„Apie skulptūrą visada buvo kalbama ir reikia kalbėti su pagarba ir meile. Senoji medinė liaudies skulptūra yra tautos vertybė, joje atsispindi gilaus tautos tikėjimo atvaizdai“, – pabrėžia menotyrininkė, muziejininkė Marija Kuodienė.

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

M. Kuodienė, dirbdama Nacionalinio dailės muziejaus Liaudies meno skyriuje, skulptūrų rinkinį kuravo daugiau nei 45 metus. Apskritai Lietuvos muziejuose surinkta labai daug medinių skulptūrų – vien Nacionaliniame dailės muziejuje jų sukaupta daugiau kaip 1,5 tūkst. „Dievdirbių sukurtų darbų turime daug. Jie išsiskiria savo menine forma, charakteriu, plastine raiška“, – teigia pašnekovė.

Pasak menotyrininkės, medinė liaudies skulptūra turi sakralinę paskirtį, buvo kuriama kaimo aplinkoje, tenkino valstiečių, kaimo bendruomenės poreikius. Liaudies amatininkai statė medines bažnyčias, kapinių koplyčias. Iš medžio drožinėtais ornamentais jie puošė altorius, sakyklas, gabesni, labiau įgudę liaudies meistrai kūrė supaprastintos formos meninės plastikos šventųjų skulptūras. Kaimo aplinkoje susiformavo unikali mažoji architektūra. Šventoriuose, miestelių aikštėse, pakelėse, sodybose, kapinėse, laukuose, pamiškėse, stebuklais pagarsėjusiose vietose valstiečiai statė sakralinius paminklus – kryžius, koplytstulpius, stogastulpius, ant medžių kabino nedideles koplytėles, ant žemės, kartais ant akmenų statydino didesnes. Šiuose mažosios architektūros paminkluose buvo patalpinamos liaudies meistrų išdrožtos medinės įvairius šventuosius vaizduojančios skulptūrėlės.

Daugiausia – Jėzaus ir Marijos skulptūrų

M. Kuodienės teigimu, liaudies skulptūros kilmę turime sieti su krikščionybe, lotyniškąja kultūra, katalikų tikėjimo įsišaknijimu, pamaldumo tradicijomis. „Kalbame apie laikotarpį po kontrreformacijos, kai dvasininkai, vienuoliai katalikų tikėjimą ėmė skleisti kaimų bendruomenėse XVII amžiuje. Didikai statė įspūdingas bažnyčias, vienuolijas, o skulptūras joms kūrė profesionalūs meistrai, jiems talkino pasimokę vietiniai medžio drožėjai“, – dėsto menotyrininkė.

Pasimokę vietiniai meistrai savo kaimų bažnytėlių skulptūrose perteikė epochos dvasią, meninius ypatumus, būdingus stiliaus bruožus. Pasak menotyrininkės, liaudies skulptūros darbai dažniausiai vaizduoja Nukryžiuotąjį, Jėzų Nazarietį ir Dievo Motiną Mariją – tokių skulptūrų muziejų rinkiniuose yra daugiausia.
„Nukryžiuotąjį matome prie kryžių, koplytėlėse. Kristaus simbolika – labai reikšminga liaudies skulptūroje ir užima, ko gero, pačią svarbiausią, ryškiausią vietą. Ir čia kalbame ne tik apie bažnytinį meną. Seniau ir paprastam kaimo žmogui būdavo svarbu turėti namuose Nukryžiuotąjį – jo skulptūrėlė būdavo kabinama ypač reikšmingoje trobos vietoje ant sienos. Kita tema, kurią plėtojo dievdirbiai, – Marijos gyvenimo įvykiai. Čia reikėtų paminėti pieta vadinamą skulptūros tipą – pietos vaizduoja sėdinčią Mariją, ant kelių laikančią mirusio Kristaus kūną, o jos širdį yra pervėrę kalavijai, aplink jos galvą gali būti 12 žvaigždžių nimbas, šalia – adorantai, t. y. angelai su žvakėmis. Tokie darbai – ne tik Marijos skausmo, bet ir didelės žmonių pagarbos Dievo Motinai išraiška“, – pasakoja M. Kuodienė.

