Rašytoja R. Šerelytė: „Kritinėje situacijoje svarbiausia – gelbėti savo sielą“

Rašytoja R. Šerelytė: „Kritinėje situacijoje svarbiausia – gelbėti savo sielą“


Žinoma rašytoja Renata ŠERELYTĖ gegužės 11 dieną švenčia svarų jubiliejų. Ar ji nenorėtų laiko rato pasukti atgal? – klausėme gimtadienio išvakarėse žaismingai nusiteikusios bene 30 knygų suaugusiesiems ir vaikams autorės. „Prieš vėją nepapūsi. Apsimesiu, kad man 49-eri. Na, tegu tas laiko ratas girgždėdamas kiek pasisuka, bet tai juk beveik nieko nekeičia mano gyvenime.“


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


– Pavasaris džiugina atgimusia žaluma, tačiau nerimas dėl netikėtai atslinkusios pandemijos primena, koks trapus yra pasaulis. Kokių minčių jums kyla šio karantino sąlygomis?


– Tai kad aš dėl tos pandemijos pernelyg nesijaudinu. Atėjo ir praeis – viskas juk praeina... Kadangi nesu nei vakarėlių, nei prekybos centrų lankymo maniakė, to šurmulio nepasigendu. Labiausiai trūksta bibliotekų ir sporto salės. Tačiau ir tai į naudą – atsirado daug ramaus laiko tiesiog būti, mąstyti, prisiminti, nes aktyvus gyvenimo ritmas jau buvo pagavęs ir nunešęs velniai žino kur...


– Atrodote labai jaunatviška. Ką jums reiškia paprasta, o kartu ir sunkiai nusakoma bėgančio laiko sąvoka?

REKLAMA


– O ką aš žinau. Turbūt nieko. Ne veltui ji ir yra tokia, kaip apibūdinote, sunkiai nusakoma.

– Kokie pokyčiai Lietuvos gyvenime pastaruoju metu jus labiausiai jaudina?


– Pokyčiai neatsiskleidžia taip greitai, kaip norėtume. Neretai jie bręsta ilgai. Ir sunku apie juos spręsti sėdint namuose. Arba feisbuke.


– Viskas praeina... Tikimės, kad ir karantinas greitai pasibaigs, o mes gal būsime kiek kitokie. Juk turėjome laiko pamąstyti ne vien apie darbą ir pinigus, bet ir apie dvasinius dalykus. Ką apie tai manote?


– Žmogaus gyvenimui reikia šiokių tokių sukrėtimų. Kaip sakė antikos graikai – katarsio. Kad suvoktum, jog esi laikinas, trapus, mirtingas. Kad kiekvienas šalia tavęs esantis žmogus yra unikalus. Kad nebūtina mylėti visos žmonijos, kai reikia mylėti savo artimą, ir nebūtina gelbėti pasaulio, kai svarbiausia – išgelbėti savo sielą. Tam užtenka paprasčiausiai būti doram, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

REKLAMA


– Paskiausias, knygų mugėje pristatytas jūsų romanas „Pro rūdijančią naktį“ yra apie paskutinį Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną. Kokios priežastys lėmė, kad pasirinkote tokią skaudžią temą, kurią perteikiate neįprastai, pasitelkdama sovietmečiu gimusio vaiko paralelę? Kas juos sieja?


– Nereikia savęs apgaudinėti, kad nori atiduoti skolą praeities didvyriams ar išeiti iš komforto zonos ir imtis iššūkio, – dabar tai madinga socialinė (gal ir kultūrinė) laikysena. Pagrindinė priežastis labai paprasta – egzistencinės prasmės suvokimas. Juk daugelis žmonių paprasčiausiai nebekelia sau šio klausimo. Užtenka patogiai ir ramiai gyventi savo mažučiame asmeninio komforto burbule. Imtis tokios temos – tai ir proga pažvelgti į save: kas aš toks? Kas man svarbu?


Manyčiau, kad šitie klausimai ir sieja abu romano pasakotojus: Adelę, užaugusią vėlyvuoju sovietmečiu, ir Antaną, partizaną, žuvusį keleri metai prieš jos gimimą.


