Jos dienotvarkė sudėliota nuo... iki. Tačiau laiko – bent valandėle pratįsusios paros – vis trūksta. Galva pilna sumanymų, o širdis – gyvenimo džiaugsmo, juo ir dalijasi su savo skaitytojais, klausytojais ir žiūrovais. „Gera emocija sugrįžta su kaupu“, – šypsosi aktorė Nijolė Narmontaitė.

Birutė JANČIENĖ

– Teatro scenoje jus esame matę, dainuojančią girdėję, jūsų knygas irgi spėjome perskaityti. Kokie dar – mums nežinomi – talentai slypi jumyse?

– Sunkus klausimas (Nusijuokia. – Aut. past). Čia tas pats, kas atėjus į teatrą pasiteirauti kasininkės, girdi, pasakykite, mieloji, ar aš mačiau šį spektaklį? Regis, viską išvardijote. Kas dar? Mėgstu poeziją, mėgstu skaityti knygas, o dabar dar ir rašymo džiaugsmą atradau. Dainavimas? Tai – sielos išliejimas. Nei aš moku dainuoti, nei ką. Tiesiog man tai labai patinka. Mano vaikystės laikų dievaitė Marlena Dytrich irgi dainavo netobulai – girdėti ir klaidingų natų, ir nusidainavimų. Bet vis tiek griebia už širdies. Nes kiekviena jos daina – jautri istorija. Aš irgi nemėgstu lėkštų „balabaikų“, kuriose dešimt kartų kartojasi tas pats žodis. Galbūt – gražus skambesys, bet prasmės nėra.
Skambėti turi ne atskiras žodis, o mintis.

– Paskiausia naujiena – trečioji jūsų knyga „Aktoriai, režisieriai ir gerbėjai. Ko nematė žiūrovai“. Pirmojoje knygoje – kasininkės, antroje – studentai. Kodėl tokia seka?

– Pirmoji knyga „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės“ subrendo seniai – buvau sukaupusi daug minčių ir jas teliko suguldyti popieriuje. Antrąją planavau visai kitokiu pavadinimu, bet susikaupė daugiausia medžiagos apie stojamuosius į aktorinį, tad ir knygą paskyriau studentams. O trečioji – apie gerbėjus. Kodėl gerbėjai? Ilgai brendo mintis, kaip pavadinti knygą apie dovanas. Taip, taip, apie dovanas, kurių gauna scenos žmonės. „Aktoriai, režisieriai ir dovanos“? Na, nei šis, nei tas! Ūmai toptelėjo mintis, dovanas juk dovanoja gerbėjai. Taip ir gimė trečiosios knygos pavadinimas.

– Kad jau pradėjome apie dovanas… Ir Kalėdos ne už kalnų. Ar pačiai patinka dovanoti?

– Dovanoti – man didžiausias malonumas. Labai mėgstu daryti staigmenas. Na, o dovanas, kuriomis pamaloninsiu brangius žmones, kaupiu ištisus metus. Būna, vos pamačius kokį įdomesnį daiktą, iškart šauna mintis, kam jis galėtų tikti. Stalčiai – pilni malonių smulkmenų, skirtų konkrečiam žmogui su iš anksto numatyta intencija. Ir man patinka dovanos. Tik ne kokie deimantai, briliantai ir auksas. Nenoriu, nemėgstu, tai ne man! Geriau paprastas, tegul ir centus kainuojantis papuošalas, užtat koks nors keistas, kitoniškas, įdomus, originalus. Kartą per knygų mugę viena mokytoja padovanojo įrištus šeštokų laiškus. Juose tiek nuostabių žodžių perskaičiau!

