Šiemet Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovu trečiai kadencijai išrinktas Stasys Pancekauskas. Nuo pirmosios orkestro įkūrimo dienos jame dirbantis S. Pancekauskas niekada neabejojo, kad jo vieta – šiame kolektyve. „Tikra laimė žinoti, kad esu ten, kur turiu būti“, – sako orkestro vadovas. Su S. Pancekausku kalbamės apie orkestro gyvenime vykstančius pokyčius, ateities viziją, kelią nuo profesionalaus muzikanto iki vadovo, vadovaujant meno įstaigai kylančius iššūkius ir dar daug kitų dalykų.

Ieva Bačiulytė

— Pradėkime nuo Jūsų vadovavimo Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui. Kas Jus paskatino tęsti darbus? Kokią orkestro viziją turite?

— Geriausias paskatinimas yra nebaigti darbai – ypač tokie, kaip LVSO koncertų salės rekonstrukcija. Tikimės, kad šis ketverius metus trukęs statybų procesas bus baigtas dar šiemet, tačiau pasibaigus rangos darbams, dar reikės atlikti darbus pastato viduje, kurie suteiks komforto tiek orkestro darbuotojams, tiek klausytojams. Be to, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras nuolat tobulėja menine prasme, jo profesinis lygis auga – mes laikome iškėlę labai aukštą kartelę profesionalumui. Tai iš tikrųjų džiugina ir motyvuoja tobulėti visose orkestro veiklos srityse. Negalime stovėti vietoje, turime nuolat judėti į priekį. Mūsų šalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras jau turi savo vardą, tačiau mano vizija – kad orkestras daugiau pasirodytų pagrindinėse Europos salėse ir taptų žinomas Europoje.

— Kaip keitėsi orkestro gyvenimas per pastarąjį dešimtmetį? Kokius svarbiausius darbus, orkestre vykstančius pokyčius išskirtumėte?

— Visų pirma, reikėtų pabrėžti, kad mūsų orkestras tapo tarptautinis, jame groja nemažai užsieniečių. Judėjimo ir pasirinkimo laisvė skatina išvykti labai daug profesionalių lietuvių muzikantų, kuriuos mes sutinkame Europoje ir už Atlanto. Tokiu būdu Lietuva nukenčia, nes išvyksta tikrai aukšto lygio profesionalai, todėl mums tenka skelbti tarptautinius konkursus ir į laisvas orkestro vietas kviestis užsieniečius. Šiandien orkestre groja muzikantai iš aštuonių užsienio šalių: Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Kroatijos, Italijos, Ispanijos, Venesuelos ir Meksikos. Tad per pastarąjį dešimtmetį orkestras tikrai labai pasikeitė. Pokyčiams orkestre turėjo įtakos ir kovido laikotarpis bei karas Ukrainoje – pas mus groja ukrainiečių ir baltarusių muzikantai, iš savo tėvynės išvykę ne savo noru. Tačiau didžiausias pokytis, įvykęs per šį laikotarpį, be abejo, yra nauja LVSO koncertų salė, į kurią mes įžengėme 2024 metų pavasarį, ir kurioje nuo to laiko vyksta intensyvus koncertinis gyvenimas. LVSO koncertų salė tapo ne tik geriausios akustikos koncertų sale Lietuvoje, bet ir viena moderniausių salių Baltijos šalyse.

— Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria orkestras šiuo metu?

— Laikinas iššūkis yra LVSO koncertų salės rangos darbai, kurie vis dar vyksta. Šiek tiek nepatogumo turi ir muzikantai, ir žiūrovai – mes vis dar esame apriboti ir aptverti. Jei kalbėtume iš meninės pusės, iš tikrųjų esame pakankamai laisvi rinktis programas ir čia keliame sau didelius tikslus. Geriausias to pavyzdys – Richardo Wagnerio vėlyvųjų operų ciklo atlikimas, kuris pareikalaus labai aukšto meninio lygio ir didelių finansinių išteklių. Iš negatyvių dalykų paminėčiau, kad, kaip ir daugeliui Lietuvos menininkų, orkestrui nepakanka valstybės finansavimo. Profesionalių muzikantų atlyginimai Lietuvoje nesiekia šalies vidutinio darbo užmokesčio, ir tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl profesionalūs muzikantai išvyksta iš šalies. Kitas svarbus poreikis – aukščiausios klasės muzikos instrumentai. Dabar neturime savo fortepijono, todėl koncertams jį tenka nuomoti. Pučiamieji instrumentai, kurie yra labai brangūs, taip pat greitai susidėvi. Deja, jau kelinti metai negauname finansavimo instrumentų bazei atnaujinti. Tai šiek tiek pristabdo orkestro profesinį augimą.

— Kokias tendencijas matote profesionaliojo scenos meno lauke? Ar klasikinė simfoninė muzika vis dar aktuali šiandienos žmogui?

— Klasikinė simfoninė muzika visada buvo ir bus aktuali. Visais laikais, visos istorijos bėgyje, klasikinės muzikos šedevrai išlieka: jie yra klausomi, grojami. Tikiu, kad taip bus ir ateityje – žmogaus poreikis menui, jo sielos poreikis niekur nedings. Muzika yra viena iš tų meno šakų, kuri supa žmogų kiekvieną dieną. Yra daromi įvairūs tyrimai, įrodantys klasikinės muzikos gydantį poveikį, kuris jau plačiai taikomas Vakaruose. Klausydamas simfoninę muziką, žmogus gali atrasti ramybę ir pasitenkinimą, todėl ji bus aktuali visada. To įrodymas – pilnos salės klausytojų, tarp kurių turime ir jaunimo, ir vyresnio amžiaus žmonių. Žinome, kas patinka klausytojui, į ką jis atsiliepia, kokias programas mėgsta, kartu stengiamės pasiūlyti ir naujų, negirdėtų kūrinių. Matydami į koncertus ateinančius žmones, jaučiame, kad esame reikalingi.

