvus kišimasis į dukros gyvenimą man nekelia simpatijų.

REKLAMA


– O tokio būdo vyras kaip Lionia gyvenime atkreiptų jūsų dėmesį?


– Tikrai ne, bėgčiau neatsisukdama nuo tokio vyro... Nuolat geria, toks kietakaktis, slunkius, nelankstus, nenorintis keistis į gerąją pusę, trumpiau tariant, tai ne mano skonio vyras.


– Ar tikite, kad Zinos gyvenimas yra realus mūsų gyvenimo atspindys?


– Žinot, tikrame gyvenime tiek daug visokių dalykų ir situacijų būna, kad visas mūsų serialo scenarijus nublanktų prieš visus tuos įvykius. Tik imk iš gyvenimo ir dėk į serialą visokias situacijas – išeis puikus rezultatas.


– Ar tarp savęs ir Zinos rastumėte daug bendrų bruožų?


– Charakterio savybių – tikrai ne. Nors galbūt koks nors mane pažįstantis pašalietis galėtų pasakyti visai priešingai.


– O ką galvojate apie pažintis internetu, į kurias dabar įnikusi jūsų herojė, vis laukianti atvykstant savo meilužio su pilnu lagaminėliu dolerių?


– Niekada nesinaudojau internetinių pažinčių portalais, tačiau turiu pažįstamų, kurie surado vienas kitą internetu, sukūrė šeimas ir dabar laimingai gyvena. Kai kam pasiseka.

REKLAMA


– O kur jūs susipažinote su savo vyru Eugenijumi?


– Vestuvėse. Buvome vyriausioji pamergių ir pabrolių pora, tad paskui ja tapome ir gyvenime. Prieš tai vienas kito net nepažinojome.


– Ar nors vienoje situacijoje pasielgtumėte taip kaip jūsų herojė?


– Nežinau. Nebent ką nors panašaus galėčiau padaryti iš meilės savo dukrai. Aišku, ne norėdama ją žūtbūt ištekinti už turtingo senio, bet bent jau ištraukti iš to liūno, į kurį dabar dukra įklimpusi. Juk kasdien ji mato savo draugužį kilnojantį alaus butelį ir net ir nepadoriais veiksmais siekiantį svajonės įsigyti prabangų automobilį.


– Kas jums įdomiausia filmuojantis seriale?


– Man labai įdomu, kuo virs popieriuje perskaitytos scenos. Kai gauni scenarijų, skaitai jį ir tau galvoje sukasi vaizdiniai. Tačiau po darbo aikštelėje dažnai rezultatas būna kitoks nei tas, kurį susikuri galvoje. Tas netikėtumo momentas man yra labai žavus dalykas. Kurdami antrąjį serialo sezoną mes jau jaučiamės geriau vieni kitus pažįstantys, labiau atsipalaidavę ir galintys daugiau improvizuoti. Tad dabar kūrybos yra daugiau.


– Su kokiais kolegomis labiausiai džiaugiatės susitikusi šioje kūrybinėje virtuvėje?


– Man labai patinka dirbti kartu su Džiugu Siaurusaičiu (Leonidu), kuris yra dar ir režisierius, taip pat Kristina Radžiukynaite (Silva), Roku Petrausku (Vycka), pastaruoju metu su Daiva Siurblyte (Rūta Varkalienė). Scenose dažniausiai su šiais aktoriais ir vaidinu, puikiai sutariame. Turėti tokius partnerius – tikra Dievo dovana. Be to, man labai įdomu stebėti serialo kūrybinę virtuvę, pasižvalgyti po užkulisius, kurių nemato žiūrovas.



– O kokių sunkumų teko patirti filmavimo aikštelėje?


