CO2 pėdsakas – vis ryškesnis

CO2 pėdsakas – vis ryškesnis


Kiekvieną dieną mes paliekame savo pėdsakus Žemėje. Vienų – kaip nebūta: užpusto vėjas ar uždengia sniegas. Kiti, susiję su mūsų gyvenimo būdu ir kasdieniais pasirinkimais, lieka įspausti labai ilgam. Vienas tokių – anglies dioksido (CO2) pėdsakas.


Ramutė ŠULČIENĖ


Pamatuoti galima visos valstybės, atskiros pramonės šakos, įmonės arba net ir kiekvieno žmogaus CO2 pėdsaką. Tai padaryti prieš metus nusprendė tinklaraščio apie tvarų gyvenimo būdą „Dar Kas Nors“ kūrėja Ieva Vilkė. Ji vieną savaitę kruopščiai skaičiavo savo paliekamą CO2 pėdsaką. Kad įvertinimas būtų sąžiningas, netgi taksi vairuotojo paprašė patikslinti, kiek ir kokių degalų suvartoja jo automobilis.


Pašnekovė sako, kad į LRT laidos „EkoLogiška“ pasiūlymą imtis tokio eksperimento reagavo džiugiai – ji jau kurį laiką stengiasi gyventi kuo ekologiškiau. Tinklaraščio kūrėja neperka nereikalingų daiktų, ne tik rūšiuoja, bet ir kompostuoja maisto atliekas, vengia vienkartinio plastiko, domisi savo gyvensenos poveikiu gamtai. Todėl imdamasi eksperimento nieko savo kasdienybėje ir nekeitė – norėjo sužinoti, koks iš tikrųjų šiandien yra jos pėdsakas.

REKLAMA


„Pradėjusi domėtis savo gyvensenos paliekamais pėdsakais supratau, kad CO2 pėdsaką turi ne tik mano vairuojamas automobilis, bet ir kiekvienas mano naudojamas daiktas. Pirkdama kokį nors naują daiktą, tampu atsakinga už tiek CO2, kiek išsiskyrė jį gaminant ir transportuojant. Todėl skaičiuodama savo asmeninį anglies pėdsaką jau žinojau, kad turiu sekti įvairius savo kasdienybės aspektus“, – pasakoja Ieva ir vardija ne vieną sritį, apie kurią teko pagalvoti: transportą, elektros suvartojimą, maistą, naujus daiktus, atliekas.


Gyvenimo būdo kaina


Aplinkosaugininkė, tvarumo idėjas puoselėjančios asociacijos „Gyvo Žalio“ viena įkūrėjų Austė Juozapaitytė sako, jog anglies dioksidas atmosferoje pradėtas matuoti jau praeito šimtmečio viduryje, bet CO2 pėdsako terminą išpopuliarino viena iškastinio kuro įmonė, siekdama atsakomybę už sukeliamą taršą permesti vartotojui. „Vis dėlto bet kokia kaina siekdama atsakomybę perkelti vartotojui ir reklaminiais tikslais įvedusi CO2 pėdsako terminą į mūsų kasdienį žodyną, kompanija pasaulį privertė atsisukti į save, į savo kasdienius pasirinkimus ir pradėti stebėti pačių daromą poveikį aplinkai“, – apie teigiamą posūkį sąmoningumo link pasakoja pašnekovė.

REKLAMA


Kartais kalbama ne apie CO2, o ekologinį pėdsaką. Domimės, kuo skiriasi šios sąvokos. „CO2 pėdsako atveju matuojame tik vieno konkretaus elemento išskyrimą į aplinką. Ekologinis pėdsakas yra platesnis ir paprastam žmogui geriau suprantamas reiškinys. Tai – žmogaus poveikis gamtai, rodiklis, kuriuo galime pamatuoti, kiek mūsų gyvenimo būdas kainuoja mūsų planetos išteklių.


