Trijų talentingų brolių „kompasas“ – klarnetas

Trijų talentingų brolių „kompasas“ – klarnetas


Koncerto programoje išvydus Antano, Stasio ir Roko Makštučių pavardes, prie visų jų skliausteliuose rasime užrašą „klarnetas“. Turbūt ant pirštų galėtume suskaičiuoti tokias vienam instrumentui ištikimas šeimas, tuo labiau, kad visi trys klarnetininkai Makštučiai, nors dar labai jauni, bet jau tikri savo instrumento virtuozai. Artėjant jų koncertui „Klarneto dinastija“ kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, talentingieji broliai dalijasi prisiminimais apie pirmuosius prisilietimus prie instrumento, karjeros maršrutų perspektyvas, o ir išduoda, kuo su malonumu užsiima laisvu nuo begalinio profesinio tobulėjimo metu.


Trys klarnetininkai vienoje šeimoje – retas malonus reiškinys. Kaip dažnai tenka dar ir toje pačioje scenoje pasirodyti visiems trims?


Antanas. Anksčiau, kai dar būdavome jaunesni, tekdavo dažniau. Dabar tai – pakankamai reta, geriausiu atveju susitinkame scenoje po du. Stasy, ar atsimeni, kada mes grojome Kauno menininkų namuose visi trys?


Stasys. Kai tu dar studijavai bakalaurą.


Antanas. Vadinasi, prieš 4 ar 5 metus, gal net daugiau.


O kaip ilgai tęsiasi jūsų draugystė su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru?


Stasys. Jeigu neklystu, artėjantis koncertas man, asmeniškai, bus jau trečias ar ketvirtas. Likimas lėmė, kad pirmą kartą grojant koncerte „Vaikai vaikams“, kurį organizuoja orkestras kartu su Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu, man teko groti Mozarto Koncerto klarnetui pirmąją dalį – artimiausiame koncerte grosiu jau visas tris dalis.

REKLAMA


Rokas. Man taip pat bus jau ne pirmas kartas. Kadangi esu remiamas M. Rostropovičiaus fondo, kuris su orkestru glaudžiai bendradarbiauja, vis esu ir aš kviečiamas kartu pagroti.


Antanas. Galbūt mano atmintis meluoja, tačiau, man atrodo, kad mudviejų su Stasiu pirmasis pasirodymas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru buvo, kai dar buvome visai nedideli.


Stasys. Tikrai!


Antanas. Tada dar duetu grojome Vilniaus rotušėje, vėliau – ir Bistrampolio dvare. Stasiui tada buvo 12 ar 13 metų, net youtube įrašas, paties orkestro įkeltas, yra. Taigi susipažinome anksti ir sekasi draugauti ir toliau.


Grįžtant į pradžių pradžią, užaugote muzikų šeimoje. Mama – pianistė, tėtis – birbynininkas, seneliai – taip pat muzikai. Ar profesionalių atlikėjų perspektyva jau buvo bene įrašyta genuose, ar visgi būta svarstymu pasukti visai kitais keliais?


Antanas. Man atrodė visai normalu, kad visi muzikai – taip ir turi būti. Močiutė mane pastūmėjo rinktis konkrečiai klarnetą, nors ir pats domėjausi. Namuose buvo pučiamųjų instrumentų – tai vieną, tai kitą pabandai. Vėliau, nuėjęs Į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, pasirinkau būtent klarnetą. Pradžia buvo sėkminga – sekėsi, patiko, buvo smagu. Atsiradus Stasiui ir Rokui, juos, matyt, veikė matomas pavyzdys, tad ir jie panoro groti būtent klarnetu. Vėliau jau abu su Stasiu važinėdavome koncertuoti tai į Vilnių, tai kitur, o Rokas nuo pat mažens visą mūsų repertuarą mokėjo mintinai. Būdavo, važiuojant atgal, mašinoje jis mums sakydavo, kur ir kokias klaidas padarėme, nors jam buvo gal tik ketveri metai. Taip natūraliai ir jis pasirinko tą patį.

