„Stebuklas“ – tokį pavadinimą savo pirmam vaidybiniam filmui pasirinko jauna režisierė Eglė Vertelytė. Juosta, apkeliavusi kelis tarptautinius festivalius, sulaukė palankių vertinimų. Toronto (Kanadoje) kino forume apie šį filmą buvo pasakyta: „Tai kino stebuklas, kurio paprastumas žavi širdį ir sielą.“ Režisierė laukia savų žiūrovų reakcijos apie filmą, primenantį tuos laikus, kai stebuklo laukė kiekvienas Lietuvos žmogus.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Egle, kiek žinau, jūs savo pirmąjį vaidybinį filmą „Stebuklas“, kurio pasirodymo Lietuvos ekranuose laukiame „Scanoramos“ kino forume, sumanėte labai seniai – bene prieš devynerius metus. Kodėl taip ilgai užtruko tas filmo „gimdymas“?

– Taip, filmo „gimdymas“ truko ilgai. Kai pradėjau rašyti scenarijų, apskritai nemaniau, kad jis išvys dienos šviesą, todėl scenarijaus rašymas man buvo kaip mokymosi procesas. Per tuos metus padariau pilno metro dokumentinį filmą „UB Lama“, sukūriau šeimą, susilaukiau dukros ir sūnaus, Didžiosios Britanijos televizijos ir kino mokykloje baigiau scenarijaus rašymo magistro studijas, taip pat turėjau daug dirbti, kad išgyvenčiau su šeima. Taigi sakyti, kad devynerius metus vien kūriau šį filmą nebūtų teisinga. Scenarijumi buvau patenkinta jau 2012 metais, jo esmė ir forma nuo tada per daug nepakito, tačiau užtruko, kol gavome filmo finansavimą ir perėjome į gamybos procesą, suradome bendraminčių, padėjusių „Stebuklui“ pasiekti didžiuosius ekranus.

– Tikriausiai esate iš tų kūrėjų, kurie laikosi patarlės: paskubėsi – žmones prajuokinsi?

– Nesu prieš spontaniškumą, atvirkščiai, daug įdomių dalykų mano gyvenime yra gimę spontaniškai. Taip atsitiko su mano sukurtu dokumentiniu filmu „UB Lama“. Buvodama Mongolijoje, pamačiau įdomų personažą – berniuką, kuris gyvendamas skurdžioje aplinkoje svajojo būti dvasininku – lama. Turėjau filmavimo kamerą ir intuicijos vedama pradėjau filmuoti. Jei būčiau laukusi, filmo nebūtų buvę. O štai „Stebuklą“ būčiau susukusi ir anksčiau, ir nemanau, kad jis labai skirtųsi, nes tokią filmo viziją turėjau nuo pat pradžių. Sunkiausia buvo neužgesinti idėjos, nes per tuos metus aš pati pasikeičiau. Antra vertus, laiko testas leidžia daug dalykų pergalvoti ir suprasti, kodėl nori daryti tai, ką darai.

– Įdomu, kaip atsirado sumanymas kurti filmą apie sudėtingą daugelio iš mūsų dar gerai menamą laikotarpį, kai Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, laukė stebuklingų ir greitų permainų?

– Taip, tai yra praeitis, bet, manau, kad šia praeitimi gyvename ir šiandien. Iki šiol juntame to virsmo – labai sudėtingo laikotarpio, kai keičiasi ne tik santvarkos, bet ir lūžta žmonių įprasti gyvenimai, vyksta didelės išorinės ir vidinės dramos, – padarinius.

Kūrybos amžinasis variklis – konfliktas, o tuo laiku priešpriešos, vilčių ir nusivylimų, lūžio momentų buvo per akis.
Norėjau geriau suprasti ir savo kartą, nes mano amžiaus žmonės formavosi tais metais. Manau, kad apie praeitį – tolimą ir labai netolimą – privalome mąstyti, analizuoti, vertinti ir mokytis iš jos. Kalbėdama apie netolimą praeitį, galima sakyti, šiandieną, mąstau apie ateitį.