– Ištikimi skaitytojai pastaruoju metu susižavėjo jūsų kūrybos posūkiu į gilesnius mūsų tautos istorijos vandenis – tiksliau, į paslapčių kupiną laikotarpį, kai metraštininkų sąžinę išbandė karaliaus Žygimanto Augusto ir jo mylimos žmonos Barboros Radvilaitės istorija, taip pat jos dalyvė karalienė Bona. Apie tai – jūsų neseniai išleistos knygos „Raganos širdis“ ir „Izabelė“. Kas įkvėpė tokiai romanų temai, kur susipina istorinė realybė su jūsų fantazija ir mistika?



– Nuo vaikystės labai mėgau Aleksandro Diuma knygas, jo „nerimtus“ istorinius romanus „Trys muškietininkai“, „Grafas Montekristas“, „Vikontas de Braželonas“. Vėliau teko skaityti ir rimtų istorinių romanų. Vienas, kuris padarė didelį įspūdį, buvo Margeritos Jursenar „Filosofinis akmuo“. Paskui visa tai, kas rimta ir nerimta, susimaišo, ir ateina laikas tokiai štai „Raganos širdžiai“.


Istorijos joje esama, bet kas gi yra istorija be vaizduotės, be nuotykio, be paslapties?.. Galima netgi sakyti, kad viskas šiame romane netikra, nes mes jau taip toli nuo tų istorinių laikų ir nuo tų žmonių dvasios, kad apie kokią nors autentiką kalbėti tiesiog nepatogu.


– Visais laikais vyrai galvojo, kad kone visos moterys yra šiek tiek laumės, vilioklės ar net raganos. Kuo jus patraukė raganiškumas?


– Kad nelabai traukė... labai jau daug tokio pseudoraganiškumo mūsų gyvenime esama. Raganiškumas veikia kaip verslo liudijimas, kaip vartojimo paslauga – žinot, visokie būrimai, ateities spėjimai, kuriais aš niekada nesidomėjau. Tačiau kartais vis tiek apima smalsumas. Iš tiesų, kas gi yra ragana? Man patinka spėjimas, kad tai, ko gero, labai keista moteris, gamtos dalis, kurios neįmanoma suprasti, nes ji yra ir gyvybės saugotoja, ir numarintoja. Tokia gamtinės pusiausvyros palaikytoja: jeigu tik ko nors užderėjo ar gimė per gausiai, ji dalį turi pragaišinti. Tinka šiuolaikinei situacijai, ar ne?..

– Visokie raganavimai neretai susiję su meilės peripetijomis. O jūs pati, ar tikite paslaptinga meilės galia?


– Kaip rašė mano mylimas Klaivas Steiplzas Luisas, egzistuoja keturios meilės rūšys – prisirišimas, draugystė, erotinė meilė ir dvasinė meilė. Žmogus gali patirti visas keturias arba nė vienos. Jeigu kalbėtume apie paslaptingą meilės galią, reikėtų turėti omeny paskutinę, aukščiausiąją rūšį. Ji leidžia žmogui nebūti tik gyvūnu, nes žmogus, kaip rašė kitas mano mėgstamas autorius Piteris Kryftas, yra protingiausias iš gyvūnų ir kvailiausias iš angelų.

REKLAMA


– Rašote ir suaugusiesiems, ir paaugliams, ir visai mažiems skaitytojams. Kurios grupės labiausiai traukia?


– Visos, žinoma. Negaliu išskirti nė vienos. Kita vertus, ir vaikams, ir suaugusiesiems reikia rašyti vienodai atsakingai, nepataikaujant ir nemeluojant.


– Rašytojas rašo ne sau, ne į stalčių. Ką jums duoda susitikimai su skaitytojais?


– Kūrybinių idėjų, bendravimo džiaugsmo, gilesnės empatijos, o kartais ir paradoksų. Juk skaitytoją – arba personažą – sutinki ne tik susitikimo su skaitytojais vakare, bet ir gatvėje, kavinėje, parduotuvėje (man dažniausiai pasitaiko – daržovių skyriuje, net nesuprantu, kodėl), gal net miške ar kapinėse.


Rašytoja R. Šerelytė: „Kritinėje situacijoje svarbiausia – gelbėti savo sielą“


– Koks skaitytojų klausimas jus labiausiai pamalonino, sutrikdė, pralinksmino?