Vienas berniukas rašė: „Aš labiau mėgstu operą, bet, pažiūrėjęs jūsų vaidinimą, ko gero, pradėsiu vaikščioti į teatrą.“ Kitas prisipažino, nieko įspūdingesnio savo gyvenime nematęs. Dieve, pagalvojau, ir kiekgi to gyvenimo? Brangi dovana gali būti laiku ištartas jautrus žodis, tarkime, lakoniška aktorės Eglės Gabrėnaitės žinutė „Aš tavęs pasiilgau“ arba mano mylimiausios aktorės, brangiausios draugės Gražinos Balandytės palinkėjimas: „Būk laiminga, mano mergyte!“ Žodis – stiprus ginklas, galintis ir sužeisti, ir pagydyti. Tad prieš nukerpant liežuviu, būtina devynis kartus pamatuoti.

– O pati ar laikotės šios taisyklės?

– Aš labai stengiuosi, tačiau po Avino ženklu gimusiems žmonėms ne visada pavyksta save sutramdyti. Esu spontaniška, todėl kartais pasakau tiesiai šviesiai, ką manau. Būna, ir pasikarščiuoju. Žinau svarbią tiesą – tegul ir rėžiant tai, kas nemaloniausia, – svarbu nemenkinti, nežeminti žmogaus, bet kalbą pradėti nuo gerų dalykų – juk ne visada jis neteisus. Labai stengiuosi to paisyti. Diplomatinių subtilybių mokausi kiekvieną dieną.

– Jūsų darbotvarkė sustyguota kone minučių tikslumu. Lekiate, skubate, bėgate. Ar nepritrūksta paroje valandų, o savaitėje dienų?

– Aš vis sakau, kad gyvenime man nieko netrūksta, tik laiko. Turiu tiek minčių! Norėčiau išmokti fotografuoti. Ne bet kaip, o profesionaliai. Noriu piešti. Juolab kad vienas dailininkas patikino, kad aš turiu dailininkės gyslelę. Man patinka abstrakcijos. Ir vaizduotės pakanka, tad galėčiau stvertis teptuko. Bet vis atsiranda kitų, svarbesnių prioritetų už molbertą ir dažus. Skubu išnaudoti tą laiką, kol esu reikalinga, kol kviečia dainuoti, vesti renginių, pristatyti knygų.

– Esate prasitarusi, kad ne vieną knygų herojų kalbinote savo namuose ir dar vaišindama jo mėgstamu patiekalu. Patinka gaminti?

– Tikrai taip. Kviesdama žmogų į namus iš anksto pasiteirauju, koks jo mėgiamiausias patiekalas. Žuvis, mėsa, daržovės, o gal saldumynai? Su savo vyru Pauliumi iš žvejybos Norvegijoje parsivežame keisčiausių žuvų, jūrų gėrybių. Tad kodėl gi neparuošus ko nors įdomaus? Arba kodėl to, kuris dievina saldumynus, nepalepinti naminiu pyragu ar burnoje tirpstančiais moliūgų saldainiais? Et, vien kalbant seilės burnoje kaupiasi!

– Turbūt jau ir kulinarijos knygą mintyse dėliojate?

– Mano draugai seniai šaukia: „Rašyk knygą! Juk tokiais skanumynais mus lepini!“ Man patinka gaminti, improvizuoti, keisti seną receptą, pridėti savo skonių. Bičiulės dažnai stebisi, girdi, ir kaip man čia patinka tarp puodų sukiotis? Ogi viskas priklauso nuo nusiteikimo. Gaminti maistą, skanauti, matyti, kaip su pasigardžiavimu jis valgomas, – didelis malonumas. Atskleisiu paslaptį. Mudu su Pauliumi savo namuose atidarėme konservų fabrikėlį (Nusijuokia. – Aut. past). Verdame, tarkime, aronijų ar vyšnių uogienę. Bet ne įprastą, o šiek tiek arba visai kitokią. Su netikėtais ingredientais. Arba pesto iš dilgėlių, bazilikų, kitų įvairiausių žolių ir žolelių. O jau tie moliūgų saldainiai! Tiesa, juos pagaminti reikia daug kantrybės ir laiko. Virti, bet nepervirti, pasigaminti įvairių sirupų – vanilės, citrinų, apelsinų. Užtat saldainiukų skonis atperka visus vargus!

