Didesnis pasitikėjimas savimi, drąsa dalintis savo nuomone ir ryšio kūrimas – tik keli dalykai, kuriuos vilniečiai senjorai sako įgiję MO muziejaus programoje „be neriMO“, įgyvendintoje kartu su Vilniaus miesto savivaldybe. Projekto dalyviai sako neretai susilaukiantys diskriminuojančio požiūrio, jaučiasi nereikalingi ar neįvertinti, tuo tarpu dalyvavimas projekte tapo galimybe jaustis priimtiems bei išmokti išbūti su sudėtingomis emocijomis.

Saugioje erdvėje – patirčių susitikimas

Daugiau kaip šimtas vyresnio amžiaus vilniečių šį rudenį lankėsi miesto meno erdvėse – MO muziejuje ir kitur įvykę šeši susitikimai, vedami psichologinį išsilavinimą turinčių MO edukatorių, daugeliui dalyvių tapo naujų bičiulysčių ar net asmeninių pokyčių pradžia. Senjorai būrėsi į jaukias, saugias grupes, kuriose atvirai dalinosi savo patirtimis, atradimais ir gyvenimo istorijomis.

Antrus metus vykstančiame užsiėmimų cikle „be neriMO“ – nemažai senjorų, kurie prisijungė paskatinti ne tik Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“, bet ir ankstesniais metais dalyvavusių artimųjų. „Draugė mane tiesiog išspyrė. Sakė, kad užtenka prie knygų ten sėdėti, nes aš esu knygos vergas“, – juokiasi projekto dalyvė Danutė.

Pasak MO edukatorės Agnės Sakevičiūtės, projektas „be neriMO“ tapo daugiau nei tik šešių susitikimų ciklu, bet ir erdve, kurioje senjorai galėjo būti savimi ir tokiu būdu mažinti nerimą.

„Kiekviename susitikime buvo tiek švelnaus juoko, tiek jautrių tylų, kuriose gimdavo ryšys. Labiausiai mane palietė tai, kad pasibaigus projektui ne viena dalyvė sakė norinti tęsinio – ilgesnio laiko kartu, daugiau pokalbių, daugiau buvimo. Tai tik patvirtino, kad didžiausia šio projekto dovana buvo bendrystė: jausmas, kad nesame vieni, kad mūsų patirtys gali susitikti“, – dalinasi A. Sakevičiūtė.

„Staiga tapau netinkama“

Nors „be neriMO“ užsiėmimai vyksta kalbantis apie meno kūrinius, projekto centre – ne menotyrinės žinios, o emocinė gerovė. Į kasdienybę išsinešami meditacijos ar mindfulness praktikos įrankiai, naujos pažintys ir priėmimo jausmas – esminiai poveikio taškai, peržengiantys muziejaus sienas. Ypač jie svarbūs žmonėms, kurie dėl pasikeitusio socialinio statuso pradeda jaustis atstumti visuomenės.

Save vadinanti jauna senjore, projekto dalyvė Laima sako išėjusi į pensiją pradėjusi jaustis nereikalinga, nepilnaverte: „Atrodo, ir tą darai, ir čia tavęs nereikia, čia tu per gera… Kodėl visą laiką buvai gera specialistė, didelius konkursus laimėjai, ir staiga tu tapai nebegera, nebetinkama niekam?“.

Dalyvavimas MO projekte ir jo metu atrasti bendraminčiai moterį pakylėjo – apie savo emocijas su jais kalbėdamasi per meno kūrinius, Laima sako suvokusi, jog kitoks dalykų matymas – ne nesupratimas ar neteisingas požiūris, o jos asmenybės originalumas.

„Vieną kartą kalbėdama apie savo emociją pasakiau, jog po užsiėmimo turiu jausmą, kad gyventi gera. Ir staiga man kažkas šiandien parašė – „Gyventi gera“! Supratau, kad tas kažkas išgirdo ir kad šita visa grupė bendravo ne tik žodžiais, bet ir savo vidumi, savo dvasia, savo gyvenimo prasmėmis, vertybėmis. Tiesiog be žodžių bendravome ir pajutom, kad mes to bendravimo rezultate išeinam pakylėti“, – pasakoja projekto dalyvė.

Trūksta intelektualių veiklų

Projekto dalyviai pastebi, kad į gilesnį meno poveikį orientuotų užsiėmimų senjorams itin trūksta – šiai amžiaus grupei dažnai siūlomi paprasti, rankdarbiais grįsti kūrybiniai užsiėmimai. Tai suprimityvina supratimą apie vyresnių žmonių poreikius bei gebėjimus.

Vilnietė Marytė dalinasi priklausanti kartai žmonių, kurių daugelis įgijo universitetinį išsilavinimą, po Nepriklausomybės atgavimo kūrė Lietuvos valstybę, nuo pat ankstyvųjų kompiuterių kartų dirbo su šiomis technologijomis. Dabar, Marytės patirtimi, ši senjorų grupė visuomenėje susiduria su diskriminacija.

„Viename mobiliojo ryšio operatoriaus salone keičiant planą jaunas darbuotojas paniekinančiai paklausė: „Ponia, ką jūs su tuo internetu darysit?“. Pagalvojau – vaikeli, tu dar su sauskelnėm buvai, kai aš gal jau su kompiuteriu dirbau“, – nemalonią patirtį prisimena moteris.

Ji sako visai priešingai jautusis MO projekte, kuriame jautėsi vertinama ir įtraukiama kaip išsilavinusi, intelektuali asmenybė. Anot Marytės, „be neriMO“ ji rado intelektinę bendrystę ir jautėsi vertinama, nors į pirmuosius užsiėmimus atėjo su nerimu, nebuvo tikra, ar pavyks priimti kitas grupės dalyves. Visgi tai moteriai puikiai pavyko – ji sako džiaugusis galimybe grupėje būti savimi.

Su nerimu galima išbūti

Kai kurie „be neriMO“ dalyviai sako labiausiai vertinantys galimybę užsiėmimų metu patirti ramybę ar sustabdyto laiko pojūtį – nuolatiniai reikalai, anūkų ligos, įvairiausios problemos verčia nuolat skubėti, tad laiko sau pritrūksta ir išėjus į pensiją. Projekto pavadinime užkoduotas siekis suteikti įrankius išbūti su nerimu taip pat pasiteisino – nesiekiant bet kokia kaina jį išspręsti, o veikiau pripažinti, apmąstyti savo būseną, dažnam dalyviui pavyko pasijusti geriau.

„Nors šiais laikais nerimas – vyraujantis jausmas visuomenėje tiek jaunimui, tiek ir mūsų amžiaus žmonėms, su juo tikrai galima pabūti, jį pripažinti, išbūti. Kaip sakė mūsų edukatorė – jeigu netiki savo jausmais, jie didėja“, – dalinosi Bronislava.

Projekto pabaigą žymėjusiame renginyje susibūrę dalyviai pabrėžė – tokie projektai vyresnio amžiaus žmonėms tampa vieta praturtėti dvasiškai, vėl pasijusti reikalingais, saugiai ir atvirai dalintis savo patirtimis. Tikimasi, kad antrus metus vykstantis, atnaujintas projektas Vilniaus mieste – ne paskutinis į ateityje įtrauks dar daugiau vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų.

Pranešimas spaudai.