– Ką jūs pati, būdama dar vaikas, geriausiai pamenate apie tą istorinį virsmą?

– Filme mano prisiminimų nedaug. Tačiau labai gerai pamenu tuos metus Šiauliuose: pasibaigus pamokoms užsukdavau į turgų apžiūrėti naujų prekių. Man ten patiko šmirinėti, artimieji net manė, kad būsiu prekybininkė. Prisimenu, kaip per tikybos pamokas mokytojas pasakojo vien apie ateivius, be to, sklido kalbos, kad jų lėkštė buvo nusileidusi ir virš uždarytos Šiaulių „Nuklono“ gamyklos – mane ištiko baisi ateivių fobija, kuri tęsėsi gana ilgai – net laukdavau tėvų grįžtant iš darbo laiptinėje.

Daug laiko leisdavau su kiemo vaikais, nors ten irgi tvyrojo įtampa. Per kelerius metus nusižudė keli kaimynai, o šalia namų buvo susprogdintas mokesčių inspekcijos pastatas. Prisimenu, kaip ketvirtoje klasėje su tėčiu važiavau į Olandiją. Pamačiau šiukšlių konteineriuose visokių skardinių, o aš gi kolekcionavau jas, todėl puoliau jų žvejoti, tėtis vos ištraukė. Prisimenu, kaip nuvažiuodavome pas senelius į Linkuvą ir žaisdavom didžiulės bankrutavusios pieninės patalpose, landžiodavome po tuščias pieno cisternas. Prisiminimų labai daug, žinoma, jie vaikiški ir jų nenaudojau filme, bet chaoso ir kontrasto pojūtis liko labai ryškus.

– Kokie žmonės jums padarė įtakos, kad pasirinkote istorijos studijas, kurios jus nuvedė į kino dokumentiką?

– Didžiausią įtaką man padarė tėvai (Eglės tėtis – „Šiaulių krašto“ redaktorius Vladas Vertelis, o mama – bibliotekininkė. – G. M.), kurie nuo mažens pratino prie knygų, atviro kritiško mąstymo ir meilės silpnesniam žmogui. Tėvai – inteligentai, baigę Vilniaus universitetą, todėl namuose vyravo ne tik pilka buitis. Ir dramos būrelio „Kompanija šauni“, kurį lankiau daug metų, vadovai Dalė ir Virgis Dargiai, mano gyvenime yra labai ryškūs žmonės. Jie padėjo pereiti sunkoką paauglystę, išmokė priimti save tokią, kokia esu, padėjo išgyventi tuomet netolerantiškoje Šiaulių aplinkoje.

Kai baigiau mokyklą, deja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nerinko režisūros kurso. Norėjau studijuoti literatūrą, bet negalėjau, nes iš kūrinio interpretacijos gavau mažą balą, tad man priimtiniausias mokslas buvo istorija, o ir tėvai sakė, kad Vilniaus universiteto istorijos studijos duos gerą išsilavinimą. Įstojau, bet nuo pat pradžių jutau, kad ilgai ten neužsibūsiu.

– Kaip skelbiama anonsuose, jūsų debiutinis vaidybinis filmas yra tragikomedija, o jo turinys susijęs su tuo, kaip kapitalizmo apraiškos susiduria su socializmo palikimu. Kuo aktualus jūsų filmas šiandien?

– Manau, kad iki šiol visuomenėje gyvos to laikotarpio dramų žaizdos, likę kaltinimų, interpretacijų ir sąmokslo teorijų. Kartais pasijunti, kad gyvename ta netolima praeitimi, kvėpuojame to meto virsmo kvapais. Filme svarbiausia buvo atskleisti žmogaus, kaktomuša susidūrusio su nauja, visiškai priešinga realybe, dramą ir bandymą išlikti ne gyvenimo paraštėse, o tarp lyderių.

Kalbu ir apie lengvatikybę, o tai aktualu ir šiandien. Rodos reikia tiek nedaug: pasiimti savo šluotą, savo kastuvą ir sutvarkyti savo namų kiemą.