– Na, kai vaikų auditorijai aiškinau, koks sunkus ir nedėkingas yra rašytojo darbas ir kaip aš kankinuosi, kai rašau, vienas vaikas atsistojo ir paklausė: „Tai kodėl jūs tokį darbą dirbat?“ Jis teisus – kam dirbti darbą, kuris yra nemalonus ir neteikia džiaugsmo? Taigi daugiau tokios klaidos nebedarau.


– Jau daug metų gyvenate nuošalioje Vilniaus Antakalnio mikrorajono vietoje. Ištekėjote bene prieš ketvirtį amžiaus už vitražinių lėlių teatro „Vaivorykštė“ steigėjo Petro Mendeikos, užauginote dukrą ir sūnų. Lankiausi pas jus prieš penkerius metus, o dabar kalbamės nuotoliniu būdu. Ar kas nors per tą laiką pasikeitė?


– Vieta ne tokia jau ir nuošali, šiaip čia virte verda gyvenimas. Tik dabar karantinas, tai nešurmuliuoja šalia įsikūrusios kolegijos studentai, o anapus tvoros esančios Vasaros gatvės psichiatrijos klinikos įnamiai visada buvo gana santūrūs, jie nepasikeitė ir karantino metu. Ir pas mus niekas nepasikeitė, aišku, jei neturėsime omeny užaugusių vaikų. Vyresnėlė Ieva Marija – Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto studentė, studijuoja politologiją, Povilas – ISM studentas, studijuoja tarptautinį verslą ir vadybą. Ir, žinoma, pasikeitė mano šukuosena. Iš brunetės tapau blondine. Tai labai rimtas pokytis mano gyvenime (juokiasi).


– Spėju, kad esate neramaus charakterio ir nepraradusi savo vidinio vaiko. Juk vaikams ir paaugliams įdomias knygas, tokias kaip „Krakatukų“ serijos, „Rebekos salos“ ir naujausia „Žvaigždžių medžiaga“ rašantis žmogus kitoks ir negali būti?


– Taigi net Šventajame Rašte parašyta: jei nebūsite vaikai, nematysite Dangaus karalystės. Kaipgi aš galėčiau būti kitokia? Žinoma, neturiu omeny infantilumo, kuris nelabai ką bendro turi su vaikiškumu. Būti vaiku – tai tikėti. O suaugusieji... žino, bet tikėti nebesugeba.

REKLAMA


– Ar dažnai mintimis grįžtate į vaikystę, paauglystę, kuri, regis, jums nebuvo rožėmis klota?


– Kaip sakė genialusis kino režisierius Andrejus Tarkovskis, kiekvienas menininkas minta savo vaikyste. Iš tiesų taip ir yra. Ir visiškai nesvarbu, kokia ji buvo. Tai pati pradžia, toks tarsi Didysis sprogimas, po kurio atsirado visa kita. Ir kuo labiau tolsti nuo savo pradžios – tartum kokia bėganti galaktika, – tuo paslaptingesnis atrodo tas taškas, iš kurio viskas atsirado. Toks jis ir turi būti. Ir ką čia labai pasakosi, sunku buvo ar nesunku, tai visai nesvarbu.


– Kaip ir kada jūsų širdyje atsirado noras rašyti ne sau, o kitiems?


– Niekada nerašiau sau. Net būdama devynerių, pirmą eilėraštį nešiau parodyti mamai, o vėliau skaitydavau savo kūrybą giminaičiams per Žolinę, kai jie jau būdavo išmetę taurelę, nelabai ką suprasdavo ir jiems viskas būdavo labai gražu. Visi plodavo, o aš lanksčiausi į visas šalis ir jaučiausi kaip tikra žvaigždė.


– Kokios knygos, asmenybės formavo jūsų gyvenimo kelio pasirinkimą?


– Žinoma, klasikinė literatūra, taip pat detektyvai, mokslinė fantastika, nuotykių romanai. Visus šiuos žanrus mėgstu iki šiol. Autoriai, kuriuos išskirčiau kaip reikšmingiausius ir darančius man didžiausią įtaką, – Gilbertas Kitas Čestertonas, Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas, Klaivas Steiplzas Luisas, Simona Veil, Margareta Atvud.

