Kas sieja politikos mokslus ir Holivudo filmus? Greita reakcija į pokyčius, gebėjimas analizuoti ir drąsa kalbėti apie tai, kas aktualu: „Holivudo kūrybinės komandos dažnai būna procesų priešakyje – jos ieško naujų temų, bendrauja su mokslininkais, net žvalgybos institucijomis, kad atlieptų visuomenėje kylančius iššūkius. Tokia kūryba turi ne tik pramoginę, bet ir edukacinę misiją“, – taip netikėtą, tačiau glaudžią politikos bei popkultūros sąsają apibūdina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) direktorė prof. Margarita Šešelgytė.

Praėję rinkiminiai laikotarpiai paliko eilę antraščių apie jaunų žmonių pilietinį vangumą, nenorą balsuoti ar kitaip įsitraukti į viešąsias diskusijas. Tokios tendencijos nereiškia, kad jaunimui politika nėra įdomi, veikiau ji tiesiog nutolusi nuo jų kasdienybės, ekspertinė ar per daug formali.

„Jauni žmonės dažnai nesijaučia atstovaujami. Jie nemato savęs, savo vertybių tose idėjose ir veiduose, kurie šiandien figūruoja viešojoje erdvėje. Kaupiasi masė jaunų žmonių, kuriuos atstovauja vyresnės kartos su visiškai nesutampančiomis vertybėmis. Todėl jų balsas persikelia į kitas formas – internetą, kūrybą, kultūrą“, – sako prof. M. Šešelgytė.

Populiarioji kultūra – tiltas į jaunimo pilietinį aktyvumą

„Populiarioji kultūra yra svarbus instrumentas, kuriuo naudojantis galima mokytis, reflektuoti, diskutuoti bei įgyti politinio sąmoningumo kompetencijų. Filmai, muzika, kompiuteriniai žaidimai ir kitos kultūrinės formos gali būti toks pat vertingas pažinimo būdas kaip ir akademinės ar publicistinės literatūros skaitymas – ypač kai jie padeda suvokti sudėtingas temas per pažįstamą ir emociškai paveikų turinį“, – teigia VU TSPMI direktorė.

Anot profesorės, net iš pažiūros itin pramoginis turinys gali būti vertingu, mokomuoju šaltiniu, pavyzdžiui, remiantis Džeimso Bondo filmais, galime analizuoti geopolitinius pokyčius.

„Džeimso Bondo filmai leidžia sekti, kaip keitėsi globalių grėsmių suvokimas – nuo Šaltojo karo ideologinių susidūrimų ir sovietų šnipų iki XXI a. pavojų, tokių kaip terorizmas, duomenų kontrolė, biotechnologijos ar dezinformacija. Tai ne tik pramoginis pasakojimas, bet ir simbolinė Vakarų pasaulio refleksija į besikeičiantį geopolitinį peizažą bei jo galios mechanizmus.

Jeigu kalbėtume apie muzikos pasaulį, tai net ir iš „Eurovizijos“, kasmet prikaustančios milijonus žiūrovų, galime pasimokyti apie politinius procesus“, – tikina prof. M. Šešelgytė.

Anot jos, „Eurovizija“ – erdvė, kurioje atsiskleidžia, kas rūpi skirtingoms Europos valstybėms, kokios temos dominuoja visuomenėse, o balsavimas tampa savotiška daugiašalių derybų simuliacija.

„Ten susitinka labai daug šalių, kurios turi labai skirtingas kultūras, vertybes, interesus. Ir vis tiek kažkaip reikia susitarti – gal ir nepriimamas geriausias variantas, bet priimamas toks, dėl kurio visi gali sutarti“, – pažymi profesorė.

Prof. M. Šešelgytė pabrėžia, kad populiarioji kultūra, be jos teikiamos naudos, taip pat gali būti ir pavojinga – jeigu į ją žiūrime nekritiškai.

„Dalis turinio perteikia iškreiptas vertybes, normalizuoja smurtą, hierarchijas ar primeta vienpusišką požiūrį į pasaulį. Todėl ypač svarbu gebėti atsirinkti, ką žiūrime, klausome ar kuo gyvename – kad neįkristume į savotišką „triušio olą“, kurioje realybė pakeičiama dirbtiniais naratyvais ir iš anksto suformuotu vertybiniu matymu“, – svarsto ji.

Kaip pavyzdį profesorė išskiria neseniai pasirodžiusį serialą „Adolescence“ (liet. „Paauglystė“), kuriame paauglys, įsitraukęs į radikalias interneto subkultūras, praranda gebėjimą atskirti tikrovę nuo fikcijos, ir tai baigiasi tragedija. „Tokie atvejai nėra tik meninė fikcija – deja, jų pasitaiko ir realiame gyvenime, todėl kaip niekada svarbu ugdyti kritinį mąstymą, ypač tarp paauglių“, – papildo prof. M. Šešelgytė.

BNS inf.