Styginių kvarteto „Mettis“ nariai Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Tomas Petrikis (altas) ir Rokas Vaitkevičius (violončelė) jau daugiau nei 13 metų prisideda prie Lietuvos kvartetinio muzikavimo puoselėjimo ir šalies vardo garsinimo pasaulyje.

Ieva Kananavičiūtė

Prieš artėjantį jų ir pianisto Luko Geniušo gruodžio 19 d. koncertą LVSO koncertų salėje įdomu susipažinti su kvarteto nariais ir sužinoti daugiau apie „Mettis“ koncertinio ir asmeninio gyvavimo pulsą.

Susibūrę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. Augustino Vasiliausko klasėje, muzikinį meistriškumą tobulino Europos kamerinės muzikos akademijoje (ECMA), vėliau jų muzikavimo klausėsi Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Portugalijos, JAV, Izraelio, Prancūzijos ir kitų šalių koncertų salių ir festivalių publika. Kvarteto pavadinime užkoduota senovės graikų mitologinė figūra Metis iki šiol narius skatina ieškoti kokybės, paremtos sumanumu, išradingumu bei įgūdžiais, o jų vieningumo paslaptis paprasta – nuoširdi ir besąlygiška meilė kamerinei muzikai.

Koks koncertas, laimėjimas ar įvykis kvartete padėjo suprasti, kad tai, ką jūs darote, jums yra brangu ir reikšminga?

Bernardas: Vieno įvykio išskirti nepavyksta – labai džiaugėmės 2016 m. tapę II vietos laureatais prestižiniame 8-ajame Bordo tarptautiniame styginių kvartetų konkurse Prancūzijoje, nepaisant to, kad jo metu rimtai susirgau. Iki COVID-19 pandemijos daug keliaudavom, ypač įsiminė įspūdingi koncertai Paryžiuje kartu su pianiste Mūza Rubackyte, kiti pasirodymai Pietų Prancūzijoje, taip pat koncertas Esterhazių dvare Eizenštate, Austrijoje, kuriame skambėjo pirmieji istoriniai kūrinių, kuriuos grojame iki šiol, atlikimai.

Rokas: Antrinu Bernardui, kad Bordo konkurso laimėjimas buvo viena laimingiausių akimirkų. Negaliu sakyti, kad būtent tada supratau, jog grojimas kvartete yra tai, ką noriu daryti toliau, nes apie tai galvojau ir anksčiau. Dalyvaujant konkurse buvome dar labai jaunas kolektyvas, atsimenu, prieš jį važiavome pas savo dėstytoją ir mentorių Hatto Beyerle Hanoveryje, kas dieną dirbom po 12 valandų. Tad laimėjimas sukėlė nuostabą ir supratimą, kad darbas nenuėjo veltui.

Kostas: Laimėjimas Bordo konkurse tikrai leido pasiekti aukščiausią džiaugsmo formą. (Šypsosi.) Sužinoję, kad patekome į finalą, pajutome ir laimės, ir atsakomybės jausmą, o paskelbus galutinius rezultatus, džiaugsmą teikė visos po to sekusios smulkmenos – pranešimai dėstytojams, šeimai, sveikinimai tęsėsi net kelis mėnesius.

Tomas: Prie kvarteto prisijungiau prieš 3 metus, tad kalbėti norisi apie tai, kas šviežiausia. Ypač įsiminė 2024 m. lapkričio 16 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje vykęs koncertas „Istorijos“ su pianistu Vyčiu Šakūru. Kuo? Turbūt emocija, kuri, mano galva, yra svarbiausia muzikoje. Ją sukelia įsitraukimas, muzikos pajautimas bei bendravimas su publika, kuris sukuria ypatingą ryšį ir bendrystę.

Visi taip pat grojate skirtinguose orkestruose, ansambliuose, tad papasakokite, kuo išskirtinis muzikavimas kvartete? Ar jūs – viena komanda, o galbūt svarbus ir individualumas?

Bernardas: Grojant kvartete, man atrodo, svarbiausia yra vieningumas, t. y. negali būti labai individualus, nepaisydamas savo esamos pozicijos ir vaidmens konkrečiam kūrinyje. Kvartetas turėtų būti kaip komanda, nors individualumas irgi yra reikalingas idėjų įnešimo prasme.

Rokas: Turbūt nugalėtų komandiškumas, nes svarbiausia kvartete – bendras rezultatas, tačiau ne ką mažiau svarbūs ir kiekvieno nario savitas braižas, garsas, stilius, kurie į kvartetą įneša daugiau spalvų. Kamerinė muzika diktuoja savo taisykles, prie kurių turime prisitaikyti.

Kostas: Atsakymas būtų „taip“ į abi klausimo dalis, nes manau, kad grojimas kvartete tuo ir ypatingas – visi privalome turėti ir savo balsą, ir būti tarsi vienu instrumentu, susiliejančiu į vieną muzikinį audinį, kuris reikalauja didelio susiklausymo ir tuo pat metu autentiškumo garse, energijoje, atmosferos kūrime.

