Pedagogė: iš vaikų turėtume mokytis, kaip bendrauti nesureikšminant negalios

Pedagogė: iš vaikų turėtume mokytis, kaip bendrauti nesureikšminant negalios


Maždaug kas dešimtas Lietuvos gyventojas šalia žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia jaučiasi nejaukiai ir nenorėtų, kad jų vaikai matytų tokias negalias, rodo apklausų duomenys. Tačiau vaikams, kitaip nei suaugusiems, kito žmogaus negalia nėra baisi, jie ją priima natūraliai ir nesureikšmindami. Pedagogų teigimu, taip yra todėl, kad vaikai nėra varžomi išankstinių nuostatų ar stereotipų.


Pasak Vilniuje veikiančios Šilo mokyklos, kurioje mokosi vaikai su intelekto negalia bei raidos sutrikimais, laikinai einančios direktorės pareigas Astos Stulgaitienės, vaikai nesivadovauja stereotipais ir vieni kitus mato be skirtybių.


„Mūsų mokyklos mokiniai jau ketverius metus bendrauja su Vilniaus Sietuvos progimnazijos mokiniais: kartu einame į žygius, organizuojame bendras veiklas, lankomės vieni pas kitus svečiuose. Galiu drąsiai teigti – mokyklos gal ir skirtingos, bet vaikai niekuo nesiskiria, jiems lengva bendrauti ir negalia netampa kliūtimi draugauti. Labai įsiminė užsimezgusi artima vienos mūsų mokyklos mergaitės ir progimnazijos mokinės draugystė. Nors mūsų mergaitė nekalbanti, bet jos puikai viena kitą suprato, labai laukdavo susitikimų, o susitikusios visada vaikščiodavo susikibusios už rankų“, – sako A. Stulgaitienė.

REKLAMA


Susitikimų laukia kaip šventės


Sietuvos progimnazijos direktorė Daina Valackienė sako, kad bendradarbiavimas su Šilo mokykla prasidėjo nuo mokytojų bendravimo, o vėliau bendros veiklos pradėtos organizuoti ir mokyklų mokiniams: sportinės varžybos, žygiai, kalėdinės kūrybinės dirbtuvės, maisto gamybos ir stalo serviravimo pamokos, muzikos pamokos su muzikos instrumentų gamyba ir daug kitokių užsiėmimų.


„Mokiniai laisvai bendrauja, žaidžia, draugiškai varžosi tarpusavyje. Kūrybinėse veiklose mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, reikia teikti vienokią ar kitokią pagalbą, todėl vieni kitiems padėdavo atlikti darbus. Ypač smagu stebėti vaikus sportinių varžytuvių metu. Visų emocijos panašios, visi stengiasi laimėti, visi vienodai išgyvena dėl savo komandos pergalės. Judriose veiklose net negali atskirti, kur progimnazijos, o kur specialiosios mokyklos mokinys“, – pasakoja D. Valackienė.

REKLAMA


Pasak A. Stulgaitienės, Šilo mokyklos mokiniams bendros veiklos visada yra tarsi šventė. Jų tėvai taip pat džiaugiasi bet kokia vaikų galimybe išeiti už mokyklos ribų, bendrauti, susidraugauti, būti tokiais pat kaip visi vaikai.


D. Valackienė, paklausta, kaip tokį projektą vertina Sietuvos progimnazijos mokinių tėvai, sako, kad reakcijų iš pradžių buvo visokių.


„Prieš pirmą susitikimą progimnazijos klasės mokytoja su mokiniais kalbėjo apie mokyklą, į kurią planuojama vykti, atvykusi mokytoja iš Šilo mokyklos pasakojo mūsų mokiniams apie savo mokyklos mokinius, jų mokymosi specifiką. Klausėme ir tėvų, ar leis savo vaikui vykti į specialiąją mokyklą. Dauguma pritarė ir sakė, kad vaikui reikia pažinti įvairius žmones. Buvo keletas manančių, kad jų vaikai neturėtų matyti ligoto žmogaus, tad jų neįtraukėme į veiklas. Tačiau jau po pirmųjų susitikimų, kai sugrįžę vaikai klasėse pradėjo dalintis įspūdžiais ir emocijomis, kad jiems patiko bendrauti, pasikeitė ir skeptikų požiūris. Norinčiųjų dalyvauti veiklose ratas didėja“, – sako D. Valackienė.


Ji įsitikinusi, kad toks bendravimas turės teigiamą įtaką mokinių požiūriui į negalią, padės jiems išaugti tolerantiškais, natūraliai priimančiais kitokius žmones, nevaržomais stereotipų.


Įtrauktis padeda priimti negalią


Anot A. Stulgaitienės, visuomenė vis dar atsargiai reaguoja į žmones su intelekto ar psichosocialine negalia, nes bijo to, ko nežino. Negalia, kaip sąvoka, yra žinoma, bet kas tai yra, kaip su tuo gyventi, kaip padėti – nežinia, tad ir atsiranda įvairūs stereotipai.



„Nuostatos formuojasi vaikystėje, pirmiausia – artimiausioje vaikui aplinkoje, šeimoje. Kita vieta, kur vaikas praleidžia daug laiko, – ugdymo institucija. Kad galėtų augti be stereotipų, bent vienoje iš šių vietų vaikas turėtų matyti, kad negalia nėra kažkas baisaus ar kliūtis bendrauti. Mūsų ir Sietuvos progimnazijos bendravimo pavyzdys yra puikus įrodymas, kad vaikai geba priimti, kartu žaisti, draugauti ir rūpintis vienas kitu, nepaisant negalių. Tokie projektai leidžia keisti požiūrį ir kurti visuomenę, kurioje būtų priimamas kiekvienas, nesvarbu, kokių silpnybių ar stiprybių turime, nes kiekvienas esame vienodai verti būti visuomenės dalimi“, – sako pašnekovė.


Kaip tinkamą sprendimą keisti visuomenės požiūrį į žmones su intelekto ar psichosocialine negalia A. Stulgaitienė vadina didesnę įtrauktį. Šiandien vyksta specialiųjų poreikių turinčių vaikų įtrauktis į bendrojo lavinimo mokyklas, tačiau neretai susiduriama su iššūkiais: pedagogų padėjėjų trūkumu, kitų mokinių tėvų nuostatomis, kartais ir pedagogų priešiškumu specialiųjų poreikių turintiems mokiniams, silpna motyvacija jiems padėti.


„Specialiųjų poreikių vaiko bei jo tėvų įtraukimas į visuomenę yra nuostabus dalykas, bet jei jie toje bendruomenėje yra nelaukiami ir traktuojami kaip problema, ar tai yra rezultatas, kurio mes siekiame? Manau, kad integracija turi vykti palaipsniui, nesiekiant greito rezultato, tam turi pasiruošti švietimo įstaigos, pedagogai, mokinių tėvai. Nes tik tinkamai pasiruošusi bendruomenė pajėgs priimti negalią“, – teigia ji.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 28 (2024)

    Savaitė - Nr.: 28 (2024)