Ne tik simbolis

Medinius paminklus su skulptūromis valstiečiai statė įvairiomis intencijomis – jie turėjo memorialinę, apsauginę, votyvinę paskirtį, liudijo vietos, aplinkos sakralumą. „Tų dirbinių buvo statoma nepaprastai daug – valstiečiai užsakydavo juos iš medžio meistrų kokiam nors ypatingam įvykiui pažymėti, kokiai nors šeimos progai, pavyzdžiui, žmogaus gimimui, padėkos intencijai įamžinti. O štai, pavyzdžiui, aukštas kryžius kapinėse būdavo statomas išėjusiesiems atminti, jų sielos ramybei. Statomos skulptūros nuo seno buvo laikomos padėka Viešpačiui, Mergelei Marijai, šventiesiems už jų meilę, globą, suteiktą stiprų tikėjimą“, – aiškina M. Kuodienė.

Kaimo žmonių statomomis šventųjų skulptūromis buvo išreiškiamas dėkingumas ir dėl stebuklingo išgijimo. „Pavyzdžiui, Žemaitijoje dažnai aptinkamos koplytėlės su šv. Roko skulptūrėlėmis. Šv. Rokas buvo piligrimas, gydęs ligonius, sirgusius maru. Jo drabužis dažnai vaizduojamas pakeltas, matoma apnuoginta maro pažeista koja, šalia – šuniukas, kuris išlaižė tą jo žaizdą ir taip jį pagydė. Taigi siekiant atsidėkoti už pagijimą buvo statomos didesnės ar mažesnės būtent šv. Roko skulptūros“, – dėsto pašnekovė.

XIX amžiaus antrojoje pusėje liaudies skulptūroje išplito Marijos Maloningosios siužetas. Jos atvaizdų medinėje liaudies skulptūroje – labai daug. Ji laikoma saugotoja, globėja, visų malonių tarpininkė, užtarėja, jai reikšta pagarba. Altorėliai su Marijos skulptūromis puošti žydinčiomis gėlėmis.

Dievdirbių kūryba

XIX amžiuje–XX amžiaus pirmojoje pusėje savamoksliai liaudies meistrai, vadinami dievdirbiais, buvo paprasti kaimo žmonės – dailidės ar valstiečiai, turėję ypatingą gebėjimą dirbti su medžiu ir vidinį pašaukimą kurti. Nors neturėjo meninio išsilavinimo, dievdirbiai buvo vertinami ir gerbiami, jų darbuose juntama gili religinė pasaulėjauta. Kaimo bendruomenėje dievdirbys buvo gerbiamas kaip žmogus, jungiantis dvasinį ir kasdienį pasaulį. Daugelio šių kūrėjų vardai nepasiekė mūsų laikų, tačiau žinomesnių meistrų, tokių kaip Vincas Svirskis, kūryba išliko kaip ryškiausi pavyzdžiai.

„Dievdirbių skulptūros, palyginti su profesionalių skulptorių darbais, išsiskiria ypatingu meniniu primityvumu, dekoratyvumu, monumentalumu ir apibendrinimu. Jos yra sukurtos grynai iš meistro meninės prigimties, jo gebėjimų. Galima kalbėti ir apie drožybos meno pavyzdžių įtaką, mat dievdirbiai dirbo ir prie drožinių. Kadangi liaudies tradicijoje medžio drožyba užima labai reikšmingą vietą, namų apyvokos daiktus taip pat reikėtų paminėti – buvo dirbamos verpstės, prieverpstės, rankšluostinės, juostinės, žibinčiai, žvakidės ir t. t. Tad gebėjimas drožti medį buvo ypač ryškus, o domėjimasis bažnytine daile atėjo ir į dievdirbių kūrybą“, – pasakoja M. Kuodienė.