REKLAMA


Stasys. Kiek atsimenu, nebuvo didelės pasirinkimo teisės. Kadangi užaugome muzikantų šeimoje (dar prieš senelius mūsų šeimoje buvo muzikantų, operos solistų ir pan.), normalu atrodė, kad mūsų muzikavimas bus ne mėgėjiškas, o profesionalus. Tačiau svarstymų apie kitas perspektyvas, kaip ir kiekvienam normaliam žmogui, buvo. Jeigu nepavyks su klarnetu, kas tada? Svarsčiau ir apie vertėjavimą, apskritai, kažką susijusio su kalbomis. Tačiau galiausiai viskas susiklostė taip, kad sekėsi puikiai, ir kol kas specialybės keisti nereikėjo.


Antanas jau užsiminė, kad jį prie šio instrumento pastūmėjo močiutė. O kaip klarnetas tapo Stasio ir Roko gyvenimo epicentru?


Antanas. Visų pirma, reikia padėkoti mūsų visų mokytojui Vitaliui Žemaičiui. Jis yra parengęs bene visus žymesnius Lietuvos klarnetininkus. Tai, kad Kaune yra toks mokytojas, kuris iš talentingo vaiko gali sukurti išties kažką vertingo, mums padarė didžiulę įtaką.


Rokas. Kaip Antanas jau minėjo, nuo vaikystės buvau susipažinęs su muzika, kartu važinėdavau į koncertus, girdėdavau, kaip broliai groja. Ir su mokytoju V. Žemaičiu buvau pažįstamas dar nė į mokyklą nepradėjęs eiti. Aišku, man labai padėjo ir tai, kad Stasys ir Antanas, man pradedant groti, jau buvo pažengę – galėjau pasiklausti jų namuose, pasikonsultuoti dėl repertuaro. Jie visada galėdavo padėti.


Stasys. Galiu tik paantrinti Antanui dėl mokytojo V. Žemaičio. Mano galva, jis – ne tik geriausias klarneto, bet ir vienas geriausių J. Naujalio muzikos gimnazijos mokytojų apskritai.


Tiek Antanas, tiek Stasys iškart po mokyklos išvyko studijuoti į užsienį. Kokios buvo tos studijų patirtys?


Antanas. Kaip ir, ko gero, visiems dvyliktokams, būna daug nežinomybės, nežinojimo, ką daryti toliau. Lemtingas buvo mano susitikimas su pianiste Martyna Jatkauskaite – grojau vienoje perklausoje, o ji buvo komisijos narė. Ji jau buvo baigusi, o gal dar studijavo paskutiniuose kursuose Londone. Ji man ir pasiūlė pabandyti laimę ten. Pabandžiau ir išvažiavau – įstojau ten į bakalauro studijas. Baigus grįžti į Lietuvą nesinorėjo, o kažką daryti reikėjo. Londone susipažinau su dėstytoju iš Paryžiaus – ten ir išvažiavau. Mokiausi ten puikioje vietoje, tik joje nesuteikiamas joks laipsnis, tad magistro studijuoti išvykau į Amsterdamą. Prieš dvejus metus jį baigiau ir grįžau į Paryžių, kur su draugais toliau gilinamės į kamerinę muziką.



Stasys. Aš šiuo metu mokausi Liono konservatorijoje. Man buvo daug paprasčiau nei Antanui, nes jis buvo pirmasis vaikas iš šeimos, išvykęs studijuoti į užsienį – Antanas praskynė kelią. Baigdamas mokyklą turėjau du pasirinkimus – Amsterdamą ir Lioną. Pastarajame stojamieji vyko anksčiau, rezultatai buvo iškart paskelbti, tad Lioną ir pasirinkau.