– Greičiau tai būtų tam tikros scenos, kuriose daug teksto, įvairių reakcijų, vietų. Neretai dublius tekdavo kartoti dėl juoko priepuolių. Prisimenu, pirmajame sezone niekaip negalėjau susilaikyti, kai filmavome sceną, kurioje norėdami susitaikyti Zina ir Lionia gėrė „užmaršties taurę“, kad pamirštų vienas kitam padarytas nuoskaudas. Vos tik išgirsdavau tą „užmaršties taurė“, iškart prapliupdavau juoku. Tačiau daug sunkiau Kristinai – ji sako, kad su manimi neįmanoma kartu dirbti: vos tik ji mane pamato, iškart pradeda kikenti. Juokinga aš jai atrodau net ir kai būnu pikta. Daug dublių pareikalavo viena labai trumpa scenelė: tekstą pamiršau, batą ne taip laikiau, pasisukau ne į tą pusę, tada saulė nušvito, kitaip apšvietimą teko sureguliuoti. Kai pagaliau nufilmavome ir režisierius pasakė: „Turim“, staiga susigriebė mūsų aprengėja: „Palaukit, Zina su kitomis pėdkelnėmis turėjo būti.“ Ir vėl naujas dublis.


Aktorė I. Kvietkutė: „Man nepatinka absurdiški Zinos sprendimai“


– Per karantiną sėdėdama namie tikriausiai nė vienos serijos nepraleidžiate?


– Pasižiūriu, tačiau nesakyčiau, kad esame ištikimi žiūrovai. Mes su vyru turime ir kitų reikalų.


– Kokių atsiliepimų iš jo esate sulaukusi?


– „Baisi boba“. Buvo tokia scena, kai Lionia gulėjo girtas, o Zina jį mušė. Tada mano vyras sakė: „Jam ir taip bloga, o tu jį šitaip tvatini.“ Tačiau jam nė kiek neužkliuvo mano burkavimo su santechniku scenos. Nors mano vyras – ne aktorius, jam įdomu, kaip tos scenos sukurtos, o ne kiek jose yra gyvenimiškų emocijų. Šiaip jis į mano darbą žiūri normaliai ir jo jau seniai netrikdo jokie pasibučiavimai ar pasiglamonėjimai.


– Ar sėdėdama karantine atrandate kokių nors teigiamų jo aspektų?


– Oi, man viskas labai gerai. Užtat kad pastaraisiais metais labai daug dirbau, jaučiausi visa perdegusi. Man labai reikėjo atsipūsti. Dabar svaigstu iš malonumo sėdėdama per dienas namuose su dukromis, kai niekur nereikia skubėti. Karantinas man atėjo pačiu laiku.


– Kai skambinau tartis dėl šio pokalbio, užsiminėte, kad ryte nuotoliniu būdu vesite pamokėles...


– Mano dukra mokosi trečioje klasėje, tad jai reikia pagalbos prie kompiuterio. Be to, ir pati vedu pamokėles vaikų darželyje „Strazdanėlės“. Šiuo pavadinimu yra mokyklėlė ir du vaikų darželiai. Mano mokiniai – vaikai nuo pusantrų iki septynerių metų. Viskas prasidėjo prieš 30 metų Panevėžyje, kai muzikos mokytoja Dalija Latvėnienė įkūrė estetikos ir žinių mokyklą „Strazdanėlės“, o jos dukra Sonata Latvėnaitė-Kričenienė prieš penkiolika metų šią idėją parvežė į Vilnių. Nuo tada aš dirbu ir mokyklėlėje, ir darželyje, kur vaikučiams vedu teatro ir judesio pamokas.

REKLAMA


– Ar patinka jums šis darbas?


– Iš pradžių labai bijojau. Kai buvau jauna, neturėjau vaikų, nebuvo jokios informacijos, kaip tai daryti, buvo sunku. Vis dėlto nebuvau vieniša. Tuo metu „Strazdanėlių“ komanda daug energijos skyrė mažai išplėtotai pedagogikos šakai – ankstyvajam vaikų ugdymui. Ilgainiui, pamažu įgydama vis daugiau patirties, susikūriau tam tikrą dėstymo sistemą. Mokydama vaikus mokausi ir pati. Anksčiau susikurdavau pamokėlės planą ir stengdavausi jo griežtai laikytis, tačiau pamažu įsitikinau, kad reikia labiau pasitikėti vaikais ir leisti jiems daryti įtaką mokymo procesui. Tik šitaip darbas bus naudingas abiem pusėms.