Nuo medžio iki dažų

Medinės liaudies skulptūros dirbiniai, pasak menotyrininkės, visuomet buvo gaminami iš medžio – liepos, beržo, alksnio. Medžio drožybos tradicijos – labai senos. Pašnekovės teigimu, šioms skulptūroms dažniausiai būdavo parenkama liepa, labai retai – ąžuolas, mat jis – sunkus, kietesnis. Apskritai skulptūros būdavo drožiamos nuo 15 iki 70 centimetrų aukščio, o didesnės būdavo statomos į koplytėles, kurios stovėdavo ant žemės. Jos būdavo polichromuojamos – dažomos. Labai įspūdingai atrodo Marijos ar Kristaus raudonas, mėlynas, kartais baltas drabužis. Kai kurie meistrai neturėdavo dažų, tad nuspalvindavo skulptūrą monochromiškai – viena spalva, buvo ir nedažytų skulptūrų.

„Ypač graži ir autentiška, neperdažyta, rinkta dar iki Antrojo pasaulinio karo yra Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus kolekcija. Skulptūrų dažymas atėjo iš barokinės skulptūros, kur buvo svarbi puošnumo funkcija, be to, dažai skulptūras saugodavo nuo aplinkos poveikio, – aiškina pašnekovė ir priduria, kad, pavyzdžiui, pagal spalvinius, drabužių ir kitus elementus galima atskirti, ką viena ar kita skulptūra vaizduoja. – Štai jau minėtas šv. Rokas vaizduojamas su pelerina, ant kurios matomi jo ženklai: kaukolė – mirties simbolis, kriauklė – piligrimų ženklas. Dažnai per petį būna permestas krepšys, lazda rankoje, skrybėlė ant galvos – keliautojo simboliai. Taip pat įdomios yra Jono Nepomuko – čekų kankinio, išpažinties, kurios nepripažino reformatai, saugotojo, kunigo – skulptūros. Jis, neišdavęs karaliui karalienės paslapties ir miręs, buvo įmestas į upę. Todėl jo skulptūrėlės dažniausiai statytos koplytstulpiuose prie vandens telkinių.“

Rūpintojėlis – ne populiariausias

Verta pakalbėti ir apie rūpintojėlį, dar vadinamą smūtkeliu. Jis liaudies mene aptinkamas nuo XIX amžiaus pradžios, jo siužetai įsiliejo ne tik į paprastų, bet ir į profesionalių menininkų kūrybą. Pasak menotyrininkės, nors gali atrodyti kitaip, rūpintojėlio motyvas nėra dominuojantis. Jis randamas viduramžių dailėje, skulptūroje (taip pat gotikinėje). Tai – iš Vokietijos atėjusi skulptūros tradicija. „Liaudies mene rūpintojėlių yra išlikę labai nedaug. Nedidelės figūrėlės buvo laikomos namuose, didesnės statytos koplytėlėse.

Rūpintojėlio siužetas – sėdintis savo tautos, savo likimu susirūpinęs Kristus. Jis – tarsi kenčiančio žmogaus, kenčiančios tautos atspindys. Šių skulptūrų yra nuo primityvių iki labai išdailintų. Rūpintojėlį itin mėgo vaizduoti žinomas XX amžiaus antrosios pusės liaudies meistras Ipolitas Užkurnys“, – pasakoja M. Kuodienė.

Menotyrininkė atkreipia dėmesį, kad čia yra svarbūs regioniniai skirtumai, mat skulptūros raiškoje atsispindi skirtingi menininkų, bendruomenių charakteriai. „Galima pastebėti, kad aukštaitiška skulptūra atspindi nepaprastai didelį susikaupimą, didelį vidinį sielvartą, skausmą. Žemaitiškoji skulptūra – kitokia – turi rūstumo, daugiau išraiškos atvirumo“, – tvirtina pašnekovė.

