Eglė Jackaitė: „Atsitinka tai, kas turi atsitikti“

Eglė Jackaitė: „Atsitinka tai, kas turi atsitikti“


Teatras. Kinas. Tyla. Malda. Muzika. Poezija. Visa telpa aktorės Eglės Jackaitės asmenyje. Ypatingas ryšys su sūnumis – palaima būti mama. Kasdienė padėka už būtį – sveikatą, sutiktus žmones ir gyvenimą. Vienintelį ir nenuspėjamą.


Birutė JANČIENĖ


– Egle, išmušė jūsų valanda teatre. Gausus vaidmenų derlius?

– Mūsų profesijoje viskas visada banguoja. Viskam ateina savas laikas. Tik reikia mokėti išlaukti. Iš tiesų nebuvo taip, kad gyvenčiau be scenos. Bangos pakyla, jos ir nuslūgsta. Šiuo metu teatre mane lydi sėkmė, tai glosto širdį. Gera būti reikalingai. Kurti ir skendėti kūryboje – nuostabus jausmas.


Pastarieji vaidmenys teatre – režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Pašaliniams draudžiama“. (Už šiame spektaklyje sukurtą Valdininkės vaidmenį Eglė buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ – aut. pastaba)️. Zocha „Mūsų klasėje“ (rež. O. Koršunovas), Melanija – „Saulės vaikuose“ (rež. Laura Groza), Roza – „Tarp Lenos kojų, arba Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ (rež. Agata-Duda Gracz). Gruodžio pradžioje laukia Hanso Kristiano Anderseno „Sniego karalienės“ premjera (rež. Paulius Tamolė). Įkūnysiu Sniego karalienę. Šiuo metu toks mano laikas!

REKLAMA


– Zochos vaidmuo „Mūsų klasėje“– savotiškas sėkmės talismanas. Spektaklis, pelnęs didelį pasisekimą?

– Vaidmenys, kaip ir vaikai – visi brangūs, bet O. Koršunovo režisuotas spektaklis „Mūsų klasė“ man ypatingas. Manau, kad kiekvienas aktorius svajoja visapusiškai atsiskleisti scenoje, tad aš džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę. Mano Zocha šiame spektaklyje transformuojasi, ir žiūrovai gali pamatyti jos virsmą nuo mokyklinio suolo iki senatvės. Ji – emocionali, aistringa, pilna gyvenimo geismo, nepasiduodanti – tokia įvairiapusiška, aš ją taip suprantu ir myliu! Kiekvieną sykį į šį spektaklį einu lyg į mišias.


Tiek maldos, nepaprastai tikrų ir skausmingų išgyvenimų, ašarų… Tai spektaklis apie holokaustą, paremtas tikrais faktais, tikrais žmonių likimais… Pasakojama klasės draugų istorija – iš pradžių viskas gražu, o vėliau – tokie siaubingi dalykai, baisios patirtys. Mes, aktoriai, scenoje atiduodame visą save, atsiveriame kiekviena kūno ląstele.

REKLAMA


– Tas sunkumas – lengvas ir malonus? Juk dirbti teatre lygu būti namuose?

– Jei galėčiau gyventi be teatro, gyvenčiau, bet negaliu. Teatras – antrieji mano namai, kūrybinis polėkis, džiaugsmas, skausmas – viskas ir visaip!


– Apie genų sklaidą. Jūsų sūnūs – Jokūbas ir Elijas – taip pat jau kūrybiniame kelyje?

– Taip, mano sūnūs glaudžiai susiję su kūryba – su teatru, kinu. Elijas jau nusifilmavo filme „Drugelio širdis“, sukūrė pagrindinį Juozapo vaidmenį. Šio filmo dėl pandemijos Lietuvoje dar nerodė, bet jis jau dalyvauja pasauliniuose ir tarptautiniuose kino festivaliuose. Beje, visai neseniai Belgijoje, tarptautiniame filmų festivalyje, šis filmas pelnė „Geriausio vaidybinio filmo“ apdovanojimą. Ši kino juosta ir man labai brangi, nes joje, kaip ir gyvenime, esu savo vaiko mama.


