Prancūzaitė Klotild Solanž Rigo į Vilnių atklydo būdama dvidešimties. Čia pragyveno dešimt metų. Dainavo, vaidino, dalyvavo įvairiausiose veiklose. Bet… Prisipratinusi Lietuvą ir pripratusi čia pati, panūdo naujų skrydžių!

Birutė JANČIENĖ

Stabilumo ir pokyčių – vienu ypu!

„Tokia jau aš… – puikiai lietuviškai žeria žavi prancūzaitė. – Prisiragavusi Vilniaus, nusprendžiau kelti sparnus ir ieškoti naujų pasaulio krantų, įkvėpti naujų vėjų.“ Jauna moteris su Lietuvos sostine susipažino prieš trylika metų. 2008 metų spalį atvyko į svečius, o gruodį čia apsigyveno. „Kalta meilė, širdies balsas atvedė į Vilnių, – juokiasi pašnekovė. – Atrodo, už mane planavo likimas.“ Viskas – kaip kine!

Šiandien Klotild panirusi į naujos muzikos kūrybą. Tad ieško naujų įkvėpimo šaltinių, netikėtų pojūčių ir vidinių išgyvenimų. Juokiasi, ji jau tokia – vienu metu norisi ir stabilumo, ir tuo pat – įkvepiančių pokyčių. Vis dažniau pagauna save jaučiančią, kad namai jai – ne geografinė platuma, ne miestas ir ne būstas. Namai yra širdyje. Tai yra jausena – pilnatvės, jaukumo. Klotild nori savo muziką skleisti už Lietuvos ribų. Nors širdyje ji jaučiasi ir prancūzė, ir lietuvė, labiausiai jai tinka pasaulio pilietės apibūdinimas.

„Vilniaus neišsižadu, – šypsosi moteris. – Vos tik pasigesiu jaukumo, žmonių, su kuriais malonu net ir patylėti, išsyk sugrįšiu.“ Ir išduoda šiuo metu kuriamą, kaip pati įvardija, eksperimentinį planą – būti ne vienoje vietoje. Vasaromis – koncertuoti ir užsiimti įvairiomis veiklomis Lietuvoje, žiemomis – dairytis ir pažindintis su svetimų kraštų kultūromis. Ji prasitaria, jog vis dažniau maga grįžti į Prancūziją. Pati stebisi: anksčiau to ilgesio lyg ir nebuvo...

Gyvenimas Lietuvoje – tarsi ilgas eilėraštis

Pasak Klotild, Lietuvoje ji patyrė visko su kaupu. Tapo kone vilnietė, matė, kaip keitėsi miestas, jo gatvės ir pastatai. „Sunku net išvardyti – oi, kiek patirčių! Gyvenimas Lietuvoje – tarsi labai ilgas eilėraštis, o gal filmas?!“ – šypsosi pašnekovė. Daug naujų draugų, daug fotografavimo, filmavimų, daug meilės ir ieškojimų. Galop gili pajauta – noras būti aktore ir dainininke. Vilniaus kolegijos Menų fakultete Klotild įgijo muzikinio teatro aktoriaus specialybę. Laiką šioje mokymo įstaigoje ji vadina itin turiningais metais, per kuriuos sutiko daug šaunių dėstytojų ir daug ko išmoko.

Kas dar? Privačios prancūzų kalbos pamokos, filmai… O, taip! Kinas visad buvo viena didžiausių Klotild meilių. Prisimena, atvažiavusi į Lietuvą savo duomenis paskelbė aktorių agentūrų duomenų bazėse. Tąsyk sulaukė pasiūlymo filmuotis anglų transliuotojo BBC seriale. Kartu su aktoriumi Martinu Frymanu, Bilbo Beginsu iš garsiosios „Hobito“ trilogijos. Tegul jai atiteko nedidelis vaidmuo, užtat kokia ypatinga patirtis! Po dvejų metų prancūzaitė sulaukė dar vieno pasiūlymo – filmuotis amerikiečių televizijos filme.

Atvažiavusi į bandymus žado neteko – sutiko aktorių iš „Žiedų valdovo“ Džoną Rysą-Devisą. Juokiasi nuo vaikystės buvusi „Žiedų valdovo“ gerbėja. Kartu su tėvu žiūrėdavo tą filmą. Štai kokių lemtingų nutikimų būna! Tuo metu trumpametražiame lietuvių filme „Tiltai“ (režisierė Austėja Urbaitė) suvaidinusi Klotild Solanž Rigo buvo nominuota „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui kaip geriausia antrojo plano aktorė. Antraplaniuose vaidmenyse ji flmavosi ir „Netflix“ projektuose.