Tomas: Neįsivaizduoju, kaip kvartetas galėtų egzistuoti be kiekvieno nario asmeninės iniciatyvos – ji turi būti pas kiekvieną, tik tokiu būdu gimsta tai, ką turime šiai dienai, nors, žinoma, kartais pasiginčijam ir nesutariam. (Šypsosi.)

Šiandien itin populiarus komandos formavimo (angl. team building) terminas, tad ar kvartete turite bendrų tradicijų ir kaip palaikote komandinę dvasią už koncertų ir repeticijų ribų?

Bernardas: Turime šmaikščią tradiciją nario gimtadienio dieną repeticijoje jį pasitikti tauriuoju gėrimu. (Šypsosi.) Anksčiau dažnai po koncertų eidavome pavakaroti, pasidalinti įspūdžiais, dabar tai šiek tiek apleidom dėl padidėjusių asmeninių atsakomybių, šeimų, vaikų, tačiau tradicijas vis vien stengiamės išlaikyti.

Rokas: Esame skirtingi, turime asmeninių ritualų: vienas mėgsta iki pat išėjimo į sceną groti, kitas mankštelę padaryti, aš prieš koncertus mėgstu ramybėje pabūti, pakvėpuoti, apgalvoti viską. Bendrai prieš koncertus palinkime vienas kitam sėkmės, jei pajuokaujam, tai pasiūlom susikaupti. Kaip ir sakė Bernardas, pastaruoju metu pas visus nutiko gyvenimiški įvykiai, pats auginu tris mažus vaikus, todėl tradicijoms laiko lieka mažiau, tačiau visi suprantame, kad dabar toks laikotarpis.

Tomas: Šiam dalykui, mano asmenine nuomone, skiriame labai mažai laiko dėl kitų darbų ir gyvenimiško užimtumo. Mes nesame nuolatos dirbantis kvartetas, todėl dabar didesnį dėmesį skiriame bendroms repeticijoms nei pabrainstorminimams ir pasisėdėjimams. Tai šiek tiek apmaudu, nes bendrauti visada smagu.

Kostas: Sakyčiau, kad kvarteto gyvenimas yra kaip nenutrūkstamas team buildingas, nes visą laiką kartu grojam, keliaujam, gyvenam, nakvojam, todėl kaip ir šeimoje, taip ir kvartete jo papildomai organizuoti nereikia. Iš tikrųjų, esame kaip šeima, nes vieni kitus pažįstame geriau negu savo antras puses. (Juokiasi.)

O kaip jums sekasi suderinti profesinį ir asmeninį gyvenimą?

Bernardas: Manau, kad pasirinkdami šį profesinį kelią, mes žinojome, kad asmeninis laikas bus labai ribotas, tad to ir tikėjomės. (Šypsosi.) Džiaugiuosi, kad antros pusės tai supranta, nes, kitu atveju, nepavyktų nieko bendro sukurti. Koncertai vyksta vakarais, kiekvienas dirbam ir kitus darbus, todėl asmeninis gyvenimas tam tikrais laikotarpiais nukenčia. Visgi turime dar vieną tradiciją – kelias vasaros savaites atostogaujam. Žinoma, ji gimė ne nuo pat pradžių, nes, kaip sakoma, pirmus dešimt metų reikia groti kas dieną, bet pastaruosius metus jos laikomės. Kalbant apie atsipirkimo aspektą, lyginant su mechaniškais darbais, manau, kad muzikavimas yra gerokai įdomesnis darbas, kuris turi tikrai daug spalvų, bet turi ir savo kainą.

Rokas: Būna mėnesių, kai darbai supuola į vieną vietą, tuomet imu žaliuoti ir viskas tampa nebemiela, tačiau turiu nuostabią žmoną, kuri supranta ir palaiko. Šiuo metu man šiek tiek lengviau, nes turiu galimybę auginti prieš 10 mėnesių gimusias dvynukes ir kurį laiką negroti orkestre. Lyginant su įprastais darbais, žinoma, mūsų profesinis ritmas yra kitoks, dažnu atveju savaitgaliais vyksta repeticijos ar individualus darbas. Vis dėlto, matyt, prie to esame pripratę ir per daug nesureikšminam. Kūrybinis darbas, ypač su ansambliais, suteikia laisvę priimti sprendimus, ir tai suteikia labai didelę emocinę grąžą. Dėl to tikriausiai kvartetas ir gyvuoja.

Kostas: Taip, laviruoti tarp darbo ir asmeninio gyvenimo yra sunku, bet, kita, vertus, tai yra ir labai įdomu. Tikrai būna tokių situacijų, kai žmonai pasakau: „Meile, pasimatysime už kelių savaičių“, nes būna labai daug darbo. Tokiomis akimirkomis labai pasiilgstu ir žmonos, ir vaikų, bet toks gyvenimas, tokia mūsų duona.

Tomas: Tikrai reikia turėti supratingą partnerį. Mums keturiems suderinti vieną laiką repeticijai labai sudėtinga ir savo asmeninius norus, pavyzdžiui, paskaityti knygą, turime paaukoti. Sakau „ačiū“ savo žmonai ir visų narių žmonoms ar draugėms už supratimą, nes jo tikrai reikia.

Pranešimas spaudai.