Eliją pastebėjo ir „Disney / Pixar“ kompanija, praeitą vasarą kino teatruose galėjome pamatyti šios kompanijos sukurtą filmą „Lukas“, kur mano jaunėlis sūnus įgarsino pagrindinį filmo herojų Luką. Elijas vaidina ir Klaipėdos dramos teatre. Latvių režisierės Maros Kimelės kurtame spektaklyje „Antigonė“ Elijas įkūnija pažą. Jis dirba su mano kolegomis – profesionaliais aktoriais. Ar džiaugiuosi? Žinoma! Mamos širdimi jaučia savo vaiką.


Nė vieno sūnaus nestūmiau, neraginau rinktis tą ar aną. Štai Jokūbas ilgai savęs ieškojo – maišydamas pasaulį, keliaudamas į piligrimines keliones. Galiausiai yra ten, kur yra. Ne veltui sakoma, kad režisieriaus kelią geriau rinktis sukaupus bent šiek tiek gyvenimiškos patirties. Mažojo sūnaus akys dega, kai jis stovi scenoje, na, ir kai žaidžia krepšinį. Belieka džiaugtis.



– Jokūbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiais metais baigė režisūros studijas. Smagu?

– Aš tikiu, kad gyvenime nėra atsitiktinumų ir niekas nevyksta be priežasties. Abu mano vaikai – charizmatiški, talentingi. Jokūbas – režisierius, kviečiamas dirbti didžiausiose Lietuvos teatro scenose, Elijas – teatro ir kino aktorius.


– Menininkų dinastija. Juk vyresnėlio tėtis irgi vaidina teatre?

– Taip, mes – Jokūbo tėvai – aktoriai, o Elijo teta – jo tėčio sesė – irgi aktorė.


– Galbūt vieną dieną Jokūbas savo artimuosius pakvies dirbti kartu į savo režisuojamą spektaklį?

– Galbūt. Gyvenimas – nenuspėjamas. Jokūbas pavasarį statys spektaklį mūsų teatre Klaipėdoje. Tikiu ir pasitikiu juo. Jis žino, ką daro. Jo sprendimams įtakos nedarau. Tai ypač subtili tema ir galbūt nebūtų paprasta dirbti su tėvais, kas čia žino? Tegul įsitvirtina teatro pasaulyje. Aš nuoširdžiai džiaugiuosi, jį besąlygiškai myliu ir laiminu.


– Egle, sūnus auginote viena. Buvo nelengva?

– Visaip buvo. Nelengva – irgi. Mamos, kurios vienos augina savo vaikus, mane supras. To žodžiais paprastai ir neapsakysi…


– Bet pasiduoti ir palūžti – ne jums? Esate sakiusi, kad jumyse siaučia gyvenimo gaivalas, tad visada – pirmyn ir pakelta galva?

– Ačiū Dievui, stiprybės manyje daug. Esu žemaitė iš Telšių. Galbūt ir netgi tikriausiai turiu to žemaitiško užsispyrimo, niekada nenuleidžiu rankų, nepasiduodu. Įtakos, neabejotinai, turi ir genetika. Mano tėtis toks – niekada nepalūžtantis. Tūnoti kamputyje – tikrai ne man. Tik – pirmyn! Niekada neaimanuoju, kad man nepasisekė. ir neklausiu, kodėl nutiko taip ar anaip.


Priimu viską kaip gyvenimo pamoką, kurią privalau išmokti. Juk visos – geros ir blogos – patirtys mane suformavo ir atvedė ten, kur esu šiandien. O šiandien šypsausi ir dėkoju, pasitikiu, nes juk viskas gerai. Viskas į gera. Mūsų pasirinkimas – skųstis gyvenimu ar mokėti džiaugtis juo. Esu pozityvi, bet tai nereiškia, kad visada esu laiminga. Aš tik renkuosi, nepaisant visko, įžvelgti gėrį.

REKLAMA


– Kaip pavyko su sūnumis užmegzti artimą ryšį? Labai dažnai visi jūs – kartu.

– Mes vienas kitą mylime. Tai pats didžiausias ir svarbiausias Dievo įsakymas, kurio laikomės.