Ekologinis pėdsakas apima visus aplinkosauginius aspektus, išteklių naudojimą, žemės eikvojimą ir įvairią taršą, tarp kurių – ir CO2. Pavyzdžiui, drabužių pramonė nėra didžiausia teršėja anglies dioksidu, bet pagal ekologinį pėdsaką ji yra viena taršiausių pramonės šakų. Joje sunaudojama daugiausia vandens išteklių, daugybė cheminių medžiagų, o ką jau kalbėti apie sukuriamą milžinišką mikroplastiko taršą ne tik gamybos metu, bet ir kaskart mums skalbiant drabužius. Tuo metu mūsų kasdienybėje vartojami daiktai gali palikti didesnį CO2 pėdsaką, bet nenaudoti daug vandens išteklių ar nesukurti kitos cheminės taršos“, – paaiškina A. Juozapaitytė.


Problema – ne tik kiekis


Pašnekovė sako, kad pagrindinė problema – ne didelis CO2 kiekis, bet mūsų planetos pajėgumas tą kiekį absorbuoti. O šį pajėgumą žmonija labai sparčiai ardo, mažina. Tad kalbėdami apie mūsų paliekamą ekologinį pėdsaką, pasak aplinkosaugininkės, daugiausia dėmesio turėtume skirti mūsų poveikiui ekosistemoms, gamtos, miškų, vandenų, pelkių apsaugai, žemės atsparumui.



„Ilgai manyta, jog CO2 mūsų organizme yra kaip šiukšlė, bet iš tiesų paaiškėjo, jog jis atsakingas už kūno gebėjimą pasisavinti deguonį ir yra itin svarbus kraujotakos sistemai reguliuoti. Lygiai taip pat ir gamtoje CO2 veikia kaip kuras, reikalingas gamtai egzistuoti ir vešėti. Mūsų planetos gebėjimas absorbuoti deguonį tiesiogiai priklauso nuo gamtinių sistemų būklės ir kiekio. Taigi siekdami sumažinti sukuriamą pėdsaką, turime apsaugoti natūralius brandžius miškus – sengires, užtikrinti gerą dirvožemio ir vandenų būklę – visa tai, kas yra mūsų visatos plaučiai ir pamatas“, – situaciją apžvelgia A. Juozapaitytė.


Pašnekovės teigimu, siekdami realaus pokyčio, turime ne demonizuoti konkretų terminą ar medžiagą, bet išmokti stebėti visumą: savo kasdienius pasirinkimus, pramonės įtaką, gamtos būklę ir jos gebėjimą susitvarkyti su kylančiais iššūkiais.


Aplinką veikiame per daug

Aplinkosaugininkė paaiškina, jog matuojant kiekvienos šalies bendrą ekologinį pėdsaką yra svarbūs du matmenys: aplinkai daromas poveikis bei gamtinių sistemų gebėjimas atsinaujinti. Dabartinių skaičiavimų duomenimis, Lietuvos daromas poveikis aplinkai yra 14 proc. didesnis nei gebėjimas atsinaujinti.


„Svarbu būtų atkreipti dėmesį į mūsų šalies gebėjimą absorbuoti sukuriamą CO2. Nors skaičiai byloja, jog miškingumas Lietuvoje didėja, realiai mes prarandame brandžių miškų plotus, gebančius sugerti anglies dioksidą. Iš tiesų mūsų miškų gebėjimas absorbuoti CO2 gali būti daug mažesnis, nes į miškų plotą įskaičiuojame plynuosius kirtimus, kurie neturi jokios įtakos CO2 absorbavimui.


Naikinami miškų plotai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje į atmosferą grąžina milžinišką kiekį anglies dvideginio, ir taip mes vis labiau prisidedame prie bendrų taršos rodiklių didėjimo“, – įspėja pašnekovė.

REKLAMA


Svarbu vertinti ir procesą


Lietuvoje daugiausia anglies dioksido išmeta transporto sektorius. Taip pat vienas taršiausių – statybos sektorius. A. Juozapaitytės manymu, pastatų poveikis aplinkai turi būti vertinamas ne tik nuo jų eksploatacijos pradžios (elektra ir kt.), bet kokį kiekį CO2 sukuriame statybų metu. „Lietuva galėtų būti ekologiškos, gamtai draugiškos statybos lyderė. Turime ieškoti sprendimų, kurie leistų kurti tokius pastatus, kuriuos nugriovus galėtume beveik viską sugrąžinti atgal į žemę.