Klotild neslepia svajonės vaidinti kokiame nors miuzikle. Ji jau spėjo sukurti mini miuziklą „Midnight in Paris“. Tai – monospektaklis, kuriame ji dainuoja prancūziškas dainas.

Muzika išlaisvina sielą

„Muzika užvaldė mane, kai dar buvau mamos įsčiose. Mano tėvas – gitaristas, džiazo trimitininkas ir bardas, nors ir ne profesionalus. Pasakojo, jis dažnai brązgindavo gitarą prisėdęs prie mamytės pilvo, – juokiasi menininkė. – Vaikystėje su juo dainuodavome visur: keliaudami prie jūros ar važiuodami į parduotuvę. Ėjau į kiekvieną tėčio repeticiją, klausiausi visų jo koncertų.“ Tikriausiai todėl muzika yra Klotild širdyje.

Lietuvoje ji rengė prancūziškų dainų koncertus. Vėliau pati ėmė kurti muziką, išleido debiutinį albumą – labai brangų ir ilgai brandintą. Albumas vadinasi „The Long Way Home“ („Ilgas kelias namo“). Jis – apie grįžimą į save, apie ryšį su savimi ir pasauliu, apie grįžimą į meilę. „Šis albumas – ilga širdies malda, gydanti muzika, meditacija. Aš jį vadinu sielos lopšinėmis suaugusiems“, – sako muzikos autorė ir atlikėja.

Jauna moteris daug dėmesio skyrė saviugdai – kelionei per savo vidinį pasaulį, senų sielos traumų gydymui. Išbandė meditaciją, šokio terapiją, atrado dvasios mokytojų. Štai kiek visko nutiko per tą laiką Lietuvoje! „Drąsiai sakau: šiandien aš atradau vidinę laisvę ir harmoniją, išmokau rūšiuoti emocijas“, – teigia pašnekovė.

Lietuvių kalba – be jokio vargo

Kaip prancūzė išmoko lietuvių kalbos? Juokiasi, kad ją mokė gyvenimas. Gelbėjo bičiuliai, kurių vis teiraudavosi, kaip kas vadinasi lietuviškai.

„Esu ankstukė, – pasakoja žavi pašnekovė. – Joks pramanas, o mokslo įrodyta tiesa, kad ankstukams kur kas lengviau ir paprasčiau sekasi mokytis kalbų. Turbūt todėl be jokių didelių pastangų aš išmokau lietuvių kalbą. O gal dar ir dėl to, kad kadaise, šventai tikiu, aš buvau lietuvė.“ Štai taip! Nesvarbu, kad daugeliui svetimtaučių lietuvių kalba yra kietas riešutėlis, Klotild apsiėjo be specialių pamokų.

Pakako pokalbių su draugais, kolegomis: pasak jos, vos išgirsdavo žodį, iškart kelis sykius jį pakartodavo ir atmintyje mikliai spustelėdavo „Copy–paste“ (kopijavimo funkcijos – red. past.) mygtuką. Džiaugiasi, kad jos puiki regimoji atmintis tuoj pat nuskenuoja parašytą žodį. Ir visai nieko tokio, kad jauna moteris kalba su prancūzišku akcentu – tai tik suteikia kalbai itin subtilaus prieskonio.

Poliglotė, kuriai naujų kalbų mokymasis – didžiausias malonumas? „Nežinau, ar aš – poliglotė, bet nepaprastai mėgstu pažinti naujas kalbas ir jų mokytis. Man jokio skirtumo, kaip kalbėti šią akimirką, – prancūziškai, lietuviškai ar angliškai“, – tvirtina Klotild ir juokdamasi prisipažįsta net mąstanti visomis trimis kalbomis – nelygu situacija. Ji mikliai gali paklausti prancūziškai, atsakyti lietuviškai, o nuostabą išreikšti angliškai.

„Kartą surengiau laisvo rašymo praktiką (tiesiog reikia parašyti kokią nors iš pasąmonės atplaukusią frazę). Ir ką sau manote? Vienas sakinys susidėliojo iš trijų kalbų!“ – emocingai dėsto moteris. Beje, ji kalba ir ispaniškai, tiesa, ginasi, kol kas dar netobulai. Ir labai nori išmokti hebrajų kalbos, mat turi žydiškų šaknų. Menininkė prasitaria, kad jos naujos dainos suskambės visomis išmoktomis kalbomis.

