Rūta Gaidamavičiūtė

Jei ištiestume visas Algirdo Martinaičio surašytas natas vieną po kitos, jų virtinė turbūt nusitęstų per visą Vilniaus miestą. Ir sugaudyk kuri iš kur, nes tos muzikos prirašyta tiek daug ir tokios įvairios... giesmiškos ir satyriškos, jautriai gamtiškos ir atvirai karnavališkos, kaip yra sakęs pats kompozitorius, „galima sakyti, kad rizikuoju derindamas iš pažiūros nesuderinamus dalykus“. Cecho brolis Linas Paulauskis jį yra įvardijęs per prieštarą – pamaldus ir palaidūniškas.

Kompozitorius dažnai pasitelkia netikėtumo efektą, tiek pats apsimetęs kokiu personažu ir sudalyvaudamas atliekant kūrinius, tiek savo muzikos virtuvėje į „ kepamo“ kūrinio tešlą įmaišydamas netikėto raugo.

Jis parankus komentavimui, nes ir pats, puikiai valdantis žodį, yra paleidęs į erdvę daug spalvingų minčių, kartais labai taikliai atrakinančių kūrinį, o kartais sąmoningai pasiunčiantis priešinga kryptimi. Jo kūryboje tradicija nenutrūksta, ji tik radikaliai atnaujinama arba praturtinama iki tol nenaudota garsine medžiaga, netikėtomis, kūrybos sferai lyg ir nepriklausančiomis išraiškos priemonėmis, kartais instaliacijomis ar painiomis koncepcijomis. Neretai autorius pasitelkia ir gana drastišką, sumanymą atitinkančią garsinę išraišką, šlifavimo mašinos skleidžiamą garsą ar sirenos kauksmą. Klausytojus gluminęs gyvulizmo išraiška, kurį laiką užsibuvęs apokaliptinėse pranašystėse vėl artinosi prie sakralių dalykų. Pereita per tiek skirtingų būsenų. Ir niekada nežinai kas suskambės po naujo kūrinio antrašte. „Susiradau tam tikrą matymo kampą, kai įvairios stilistinės raukšlės savaime išsilygina.“

Jei tais senaisiais laikais daug ką reikėjo sakyti užuominomis, tai tų garsinių užuominų Martinaičio muzikoje buvo nemažai. Kai jis užgauna kaimiškąją, su mūsų tautos praeitimi susijusią stygą, tai ji skamba tikrai, o kai kalba apie visuotinius dalykus – jauti, jog permąstyta ir kitų tautų patirtis, ir ne vien muzikinė. „Man muzikinę kūrybą giliau suvokti, vieną ar kitą kūrinį sukurti padėjo ir kitos meno sritys: poezija, teatras, dailė. Muzika, kalbanti garsais, lieka visų menų tylioji siela.“ Apie vaizdišką jo mąstymo prigimtį, atsiskleidžiančią dalyje kūrinių galima spręsti kad ir iš tokio pasakymo apie formą, kuri primena „daržinės, kur lentos nesueina, daug plyšių, bet per tuos plyšius įeina oras ir išeina.“

Martinaičiui tinka nuklysti už grynosios muzikos ribų, jo kūriniuose tai neatrodo dirbtina. Gegužės 22 d. Ncionalinėje dailės galerijoje Į jubiliejinę garsų puotą kviečiantis Šv. Kristoforo orkestras entuziastingai tęsia monografinių lietuvių kompozitorių programų ciklą ir žada spalvingą jubiliejinę A. Martinaičio kūrinių programą, sudarytą iš pastaraisiais penkiolika metų rašytos muzikos.

„Strazdiškasis“ fleitai ir styginių orkestrui, solo fleita Gediminas Gelgotas. „Juodasis strazdas atskridęs po langais vis unikaliai pagiedodavo. Taip tapau jo mokiniu. Baigęs jo mokyklą sukūriau šį „diplominį“ darbą.“

„G@V“ (dedikuota Gija  Kančeliui ir  Vidmantui  Bartuliui), „Kopimas į Karmelio kalną“ fortepijonui ir styginių orkestrui (2018, premjera). Solo fortepijonu Indrė Baikštytė. „Kūrinį rašiau įjunkęs į Šv. Kryžiaus Jono tekstus. Vis kopiau į dvasingąjį Karmelio kalną. Užkopęs gan aukštai pradėjau dusti. Likau gyvas, bet tuo laiku mirė du mylimiausi man žmonės – Gija Kančelis ir Vidmantas  Bartulis.“

„Rojaus paukščiai“ styginių orkestrui (2016). Pirmieji „Rojaus paukščiai“ buvo sukurti dar 1981 metais keturioms elektrinėms violončelėms. Versijoje kameriniam orkestrui kompozitorius išlaikė pagrindinį tematizmą, gervių šokių judesius primenančią ritmiką. Kūrinio esmė susijusi su vienodumu, pagrįstu indų ragomis.

„Tolimosios daina“ sopranui ir styginių orkestrui (Oskaro Milašiaus tekstu, 2014). Solo Gunta Gelgotė, fortepijonu Indrė Baikštytė. „Tik originali (prancūzų) kalba man padėjo sukurti viso kūrinio melodinius vingius. Kūrinio pabaigoje nepasikuklinau..., išmestas iš Konservatorijos, grojau „kabakuose“ prie populiarios programos vis pagrodavau savo melodiją, tik dar nežinojau, kad ji bus mano Tolimosios daina ir meilė.“

„Europeana“ styginių orkestrui (2010) kaip ir visas koncertas pagrįstas kaukių, commedia dell‘arte principu, gretinant nesuderinamus teminius elementus. „Europeanoje“ kaip ir daugelyje mano kūrinių naudoju kinematografiškąjį principą: skirtingus vaizdus ir įvykius klijuojuvieną prie kito, siekiant išgauti nenutrūkstamą intensyvų pasakojimą, priberiant į tai žaismės, melo ir kitokių gundymų mielajam klausytojui.“

„Meilės eliksyras“ sopranui, fortepijonui ir orkestrui (premjera, Marcelijaus Martinaičio tekstu) Solo Gunta Gelgotė, fortepijonu Indrė Baikštytė. „Tai taip vadinama mano „mažalitražinė“ opera. Kam operoje meilę kankinti tris ar keturis veiksmus, jei tai padaryti galima per dvylika minučių. Gete mirdamas sakė: šviesos, daugiau šviesos. Mes, gyvi būdami, rėkiame: vis daugiau kvailybės, idiotizmo. Su šia reklama ir rašiau šį kūrinį.“

„Visi kūriniai kaip viešas teatras ateina, neįdedant daug proto, nes kai įdedi daug proto, pradeda smirdėt. Vidinio žmogaus įtampą į pirmą vietą iškėliau.“

„Sakau, jog turiu nesantuokinių kūrinių, kuriuos atsiverčiu, įsivaikinu ir prižiūriu Peržiūriu, redaguoju ir jie priklauso man bet kuriuo metų laiku, net ir sutemus.“

Pranešimas spaudai.