– Filmo veiksmas vyksta devinto dešimtmečio kiaulių fermoje, o pagrindinė herojė – tipiško šalies Biednių kaimo fermos vedėja Irena (aktorė Eglė Mikulionytė). Yra ir gelbėtojas iš Amerikos ponas Bernardas (aktorius Vyto Ruginis), kurio tikslai migloti... Ta situacija apvilkta ironišku ir tragikomišku rūbu. Ar toji ironija filme yra tik to meto įvykių ir galimybių iliustracija, o gal tai užuomina į nūdienos valdžios ir žmonių nesusikalbėjimą?

– Galima į „Stebuklą“ žiūrėti ir kaip į socialinį ar politinį vaizdelį. Daug skurdo, nežinios ir abejonių, tikėjimo pranašais ir gelbėtojais. Griūna sistema ir praeitis, raudonu kadilaku „atvyksta“ ateitis. Kaip pasielgs Irena, atsidūrusi ribinėje situacijoje? Kvaila ir neteisinga gailėti to laiko, kai Lietuva gyveno tarsi tarp fermos sienų, tačiau vidinių traumų nuo to nesumažėja, todėl filmą kūriau kaip socialinę psichologinę dramą, įrėmintą absurdo teatro dekoracijomis. Būtent tai ir nulėmė, kad pasirinkau man artimą tragikomedijos žanrą, kuris neatsiejamas nuo ironijos, grotesko ar farso. Beje, tas groteskiškas vaidinimas nesibaigia iki šiol.

– „Stebuklą“ kūrė tarptautinė komanda, o filmuojamas jis buvo Lietuvoje ir Bulgarijoje. Kodėl taip atsitiko?

– Šis filmas – tai trijų šalių, Lietuvos, Bulgarijos ir Lenkijos, koprodukcija. Koprodukcijos reikėjo, nes filmo biudžetas buvo per didelis, kad jį pagamintume vien tik už lietuviškus pinigus. Mus parėmė Bulgarijos kino centras, todėl teko malonumas dirbti su nuostabaus bulgarų operatoriaus Emilio Christovo komanda, o kai kurias scenas filmuoti Bulgarijoje. Lenkijoje vyko filmo montažo, muzikos, spalvų korekcijos ir kiti darbai.

– Pagrindinius personažus įkūnyti pasikvietėte talentingą aktorę Eglė Mikulionytę ir lietuvių kilmės Holivudo aktorių Vyto Ruginį, taip pat vaidmenis patikėjote garsiam lenkų aktoriui Danieliui Olbrychskiui, mūsiškiams – Andriui Bialobžeskiui, Gabijai Jaraminaitei ir kt. Kaip jums pavyko prisikviesti tokias įžymybes?

– Buvau laiminga, kad teko dirbti su nuostabia aktorių komanda. Ir dar neįtikinamiau skamba, kai pasakau, kad nieko įtikinėti nereikėjo, nes jiems patiko scenarijus ir jie sutiko vaidinti filme.

– Įdomu, kaip jautėsi Lietuvoje amerikietis Vyto Ruginis, kuriam buvo puiki proga apsilankyti tėvų žemėje?

– Daugiau papasakoti galėtų pats Vyto, tačiau apsilankymas tėvų žemėje jam, kaip ir jo personažui Bernardui, buvo pirmas. Be to, filmuojant atsirado jo giminės, apie kuriuos jis niekada nebuvo girdėjęs, todėl jam tai irgi buvo savotiška kelionė prie savo šaknų. Kitas nuostabus dalykas – aktorius filmuotis atvyko beveik nekalbėdamas lietuviškai, o po mėnesio jis jau laisvai šnekučiavosi su visais sutiktais gatvėje. Jo kalba, kuri ilgai slėpėsi pasąmonėje, grįžo akimirksniu. Vyto jau dalyvavo filmo premjeroje Toronte, taip pat labai norėtų atvykti gruodžio 8 dieną į oficialią filmo premjerą Lietuvoje, tačiau dar nežino, nes dar sprendžiamas jo būsimų filmavimų tvarkaraštis.