Antanas. Baigus Kauno J. Naujalio muzikos gimnaziją, pasiekiame tokį aukštą lygį, kad turime galimybę įstoti į puikias aukštąsias mokyklas užsienyje. Pavyzdžiui į Lioną, kur įstojo Stasys, konkursas yra nerealiai sudėtingas. Į porą ar vos vieną laisvą vietą kasmet taikosi maždaug 80 žmonių. Dažniausiai jie nėra ką tik baigę mokyklą – atvažiuoja 23-24 metų klarnetininkai. O Stasys pirmąkart atvažiavo ir įstojo.


Stasys. Man stojant, kartu su manimi laimę bandė dar 85-90 žmonių. Atsitiko taip, kad įstojau su vyruku, kuriam tada jau buvo 24 metai – jis jau buvo baigęs bakalauro studijas. Po pirmo kurso Lione jis išvažiavo ir iškart laimėjo vietą orkestre.


Rokai, o tu taip pat planuoji po mokyklos kelti sparnus į užsienį?


Kaip jau Stasys minėjo, kelias yra praskintas. Amsterdamo, Paryžiaus Liono mokyklos nebėra nauja teritorija, užmegzti kontaktai su dėstytojais. Manau, kad tikrai bandysiu, nes verta pamatyti naujų dalykų. Norisi naujų mokymosi būdų, naujos kultūros, bendravimo.


Pianistai, vargonininkai, kiti instrumentininkai dažnai kalba apie skirtingų šalių skirtingas atlikimo tradicijas, mokyklas. Daug keliaujate, tad turbūt galite pasidalinti savo pastebėjimais, ar egzistuoja toks dalykas kaip „klarneto mokyklos“ mūsų laikais?


Antanas. Tos mokyklos egzistavo, tačiau su interneto, youtube atsiradimu, įrašu prieinamumu, jos po truputį ima panašėti. Tai ir gerai, ir blogai. Žmonės klausosi, kaip groja kiti, tą padaryti nesudėtinga. Galbūt dėl to ir daugiau gerai grojančių. Tačiau tikrosios mokyklos nyksta, gal tik prancūzai tradicijas dar bando išlaikyti.

REKLAMA


Stasys. Maniškis profesorius – prancūziškosios mokyklos šalininkas. Jis toks „vartų saugotojas“, kuris prancūziškąją mokyklą labai vertina. Tai – šviesus garsas, siekis groti tai, kas parašyta, nefantazuojant, ko nėra natose. Didžiuliai techniniai reikalavimai – viskas turi idealiai derėti, visos natos turi būti atliktos tuo pačiu stiliumi. Tačiau, kaip ir Antanas minėjo, mokyklų išlikę tik niuansai – tarsi uogos ant torto, prieskoniai.


Antanas. Tik dabar, besikalbant, pagalvojau, kad dauguma atlikėjų, kurie laimi konkursus, išgarsėjo, yra žmonės, kurie paliko savo šalį ir mokėsi svetur. Vadinasi, jie, turėdami savo šaknis, susirinko ir tai, ką geriausio turi kitos šalys. Taip susiformuoja tarsi naujas junginys. tai, ką, matyt, galime pavadinti šiuolaikine klarneto mokykla.


Dažnai imant interviu iš muzikų, žvelgiant iš šono susidaro įspūdis, kad visą jų gyvenimą užima vien tik muzika. Tačiau juk taip nėra – neabejotinai turite ir kitų pomėgių, kuriais užimate laisvalaikį. Kokie jie?


Rokas. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, mėgstu įvairiausius žaidimus – tiek vaizdo, tiek stalo ar dar kitokius. Užsiimu ir kolekcionavimu. Patinka skaityti – namų bibliotekoje vis atsiranda naujų knygų.