Bendrystė su romų tautybės vaikais

Klotild dalyvavo įvairiuose socialiniuose projektuose. Vienas jų – darbas su romų tautybės vaikais. Naujosios Vilnios kultūros centre buvo kuriamas bendras lietuvių ir romų vaikų spektaklis. „Mūsų (be manęs dar dirbo vienas aktorius ir šokių mokytoja) tikslas buvo padėti vaikams užmegzti ryšį, draugystę, atskleisti jų kūrybiškumą. Pagrindinė spektaklio mintis? Tarsi Romeo ir Džuljetos istorija, – šypsosi pašnekovė. – Gyvena žmonės skirtinguose kaimuose ir visai nebendrauja. Bet nutinka stebuklas! Vaikai iš skirtingų kaimų įsimyli vienas kitą! Spektaklis su laiminga pabaiga.“

Klotild džiaugiasi, kad šis darbas visus labai suartino. Romų mergaitės šoko pagal jos atliekamą tradicinę romų dainą „Ederlezi“. Atlikėja prisipažįsta šią dainą visuose savo koncertuose dainuojanti jau 10 metų. Tad nedaryti to per bendrą spektaklį su romų vaikais būtų buvę nei šis, nei tas. Prisimena, ne viena romų mergaitė, išgirdusi melodiją, apsiverkė iš nuostabos ir jaudulio ir dėkojo už pripažinimą. Tai buvo labai jautrios akimirkos.

Ar paprasta dirbti su romų vaikais? Prancūzaitė neslepia – visko būta. Vaikai – 7–15 metų. Jie sunkiai suvokia, kad būtina laiku ateiti į repeticijas, kad negalima meluoti, o pažadą reikia tesėti. Būdavo, lietuviukai sėdi viename salės kampe, romai – kitame. Bet pamažėl – per žaidimus, pasakojimus – pavyko vaikus suartinti ir užmegzti gražią bendrystę.

Nuo seno įsigalėjusi nuomonė, esą čigonai būtinai apvogs, įsiūlys narkotikų ar dar ką nors iškrės. Kažin ar nebuvo nėmaž nejauku? Klotild tikina, jog tai – tik išankstinė nuostata, bet ne absoliuti tiesa. Ji sako niekada nesiremianti gandais ir svetimomis nuomonėmis, viską vertinanti per savo patirtį.

„Žmonės yra skirtingi. Romai – irgi. Tikrai ne visi jie – vagys, bedarbiai ir narkotikų siūlytojai. Yra daug gražių šeimų, norinčių kurti savo gyvenimus, rūpintis vaikais, buitimi ir t. t.“, – tvirtina įvairios patirties turinti menininkė, nemažai dirbusi su vaikais ir įsitikinusi, kad į vaiko (ko gero, apskritai į kiekvieno žmogaus) širdį reikia eiti su meile ir pagarba. Tuomet sulauksi tokio pat atsako.

Klotild, turinti, kaip pati sako, ir keliaujančių žydų kraujo, jaučia kažkokį ypatingą ryšį su romų tauta. Moteris prisimena vienos romų mergaitės žodžius, esą ji panaši į tos mergaitės mamą. „Man tai buvo didžiulis komplimentas“, – prisipažįsta.

K. S. Rigo mėgsta įsilieti į įvairias savanoriškas veiklas. Jai teko savanoriauti ir vaikų namuose. Darbą su vaikais ji vadina itin prasmingu ir labai reikalingu.

Skrydis iš Lietuvos – dėl naujų atradimų?

Jauna moteris visad klauso savo širdies ir atidžiai perskaito kiekvieną vidinio balso siunčiamą žinutę. „Tas balsas jau seniai sako, kad atėjo laikas praplėsti galimybių ribas. Pamatyti naujų kraštų, susipažinti su kitomis kultūromis, užmegzti naujų ryšių. Bet tai toli gražu nereiškia, kad ketinu palikti Lietuvą“, – tvirtina čia šaknis įleidusi prancūzė.

„Pabėgimą“ iš Lietuvos Klotild vadina naujų gyvenimo atspalvių paieška. Ir pakartoja, kad širdyje ji yra ir prancūzė, ir lietuvė, bet daugiausia – pasaulio pilietė. Kažin ar galėtų įvardyti kraštą, kuriame norėtų nutūpti visam laikui – susikurti namus, įsirengti muzikos studiją, pradėti tapyti, sukurti šeimą, įsigyti šunį... Juokiasi būtent ir ieškanti tokio kampelio. Ramiai ir iš lėto. Mėgaudamasi kelionių ir pažinimo saldumu.

„Labai patinka kažkur girdėti žodžiai, esą svarbiausia yra ne rezultatas, o procesas, vedantis į tikslą. Šiandien mano būsena – lyg paukščio keliauninko, – prisipažįsta. – Noriu būti visur. Ieškau vietos, kur nutūpti. Ir pabūti tiek, kiek norėsis. Mėgaujuosi laisve ir galimybe tyrinėti pasaulį.“

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.