– Teatro pedagogikos specialybė įrašyta ir jūsų diplome?


– Aš baigiau aktoriaus meistriškumo specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mano pedagoginis išsilavinimas yra penkiolikos metų darbo patirtis. Manau, kad geriausius mokytojas būtent praktika ir sukuria. Diplomo įrašas neatskleidžia pašaukimo ir žinių. Susidurdavau su tokiais atvejais, kai teoriškai pasikausčiusiam žmogui sunkiai sekdavosi dirbti su mokiniais, o kitas specialių žinių nesisėmęs darbavosi puikiai.


– Ar „Strazdanėlėse“ mokosi ir jūsų dukros Saulė ir Ugnė?


– Vyresnioji, Saulė, dabar yra trečiokė. Ji lankė „Strazdanėlių“ ankstyvojo ugdymo mokyklėlę nuo kūdikystės, o paskui ir darželį. Ugnei dabar šešeri. Ji irgi lanko darželį, šeštadieniais su manimi eina ir į mokyklėlę, dalyvauja „Strazdanėlių“ muzikiniuose projektuose.


– Ar „Strazdanėlių“ pagrindinis uždavinys – skiepyti meilę teatrui?


– „Strazdanėlių“ mokyklėlės ir darželio misija yra auginti visapusišką asmenybę: kūrybingą, pilietišką, įdomų, sąmoningą, drąsų, intelektualų, kritiškai mąstantį, empatišką vaiką. Mokyklėlėje mano pamokose mažesni vaikai dalyvauja drauge su tėveliais, todėl mokau juos būti kartu, provokuoju žaisti, turiningai bendrauti. Tėveliai yra pavyzdys vaikui. Vaikas nedarys to, ko nedaro tėtis ir mama. „Strazdanėlėse“ vyksta ne tik teatro pamokėlės, bet ir spektakliai, kuriuos kuria mokytojai vaikams ir kartu su vaikais.

REKLAMA


– Ar aktoryste užsidegusiam jaunam žmogui rekomenduotumėte studijuoti šį meną, turint galvoje, kad vėliau jo gyvenime nebus pastovumo?


– Aš nieko nerekomenduočiau, o jei paklaustų, tik pasakyčiau iš savo patirties pliusus ir minusus. Tačiau apsispręsti turėtų pats žmogus. Juk negali žinoti, ar pasirinkęs aktorystės kelią jis nenukeliaus iki Holivudo.


– O kokius pliusus ir minusus minėtumėte?


– Na, pavyzdžiui, ši specialybė negarantuoja finansinio stabilumo, nes darbo čia yra, čia nėra. Kita vertus, šiame darbe yra didelės saviraiškos galimybės, o tai daugeliui taip pat svarbu. Sakyčiau, jog verta baigti aktorystę jau vien dėl to, kad galėtum tvirtai stovėti prieš publiką, mokėtum valdyti savo balsą, kūną, įgytum pasitikėjimo savimi tam tikrose situacijose.


Aktorė I. Kvietkutė: „Man nepatinka absurdiški Zinos sprendimai“


– Ar pati, stodama į aktorystę, gerai žinojote, su kokiais sunkumais gali tekti susidurti?


– Buvau girdėjusi, tačiau manęs tai nė kiek nebaugino. Juk negalvoji apie darbą, jei atvira širdimi, plačiomis akimis darai tai, ko tuo metu nori. Nė už ką nekeisčiau savo sprendimų, nes jaučiu, kad esu savo vietoje.


– Ar menate momentą, kada įsinorėjote tapti aktore?