– Filmas jau apkeliavo bene šešis tarptautinius festivalius, o jo pasaulinė premjera įvyko Toronte. Ten sėkmės sulaukė ir pats filmas, ir pagrindinio vaidmens atlikėja Eglė Mikulionytė. Kuo ji jus patraukė, kad jai skyrėte pagrindinį fermos vedėjos vaidmenį?

– Eglė labai tiko Irenos vaidmeniui, nes ji turi puikų humoro jausmą ir absurdo pojūtį. Pamačiau, kad mes panašiai suprantame scenarijaus medžiagą ir gal netgi turime panašų požiūrį į gyvenimą. Darbas su Egle buvo nuostabus – abi ilgai analizavom scenarijų, o sugalvojusios kokią nors personažo detalę ilgai juokdavomės, netgi aikštelėj ne visi suprato, kas mums taip juokinga.

– Kas sunkiau – darbo procesas, premjera ar filmo pristatymų maratonas?

– Man kur kas labiau patinka filmo kūrimo procesas, tai darydama beveik nejuntu nerimo ar įtampos. Kai ateina laikas filmą atiduoti – tampa sunku. Nuomonių įvairovė – neišvengiama, tačiau dar filmui „neatšalus“ sunku visas nuomones priimti ne asmeniškai. Nors jau užsiauginau storesnę odą ir dėl blogų atsiliepimų jaudinuosi kur kas trumpiau, gal tik vieną dieną (Juokiasi. – G. M.), nes dabar turiu ir kitų rūpesčių, susijusių ne su filmu, o su gyvenimo stebuklais. Po metų galėsiu į „Stebuklą“ pažvelgti objektyviau ir pasidaryti savo išvadas.

– Ką jums pačiai davė tas ilgas filmo kelias nuo idėjos iki rezultato?

– Taip, kai baigiau kurti filmą, iš tiesų pasijutau tarsi būčiau grįžusi iš didelės kelionės. Kai supratau, kad viskas baigta, atvirai pasakysiu – pasidarė labai graudu... Tai buvo pirmasis mano vaidybinis filmas su daugybe profesinių pamokų, kurių neišmoksi skaitydamas jokias knygas. Jaučiuosi, kad per metus baigiau jau trečią kino mokyklą. Tai buvo didelė kelionė, iš kurios grįžau stipresnė ir labiau pasitikinti savimi.

– Tuomet, kai prieš šešerius metus pristatėte savo dokumentinį filmą, pasakojote, kad Mongolijoje kurti kino juostą jums savo buvimu šalia padėjo jūsų vyras ir bendramintis Renatas Berniūnas. Ar jautėte vyro palaikymą kurdama „Stebuklą“? Kokių stebuklų per tą laiką dar įvyko?

– Taip, tuomet buvome kartu ir dar turėjome dukrelę Selmą, o štai per tuos metus, kai kūriau „Stebuklą“ susilaukėme ir sūnaus, kurį pavadinome Baliu. Vaiko gimimas, be abejo, yra labiausiai įsimintinas ir daugiausia emocijų sukėlęs įvykis. Žinoma, ne man vienai svarbus. Prieš pat gimdymą sužinojau gerą žinią, kad gautas filmo gamybos finansavimas, o filmavimai prasidėjo, kai sūnui jau buvo vieneri metai. Todėl be vyro, šeimos palaikymo būčiau tiesiog negalėjusi imtis šio didžiulio darbo.

– Kaip ketinate ilsėtis po oficialios filmo premjeros?

– Poilsio nenusimato. Su vaikučiais netgi per atostogas pavargsti. Tačiau atostogoms dar ne metas, palauksiu vasaros ir, kaip visada, važiuosiu į kaimą pas tėvus.

– Kokių pomėgių turite?

– Mano pomėgiai paprasti: didelį malonumą teikia bendravimas su draugais, kolegomis ir kitais žmonėmis. Mėgstu pasivaikščioti su vaikais. Labai džiaugiuosi, jeigu vakare pavyksta neužmigti ir perskaityti bent vieną knygos skyrių.