Pavyzdžiui, Lietuvai labai tinka ir vis populiarėja molio ir šiaudų nameliai. Statyboje naudojamos natūralios medžiagos net nesukuria CO2 pėdsako, deja, tai kol kas nėra įtraukiama į matavimus, o akcentuojamas tik namo šiluminis efektyvumas, dar kitaip – energijos efektyvumo klasė. Dėliodami klimato strategijas taip pat turime atsižvelgti į visumą: ar keičiamos medžiagos statyboje ir pramonėje nedarys įtakos didesniam gamtinių išteklių vartojimui ir užtikrins gaminamų produktų ilgaamžiškumą ir tvarumą“, – siūlymus teikia pašnekovė.


„Vertinant skirtingas sritis, didžiausią anglies dvideginio pėdsaką sukuria elektra, pramonė ir transportas. Iš valstybių, žinoma, pirmauja Kinija. Tik klausimas, ar galime žiūrėti į vieną šalį kaip teršėją. Gal turėtume įvertinti, kurių šalių įmonės, gamindamos ir pirkdamos produkciją, savo CO2 išleidžia Kinijos teritorijoje.


Pati Kinija, tenkindama tik savo šalies poreikius, nebūtų didelė teršėja, bet tiekdama produkciją pasaulinei rinkai ji tokia tampa. Jei mes žvelgtume tik į žmogaus vartojimą, vidutinis Kinijos gyventojas išleidžia perpus mažiau anglies dvideginio (2 tonas) nei pasaulio vidurkis (4 tonos). O štai vidutinis JAV gyventojas sukuria net 19 tonų CO2“, – palygina A. Juozapaitytė.


Reikšmingų pokyčių pradžia


Keistis labai sunku, o kai norime tapti draugiškesni gamtai, gyventi tvariau, sunkoka susigaudyti, nuo ko pradėti. Rūšiuoti, pirkti tausojančias lemputes, turėti daugkartinį maišelį pirkiniams – maždaug tokius dalykus vardytų daugelis. Tik ar to gana? Kaip iš esmės mažinti CO2 pėdsaką?
A. Juozapaitytė sako, kad kiekvienas, net ir mažas, žingsnis peržvelgiant savo kasdienius įpročius yra labai svarbus, rodant pavyzdį kitiems ir galiausiai keičiant pačią rinką.

REKLAMA


„Vis dėlto didžiausius pokyčius galime padaryti bendruomenėje. Pavyzdžiui, siekdami ne tik sumažinti CO2, bet apskritai savo poveikį aplinkai, galime bendruomenėse plėtoti bendruomeninių daržų koncepciją. Pramoninis žemės ūkis geba užauginti apie 8 tonas kviečių/1ha, taigi tai yra labai neefektyvus ir taršus žemės išeikvojimas.


Viename hektare bendruomeninio daržo turint tinkamų žinių galima užauginti 35 tonas derliaus, kurio nereikės pakuoti, transportuoti ir kitaip eikvoti energiją. Trumpiau tariant, sukursime nulinį anglies pėdsaką ir dar gausime vietinį ekologišką maistą. Maisto grandinė daro didžiulę įtaką tiek mūsų ekosistemų išeikvojimui, tiek taršos rodikliams. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, ką galime nuveikti kartu su keliais draugais ar kaimynais ir padaryti didelį teigiamą poveikį mus supančiai aplinkai nuo maisto auginimo iki vietinių mainų ir pagalbos vienas kitam.


Svarbu pereiti prie partnerysčių ir kurti mini ekosistemas savo vietos bendruomenėse“, – teigia bendradarbiavimo tinklo, jungiančio piliečius, ekspertus, verslą, bendruomenes ir institucijas, kūrėja.


Akyla įpročių peržiūra


„Kiek kilometrų nuvažiavau kokiomis transporto priemonėmis? Kiek namuose suvartojau elektros energijos? Kiek ir kokio maisto suvartojau, kokia jo kilmės šalis, pakuotė? Kokių naujų daiktų įsigijau arba gavau? Kiek susidarė nerūšiuojamų, rūšiuojamų ir kompostuojamų atliekų?“ – per savaitę trukusį eksperimentą sau keltus klausimus vardija I. Vilkė. Jos teigimu, visose šiose srityse kiekvienas iš mūsų paliekame CO2 pėdsaką, todėl pašnekovė eksperimento metu pasiryžo jas kruopščiai sekti.