— Esate profesionalus muzikantas, Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą puikiai pažįstate iš vidaus, čia dirbote įvairiose pareigose. Papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų kelias šiame orkestre?

— Su maestro Gintaru Rinkevičiumi kartu pradėjome dirbti 1983 m. dar tuometinėje Valstybinėje filharmonijoje. Jis buvo jaunas dirigentas, aš – jaunas simfoninio orkestro muzikantas. Kai 1988 m. buvo priimtas sprendimas įkurti Jaunimo simfoninį orkestrą (dabar – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras – aut. past.), maestro G. Rinkevičius mane pakvietė groti šiame kolektyve. Tad Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre dirbu nuo pirmos jo įsikūrimo dienos, ir tikrai galiu pasakyti, kad tai – mano vieta. Esu įsitikinęs, kad tai – man iš aukščiau suteikti darbai ir vieta, ir būtent tas vaidmuo, kurį turiu atlikti šiandieną. Tikra laimė žinoti, kad esu ten, kur turiu būti. Galbūt ne visiems taip pasiseka, bet man pasisekė. Viskas įvyko natūraliai, orkestre ėjau įvairias pareigas nuo muzikanto iki administracijos darbuotojo ir organizacijos vadovo. 2012 m. baigiau profesionalaus muzikanto karjerą ir atėjau dirbti į orkestro administraciją.

— Simfoninis orkestras – ypatingas, įvairialypis organizmas. Kokių savybių reikia, vadovaujant tokiam kolektyvui?

— Galbūt didžiausias privalumas, kad į vadovus atėjau iš muzikantų rato. Iš tikrųjų reikia daug patirties ir išminties, norint suprasti muzikantus ir jiems padėti. Nemažai muzikos įstaigų vadovų yra profesionalūs menininkai, kurie atėjo į vadovaujančią poziciją. Orkestre dirbu jau beveik keturis dešimtmečius, todėl puikiai žinau orkestro struktūrą, muzikantų psichologiją, o atėjus į administraciją man teko susipažinti su įstaigos valdymo struktūra ir įstatymais. Menas ir biurokratija – sunkiai suderinami dalykai. Kartais įstatymai mus labai riboja – pavyzdžiui, kai viską turime pirkti vadovaudamiesi viešųjų pirkimų įstatymu arba vertinti orkestro muzikantus administracijos darbuotojams pritaikytu būdu. Ne visi biurokratai supranta, kad meninė institucija yra labai specifinė.

— Norisi iš arčiau susipažinti su Jūsų asmenybe. Kaip susiklostė, kad pasirinkote muziko kelią?

— Augau kaime ir nuo devynerių metų buvau kaimo muzikantas, dar būdamas vaikas grodavau akordeonu įvairiose šventėse. Matydami mano polinkį, tėvai ir mokytojai parekomendavo stoti į muzikos mokyklą. Kadangi buvau iš kaimo, žinoma, norėjau groti akordeonu, bet Švenčionių muzikos mokyklos direktorė pasakė: „Tau reikia dūdą pūsti!“ Nuo to pasakymo iškart apsiverkiau, nes „dūdos“ pūsti visai nenorėjau. Galiausiai įstojau į fleitos klasę, bet vėlgi nutiko kuriozinė situacija – mokykla vietoje fleitų nupirko klarnetus, tad su klarnetu ir pasilikau. Iš pradžių pasodinus vaiką prie instrumento gal ir būna prievartos momentas, bet kai po truputį vaikas pradeda girdėti ir suprasti, ateina garso ir grožio suvokimas. Kaip muzikantai juokauja, mes „užsikabiname“ už noro tobulėti ir įvaldyti instrumentą. Iš tikrųjų muzikantai turi būti savo darbo fanatikai – tai tokia profesija, kur be fanatizmo neįmanoma. Kai jau studijavau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, – aut. past.), konservatorija skambėdavo nuo šeštos valandos ryto. Jei ateidavome septintą, jau neberasdavome, kur groti, nes patalpų visada trūkdavo. Išgyvenau tokį laiką, kai noras įvaldyti instrumentą, troškimas groti vedė mane pirmyn. Žinoma, man pasisekė ir ta prasme, kad jau būdamas ketvirtame kurse pradėjau dirbti simfoniniame orkestre – taip prasidėjo mano kaip profesionalaus muzikanto kelias, kuris tęsiasi iki šiol, tik jau kita forma.

— O kaip geriausiai pailsite nuo muzikos ir vadovo pareigų? Ar turite pomėgių, kurie Jus visiškai atitraukia nuo profesinės veiklos?

— Iš tikrųjų kai vadovas grįžta namo, į namus atsineša visą savo įstaigos problematiką. Kita vertus, jei būdamas namuose negalvosiu apie darbą, irgi nebus gerai, nes taip begalvojant kartais iškyla problemų sprendimai. Visgi vadovai patiria didelį stresą, psichologinį krūvį, išsekimą, todėl tenka mokytis atsiriboti nuo darbo. Mano kaip kaimo, gamtos žmogaus didžiausias atsipalaidavimas ir poilsis yra gamtoje. Tai mane iš tikrųjų nuramina, čia aš užsimirštu ir pailsiu. Nors fiziškai galbūt pavargstu, bet mano siela, mano vidinis žmogus pailsi būtent taip.

Pranešimas spaudai.