Stasys. Galbūt atrodys keistoka, tačiau aš labai domiuosi sveika gyvensena. Bene didžiausias mano hobis, kuriam skiriu daugiausia laiko (be klarneto ir muzikos, aišku), yra sporto salė. Tai prasidėjo su mano išvykimu į Lioną. Taip pat mėgstu skaityti, rašyti. Daugiausia skaitau biografines knygas, konkrečiai dabar – apie Čiurlionį. Kalbant apie rašymą, turbūt daugelis vienu ar kitu metu apsimetame rašytojais, rašome savo tinklaraščius internete ir pan. Mano gyvenime irgi buvo toks tarpsnis, kai rašiau ir sonetus, eilėraščius, ir apysakas. Taip pat man patinka greitis. Važinėjuosi elektriniu paspirtuku, kam toks miestas kaip Lionas puikiai tinka. Jeigu turiu 20 minučių, kai galiu niekur neskubėti, mėgstu tiesiog pasivaikščioti, pasigrožėti architektūra, vaizdais. Gyvenu prie upės, kur atsiveria nuostabus vaizdas. Nežinau, ar tai hobis, tačiau mėgstu grožėtis gamta, kai tik galiu – važiuoti prie ežero, maudytis. Sakyčiau, esu tiesiog normalus studenčiokas.

REKLAMA


Antanas. Visi taip įdomiai pasakoja, o aš net nežinau. Be muzikos daugiausia laiko praleidžiu žiūrėdamas serialus. Labai mėgstu ir gaminti. Bet net ir negrodamas daug laiko skiriu kitiems su muzika susijusiems dalykams – mokymui, aranžuočių darymui. Tuo pastaruoju metu užsiimti tenka neretai. Plečiame mūsų ansamblio repertuarą, tad įvairius, tarkim, orkestrinius kūrinius aranžuoju pats. Stengiuosi, kiek turiu energijos ir noro, įsitvirtinti įvairiose muzikos srityse, pagilinti ir praplėsti savo karjerą.


Koncerte sausio 30 d. scenoje su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru būsite visi trys ir grosite skirtingų epochų kūrinius klarnetui. Papasakokite trumpai apie būsimą programą.


Antanas. Grosiu Aarono Coplando Koncertą klarnetui ir orkestrui. Tai dviejų dalių koncertas su kadencija, kuri apjungia abi dalis – lėtoji pereina į greitąją. Tai ypatingai gražus kūrinys, kurio pirmoji dalis – lėta, svajinga, melodinga. Coplandas savo kūryboje ypatingai mokėjo sukurti erdvės įspūdį. Jis pats, taip pat emigrantas, sukūrė tai, ką žinome kaip tipinį amerikietiškos klasikinės muzikos skambesį.


Šis Coplando koncertas buvo dedikuotas Benny Goodmanui, vienam žymiausių praėjusio amžiaus klarnetininkų, džiazo muzikantui. Antrojoje koncerto dalyje daug džiazo, svingo elementų. Tai koncertas, kurį labai smagu ir groti, ir klausytis.


Stasys. Aš grosiu Mozarto Koncertą klarnetui ir orkestrui A-dur. Pristatinėti jo smarkiai nereikia. Gal tik įdomu pasakyti, kad jis originaliai buvo parašytas ne tokiam klarnetui, kokiu grosiu. Tai, ką atliksiu – aranžuotė moderniam instrumentui.


Rokas. O aš grosiu Gioacchino Rossini Introdukciją, temą ir variacijas. Šis kūrinys remiasi dviem Rossinio arijomis. Kūrinys – tiek techniškai, tiek emociškai labai reiklus. Nuo pat pradžios jis visą laiką tik greitėja, tačiau kai kurie epizodai – lėtesni ir labai jausmingi. Šiame kūrinyje išnaudojamas visas klarneto registras.
Koncertas „Klarneto dinastija“ – sausio 30 d., ketvirtadienį, 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčioje (Vilniaus g. 30, Vilnius). Projektas rengiamas kartu su Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu „Pagalba Lietuvos vaikams”.