– Kada geriau jaučiatės: kai įsisukate į knygos rašymą ar kai užbaigiate vieną, o kita dar tik sukasi galvoje?


– Na, kad tik vėl nepadaryčiau klaidos ir nepradėčiau dejuoti, kaip man sunku ir bloga rašyti ir kaip aš kankinuosi... Kai baigiu knygą, niekas galvoje paprastai nebesisuka, tik akyse šiek tiek tamsu ir apima toks į nesvarumo būklę panašus jausmas. Lyg tuoj išskrisčiau į atvirą kosmosą. Pats geriausias dalykas baigus knygą – išgerti bokalą karčiojo alaus.

– Esate ne tik prozininkė, bet ir poetė. Gal turite dar kokių nors paslėptų talentų, kurie jums pačiai suteikia atgaivos sielai?


– Svajoju turėti daržą – gerą gabalą žemės, į kurią galėčiau suleisti nagus. Ir dar noriu auginti įvairių rūšių pomidorus. Einu dėl jų iš proto (juokiasi).

– Kas jus labiausiai nervina šiame informacinių technologijų amžiuje ir gali sugadinti gerą nuotaiką?


– Iš esmės bet kas. Tačiau man nuotaiką paprastai gadina namų ruoša ir valgio gaminimas. Ir nors rutina turi ir mielų savybių, ji man ne prie širdies.


– Šiandien labai populiaru demonstruoti kulinarinius gebėjimus. Gal ir jūs pasidalytumėte kokia nors kulinarine improvizacija?


– Na, improvizuoti tai tikrai nenorėčiau, nes gali būti blogai. O tas kulinarinių gebėjimų demonstravimas man jau kartais panašus į ekshibicionizmą. Tačiau jeigu jau tikrai reikėtų, jeigu jau matyčiau iš nevilties paklaikusias alkanų svečių akis – na, kur dėsies... Pagaminčiau grybų sūrį su padažu ir kokį šernienos kepsnį su bruknių uogiene.


– Kokia turėtų būti Lietuva, iš kurios jaunimui nesinorėtų bėgti svetur?


– Nežinau, kodėl jaunimas turėtų iš Lietuvos bėgti. Išvykti mokytis, keliauti, semtis patirties – taip, tai dabar ir vyksta. Bėgama paprastai iš totalitarinių režimų, karo zonos, ekonominės suirutės ir bado kamuojamų šalių. Lietuva tokioms nepriklauso.


– Anot svarbių valstybės galvų, kuriame gerovės valstybę. Ką manote apie gerovę siauresne prasme: mums, tau ir man?


– Ar prisimenat Džordžo Orvelo „1984-ųjų“ šūkius, kuriais paremtas totalitarizmas?.. „Nežinojimas – tai jėga“, „Karas – tai taika“, „Laisvė – tai vergija“. Ta va toks buvo sovietmetis, ir kai palyginu tuos laikus su dabartine Lietuva, ji man jau yra gerovės valstybė. Niekada negyvenau taip gerai, kaip šiandien. Niekada neturėjau tiek pasirinkimo galimybių ir tiek laisvių. Teisės rašyti ir kalbėti taip, kaip noriu, o ne kaip reikėtų ar kaip kažkam atrodo teisinga. Niekada pasaulis nebuvo toks atviras ir toks įdomus. Jis sakyte sako – eik, daryk ką nors, kurk, dirbk, keliauk, mąstyk!.. Bet jeigu žmogus yra tingus ir dvasiškai, ir fiziškai, jeigu jis nesugeba išnaudoti savo galimybių, jeigu laisvė jam yra pernelyg didelė našta, jeigu jis niekaip negali nusikratyti baudžiauninko mentaliteto, ką jis gali suprasti apie gerovę?


– Kuo artimiausiu metu pradžiuginsite savo talento gerbėjus?


– Tikrai nežinau. Dar tik svarstau. Reikia laiko, kad suvokčiau, ko noriu, apie ką verta rašyti, dėl ko to imuosi. Kokia idėja įstrigo, kokia medžiaga susikaupė.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>