– Labai gerai atsimenu. Buvau ketvirtokė. Tais laikais scenoje nemažai rodydavo pasakų su gražiomis princesėmis. Visą laiką svajojau ir aš ją suvaidinti. Kartą eidama iš mokyklos ant stulpo pamačiau skelbimą, kad Raseinių kultūros namuose renkama teatro studija. Pati pirma nuskuodžiau ir užsirašiau. Tai buvo nuosprendis visam gyvenimui. Tuomet princesių vaidinti taip ir neteko – tik visokias raganas, piratus, šunis. Tuo metu man tai buvo vieni įdomiausių vaidmenų, o mergaitės, kurios vaidino princeses, sakė, kad buvo visai neįdomu, ir man pavydėjo.


– Kokių profesinių ir žmogiškų savybių labiausiai reikia aktoriams?


– Tai priklauso nuo žmogaus. Tačiau labai svarbu mokėti suprasti, pajausti, pateisinti savo kuriamo personažo vidų, pajusti situacijų svarbą, kodėl herojus vienaip ar kitaip į jas reaguoja. Čia labai praverčia gyvenimiška patirtis – kuo jos daugiau, tuo lengviau. Manyčiau, kad aktoriaus darbe labai reikalingas jautrumas, taip pat kantrybė, valia, užsispyrimas, darbštumas. Aktoriaus darbas neapsiriboja vien tik teatro sienomis – net ir užvėręs jo duris tu nuolat ieškai, analizuoji.


– Priminkite savo svarbiausius vaidmenis, sukurtus televizijoje ir teatre.


– Televizijoje nedaug esu vaidinusi – prieš keliolika metų esu sukūrusi nedidelį Agnieškos vaidmenį seriale „Moterys meluoja geriau“. Teatre jų gerokai daugiau. Pats pirmasis buvo Marjos Antonovnos vaidmuo R. Tumino režisuotoje N. Gogolio pjesėje „Revizorius“, kai buvau dar studentė. Tada man teko garbė kartu vaidinti su tokiais teatro grandais kaip Vytautas Šapranauskas ir Arūnas Sakalauskas. Matyti, kaip jie dirba scenoje, man buvo neįkainojama patirtis. O mano naujausias vaidmuo yra boba režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklyje pagal Žemaitės kūrinį „Marti“. Labai džiaugiuosi kiekvieną spektaklį galėdama nuspalvinti savo personažą vis kitomis spalvomis. Ir tai yra didžiausias malonumas aktoriui kurti, atrasti, nustebti ir nustebinti.


– Ar dirbdama su vaikais vaidinate ir jiems skirtuose spektakliuose?


– Žinoma, iki šiol vaidinu. Vaidinti vaikams yra netgi sunkiau nei suaugusiesiems – suaugusieji iš mandagumo visą laiką kantriai tylės, o vaikai akivaizdžiai ims nuobodžiauti, jeigu jų nesudominsi ir neįtrauksi į veiksmą.


– Ar sukūrusi spalvingą Zinos vaidmenį nepajutote, kad galbūt televizija paveržė jūsų meilę teatrui?


– Man įdomu televizijoje, norėčiau ir toliau čia tęsti darbus. Tačiau teatras pavergia tuo, kad yra gyvas organizmas. Net ir daugybę kartų vaidindama tuose pačiuose spektakliuose vis gali atrasti ką nors stebuklingo, o to negali patirti televizijoje.


– Kokios veiklos su didžiausiu užsidegimu imatės, kai pabosta galvoti apie profesinius dalykus?


– Man geriausias atsipalaidavimo būdas yra skaityti knygas. Anksčiau tam nedaug laiko turėjau. Prasidėjus karantinui iš uošvių parsivežiau daug knygų, daugiausia – klasikos kūrinių: nuo F. Dostojevskio iki B. Sruogos. Kadaise skaitytus kūrinius po daugelio metų būna vėl smagu perskaityti, kad pažvelgtum į juos kitaip, įvertintum protu ir patirtimi. Šiuo metu skaitau Johno Fowleso romaną „Prancūzų leitenanto moteris“.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)