Iš pradžių savo anglies pėdsaką ji bandė apskaičiuoti pati. „Dėl transporto ir elektros energijos pėdsako viskas buvo gana aišku: užteko pasižymėti nuvažiuotus kilometrus ir elektros skaitiklio rodmenis. Tiesa, naudojantis taksi vairuotojo tekdavo pasiteirauti, kiek ir kokių degalų jo automobilis vidutiniškai sunaudoja“, – stebinusius vairuotojus prašymus prisimena pašnekovė. Vis dėlto likusios dalies – maisto, daiktų ir atliekų pėdsako – pačiai tiksliai apskaičiuoti nepavyko. Kaip sako Ieva, galima tik spėlioti, kiek CO2 išsiskyrė auginant, pakuojant ir transportuojant, pavyzdžiui, slyvas iš Pietų Afrikos. Kol kas laisvai pasiekiamų patikimų duomenų apie tai internete nėra.


Netikėti atradimai


Kad sužinotų kuo tikslesnį savo CO2 pėdsaką, jį apskaičiuoti pašnekovė paprašė Miglės Makuškaitės, vienos iš „Planet Positive“ įkūrėjų.


„Miglės kuriamas startuolis padeda verslo įmonėms įsivertinti jų veiklos sukuriamą taršą – CO2, vandens ir plastiko pėdsaką – ir tapti ne tik mažiau taršioms, bet draugiškoms aplinkai. Nors aš – ne verslo įmonė, pagal turimus duomenis Miglė galėjo apskaičiuoti ir mano anglies pėdsaką.


Rezultatai mane tikrai nustebino – per savaitę sugeneravau beveik 100 kg CO2. Jeigu taip gyvenčiau visus metus, mano metinis CO2 pėdsakas viršytų 5 tonas, o tai visai nemažai. Kad pasiektume Paryžiaus klimato kaitos susitarimus, vienam žmogui tenkantis CO2 kiekis turėtų būti iki 2 tonų per metus“, – sako pašnekovė.


Paaiškėjo, kad daugiau nei tris ketvirtadalius Ievos anglies pėdsako sudarė maistas – gerokai daugiau, nei ji tikėjosi. Dieną, kai maitinosi daugiausia Lietuvoje užaugintu ir pagamintu maistu, maisto paliekamas CO2 pėdsakas buvo apie 7 kg, o kai pagrindinio dienos patiekalo kilmės šalys buvo Suomija ir Olandija, šis pėdsakas padvigubėjo ir siekė 15 kg. Transporto pėdsakas (12,1 kg) sudarė šiek tiek daugiau nei dešimtadalį CO2 pėdsako.


Elektros ir atliekų CO2 pėdsakas buvo nors ir mažas, bet reikšmingas – bendrai apie 4 kg CO2. Tą savaitę Ieva gavo arba pirko tik kelis naujus daiktus, todėl įsigytų daiktų pėdsakas buvo visai mažytis. Beje, laikoma, kad daiktai iš antrų rankų CO2 pėdsako neturi. Taigi vietoj naujo pirkdami naudotą daiktą pėdsako nepaliekame.


Būtina žvelgti plačiau


Apibendrindama savo asmeninį tyrimą Ieva sako, kad vis dėlto visą dėmesį sutelkti vien į CO2 pėdsako mažinimą nereikėtų – svarbiausia kasdien vadovautis tvarios gyvensenos principais. „Kasdien mes paliekame ne tik CO2, bet ir daug visokiausių kitų pėdsakų – naudojame vandenį, teršiame gamtą visokiomis atliekomis. Dėl mūsų gyvensenos gamta kenčia įvairiausiais būdais. Kartais mūsų naudojami daiktai gali palikti didesnį CO2 pėdsaką, bet mažiau kenkti kuriuo nors kitu aspektu. Panašu, kad bene svarbiausia sritis siekiant sušvelninti klimato kaitą yra mūsų maistas. Kad sumažinčiau savo maisto pėdsaką, turiu nešvaistyti maisto, rečiau vartoti mėsą ir pieno produktus, rinktis daugiausia vietinę ir sezoninę produkciją. Vis dėlto mano maisto, o kartu ir bendras CO2 pėdsakas iš tikrųjų sumažės tada, kai maistą tvariau auginti pradės visa žmonija“, – įsitikinusi pašnekovė.


www.tvarilietuva.lt


Projektas iš dalies finansuojamas.