– Esate sukūrusi ne vieną dešimtį vaidmenų teatre, kone dešimt kine. Šiandien esate laisvai samdoma aktorė. Išsikvėpėte ar tiesiog leidžiate sau rinktis pasiūlymus?

– Toks sprendimas atėjo tikrai ne vakar. Jau seniai, prieš kokius šešiolika metų. Tada aš išėjau iš Kauno dramos teatro. Kodėl? Todėl, kad supratau, jog dirbdama etatine aktore nespėsiu suderinti veiklos, kuri yra už teatro ribų – koncertų, renginių. To, kas man labai patiko ir vis dar patinka. Teatre privalai vaidinti viską, kas tau siūloma. O jei man tai neįdomu? Jeigu tai tik perėjimas scena su padėklu ištariant vienintelę frazę: „Jūsų pusryčiai!“ Vaidmuo turi tave išsunkti – pareikalauti visos energijos, atsidavimo, žinių. O įsikibus etato keturis mėnesius repetuoti epizodinį vaidmenį, kai kitos veiklos per akis, gaila laiko.

Nutariau gyventi kitaip – rinktis vaidmenis, kuriuos noriu vaidinti, ir daryti tai, prie ko širdis linksta. Šiuo metu Jaunimo teatre vaidinu linksmame spektaklyje „Kapinių klubas“. Taip pat tarmių metams skirtame spektaklyje „Trys mylimos“, kuriame turiu progą kalbėti savo gimtąja žemaičių tarme. Mažajame teatre atlieku sudėtingą suparalyžiuotos architektės Kler Harison vaidmenį spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“, septynioliktąjį sezoną įkūniju Mariją Kalas (spektaklyje „Meistriškumo pamoka“), vaidinu ir Telšių Žemaitės teatre. Taigi, esu ten, kur man patinka.

– Žinoma, o kaip kitaip? Telšiuose aš gimiau, užaugau, baigiau mokyklą. Šiandien mano gimtasis miestas labai pasikeitęs – europietiškas, modernus. Traukia turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš tolimų užsienių. Išties yra ką pamatyti ir kuo pasigrožėti. Nuostabiai sutvarkyta miesto centre tyvuliuojančio Masčio ežero pakrantė, puikus amfiteatras, ir dar, ir dar. Drąsiai sakau, šiandien Lietuvoje nėra už Telšius gražesnio miesto!

– Ko daugiau apie save – piktų apkalbų ar nuoširdžių pagyrų – tenka išgirsti?

– Niekada nesirausiu internautų komentaruose, paskalose ir pan. Šventai tikiu, jog tai, ką skleidi iš savęs, sugrįš bumerangu. Tas pats ir su scena. Ką atiduodi žiūrovui, tą gauni atgal. Pamenu, kadaise jaunystėje vaidinau viename spektaklyje. Tąkart buvau pavargusi, o dar ir salė pustuštė, pamaniau, et, nepersistengsiu! Taip sakant, pavaidinsiu puse kojos. Bet žiūrovų neapgausi! Jie iškart tai pajaučia. Po spektaklio man dar labiau įsiskaudėjo galvą, o ir ūpas toli gražu nepakilo – supratau, kad vaidinau ne taip, kaip reikia. Gerai, kad laiku tai suvokiau. Džiaugiuosi, kai pasiseka pasiekti žiūrovų širdis. Po susitikimų aš patiriu tiek daug gerų emocijų, o automobilio bagažinė lūžta nuo gėlių. Geras jausmas! Su Pauliumi apvažiavome daugelį Lietuvos miestų ir miestelių – ir su skaitytojais susitikome, ir daug įvairių grožių pamatėme, ir pramogavome, ir ilsėjomės, ir žvejojome.