Radosi mitologinių motyvų

M. Kuodienė pabrėžia, kad dera aptarti žymaus XIX amžiaus liaudies menininko, dievdirbio V. Svirskio kūrybą – jo darbai vėliau įkvėpė monumentaliosios medžio skulptūros kūrėjus. „V. Svirskio kurti kryžiai yra visai kitokie nei mažoji skulptūra. Tai – ypatingi darbai. Jo kryžiai yra išskaptuoti iš vieno medžio gabalo. Jis ant medžio kamieno vaizduoja šventųjų figūrines kompozicijas. V. Svirskio kūryba, monumentalioji medžio skulptūra buvo atgaivinta XX amžiaus antrojoje pusėje, kai šiuolaikiniai tautodailininkai ėmė drožti tokias skulptūras iš vieno kamieno ar panašių formų skulptūras“, – dėsto menotyrininkė.

Tos skulptūros atspindėjo įvairias folklorines temas, tautos istorijos siužetus, folkloro motyvus ir veikėjus, todėl liaudies skulptūroje ėmė rastis ir mitologinių motyvų bei figūrų – žalčių, saulės ir mėnulio simbolių, velnių, raganų, raitelių, taip pat piemenėlių, artojų, muzikantų, buvusių arčiau kaimo žmogaus. Vienas iš pavyzdžių – Raganų kalnas Neringoje. Tie monumentalūs paminklai išplito ir kitose vietose, jų parkų yra ligi šių dienų. „Daug gražių tokių paminklų yra sukūręs meistras I. Užkurnys. Jis plėtojo minėto V. Svirskio skulptūros tradiciją. Vėliau atsirado ir daugiau meistrų, kurie pradėjo kurti panašias skulptūras. Čia galima paminėti Čiurlionio kelio paminklus“, – pasakoja M. Kuodienė.

Sunaikinti nepavyko

Sovietmečiu sakralinė skulptūra buvo draudžiama, todėl kurtos pasaulietinio turinio skulptūros, o sakraliniai darbai naikinti. Būtent dėl to XX amžiaus antrojoje pusėje medinėje liaudies skulptūroje vengta religinės tematikos. Joje vyravo kasdienio gyvenimo vaizdai, etnografinė, folklorinė tematika. Pasak pašnekovės, sovietmečiu paminklų su skulptūrėlėmis, šventaisiais nebuvo galima statyti, o kryžiai, koplytėlės buvo naikinami plėtojant melioraciją.

„Dabar žinoma, kad ne visos skulptūros iš menininkų kolekcijų buvo išsaugotos, tačiau dalis jų nukeliavo į privačias kolekcijas žmonių, kurie jautė ypatingą meilę liaudies skulptūrai. Jų kolekcijose yra nepaprastai įdomių ir svarbių kūrinių. Čia galima paminėti Jauniaus Gumbio, Rolando Valiūno, Ramučio Petniūno, Gedimino Petraičio kolekcijas – jose sukaupta itin įdomių ir reikšmingų darbų“, – teigia menotyrininkė.
Atkūrus nepriklausomybę, liaudies meno meistrai atsigręžė į religinę tematiką ir grįžo prie tradicinių siužetų. Jiems imponavo įvairūs šventieji – Jurgis, Jonas Nepomukas, Antanas, Rokas, Florijonas, Kazimieras, ypač išpopuliarėjo rūpintojėlio, Jėzaus Nazariečio, Marijos Maloningosios atvaizdai, pietos. Čia verta paminėti tokių meistrų kaip Gintautas Akstinas, Algirdas Juškevičius, Rimantas Zinkevičius, Vidmantas Zakarka, Saulius Lampickas, Kazimieras Striaupa, Adolfas Teresius ir kitų tautodailininkų skulptorių kūrybą. Šių dienų meistrų darbai yra eksponuojami respublikinėse parodose, įvertinti apdovanojimais.

Projektą „Nuo meno iki funkcionalumo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.