– Jūsų vyras, Paulius Kovas, prisiekęs buriuotojas ir, ko gero, žvejys? Tikriausiai šiomis aistromis ir jus užkrėtė?

– Su Pauliumi išties daug ir intensyviai keliaujame. Buriavimas? Nepasakyčiau, kad jūra ir bangos – mano stichija. Pamenu, pirmoji jūroje ištikusi audra mane labai išgąsdino. Tačiau su mylimu žmogumi vis tiek kartais išplaukiu į pasaulio vandenis. Žvejyba? Tai greičiau mano aistra, kurią aš perdaviau Pauliui. Žvejoti išmokau vaikystėje, tėvelis buvo sumeistravęs meškerę iš medžio šakos, prigaudydavau visokių žuvyčių. Šiandien Paulius irgi aistringas žvejys. Perka įvairiausią žvejybos amuniciją, žino kiekvieną naujieną. Kai mano draugės giriasi naujais kvepalais, aš džiaugiuosi nauja meškere.

– Kiek metų jūs kartu?

– Nesakysiu. Kažkas suskaičiavo, kad penkiolika – mes nesispyriojom. Kažkas davė dar daugiau. Tegu kiti skaičiuoja, o mes gyvename.

– Istorija mena faktą, kaip Paulius Kovas Vilniaus širdyje, prezidentūros kieme, pasipiršo savo moteriai. Jums tai buvo akibrokštas ar maloni staigmena?

– Tai buvo toks netikėtumas! Vienas šviesiausių ir ryškiausių momentų, kurį prisiminusi visada šypsausi ir pagalvoju, kad gyvenimas yra gražus. Ar nieko iš anksto nenutuokiau apie pasipiršimą? Visiškai nieko, nors ir turiu velnišką nuojautą! Ir išvis galėjau ten nenueiti. Mat lipdama laiptais išsinarinau koją. Ši bemat išsipūtė lyg mielinė bandelė. Tačiau juk prezidentūros kieme vyko pasaulį apiplaukusių buriuotojų apdovanojimas! Tad tegul ir šliaužte, privalėjau ten nusigauti. Juk bus pagerbtas ir mano žmogus. Susikaupiu ir nuėjau. Negana to, sugebėjau prasiirti į pirmąją eilę, lyg laukčiau tų piršlybų pirmame plane (Nusijuokia. – Aut. past). Dievo surežisuotas scenarijus.

– Nijole, ar su sūnumi Simonu esate artimi? Ar dažnai matotės?

– Mūsų ryšys labai artimas ir šviesus. Džiaugiuosi šaunia martele Daivute ir mažąja anūkėle Kamile. Neseniai buvau jų aplankyti. Vaikštinėjome su mažyle po parką, supomės sūpynėse, dainavome, žaidėme. Geras jausmas.

– Aktoriai kartais aikštijasi pavargę nuo aplinkinių dėmesio, interviu, už kuriuos nemokami honorarai, dalijimo ir pan. O jūs?

– Tie, kas taip sako, tikriausiai pasirinko ne tą profesiją. Manęs žmonių dėmesys tikrai netrikdo. Galiu pabendrauti su kiekvienu. Man smagu susėdus ant gatvės bordiūriuko paplepėti su legendine Vilniaus Rožyte ir su parduotuvėje sutikta moterimi, klausiančia, kada pasirodys mano nauja knyga. Niekada nesiaikštiju ir kiekvienam prašančiam suraitau autografą ar nusifotografuoju. Žmonės manęs nevargina. Nes aš nė sekundę nesu suabejojusi savo pasirinkimu. Visada žinojau, kad esu ten, kur turiu būti. Nuoširdžiai gaila žmonių, kurie nuolat laukia penktadienių ir nekenčia pirmadienių, nes reikia eiti į darbą. Man kiekviena diena yra šventė. Juk nė vienas nežinome, kiek mums duota.