– Tačiau pačiai trūko mamos dėmesio? Jos meilei koją kišo alkoholis?

– Tai skaudi tema, daug apie tai kalbėta. Kiekvienas turime savo likimą…


– Jūs dešimt metų visiškai nevartojate svaigiųjų gėrimų – solidarizuojatės su blaivybe?

– Aš nenoriu vartoti alkoholio, man tai – jokia pramoga. Kiek skausmo, nevilties, liūdesio, ašarų mano artimiesiems tai suteikė! Kartu ir man. Juk mes visi esame susiję…


– Esate tikinti?

– Daug vasarų ir ne tik praleidau pas močiutę, tėčio mamą. Ji tokia gera – kupina šviesos ir meilės. Šiandien ji amžinybėje ir, tikiu, iš ten visus mus saugo ir globoja. Močiutė vesdavosi mane į sekmadienio mišias, kartu važiuodavome į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Ji išmokė mane tiek daug… Nuo vaikystės buvau tikėjimo kelyje, žinoma, ir tebesu.


Jau daugelį metų lankausi vienuolynuose, važiuoju į piligrimines keliones. Malda mano gyvenime yra kasdien. Esu laiminga, kad šalia manęs tiek daug mylinčių, tikinčių ir kupinų gėrio žmonių. Artimai draugauju su vienuole seserimi Liucija iš Palemono, ji mano dvasinė palydėtoja – labai ją myliu, branginu ir ja pasitikiu.


Vos ištaikau kelias laisvas dienas, skubu ten, pas vienuoles, – į tą ramybę. Atsitraukiu nuo kasdienio skubėjimo, įvairiausių reikalų ir rūpesčių, išjungiu telefoną – kokybiškai pabūnu maldoje, tyloje, vienuolių sesių bendrystėje…


– Ar vis dar dalyvaujate tylos rekolekcijose?

– Gyvenimas skriete skrieja, o ir mes dideliu greičiu kartu su juo. Tyla yra didi prabanga. Kaip toj dainoj, kuri dabar man mintyse suskambėjo: „Tyloje – sielos džiaugsmas.“ Itin kokybiškas laikas tos tylos rekolekcijos, pirmąsyk tai praktikavau gal prieš penkerius metus Pavilnio vienuolyne. Įstabi patirtis! To ilgiuosi… To norisi dar ir dar! Atradusi laisvo laiko, stengiuosi pabūti tyloje, pati su savimi, su Dievu. Įsiklausyti, išgirsti – save irgi. Niekur neskubant.

REKLAMA


– Esate „Pagalbos moterims“ linijos savanorė. Kodėl kilo noras klausytis svetimų bėdų?

– Esame tai, kas esame, esame ten, kur esame. Kiekvienas takelis veda į kelią. Atsitinka tai, kas turi atsitikti. Kiekvienas turime savo patirtis, savo išmoktas arba dar neišmoktas pamokas.


Savanorystė į mano gyvenimą atėjo seniai. Jeigu galiu padaryti ką nors gero, tai ir darau. Ir nemanau, kad tai koks žygdarbis – klausau savo širdies ir nemoku būti abejinga.


Pagalbos moterims linijoje atsidūriau atsitiktinai, nors nuoširdžiai tikiu, kad atsitiktinumų nebūna. Juk yra sakoma – kai mokinys pasiruošęs, ateina ir mokytojas. Štai taip. Ši veikla į mano gyvenimą įsiliejo labai natūraliai. Savanoriauju jau trečius metus.


Mes, savanoriai, nesprendžiame svetimų bėdų ir patarimų nedalijame – mes išklausome ir atjaučiame; mes girdime žmogų. Tai labai svarbu. Aplinkui daug vienišų žmonių, daug sulaužytų likimų, sužeistų sielų. Svarbiausia – nelikti vienam su savo skausmu, svarbu turėti kam tą sielvartą išlieti, pasidalyti, kad palengvėtų. Tam mes ir esame – vieni dėl kitų.


– Klaipėdos Socialinių mokslų kolegijoje dėstote scenos kalbą, vaidybą ir režisūros pagrindus. Jaunų žmonių maksimalizmas įkrauna sielos baterijas?

– Labai myliu šį darbą ir savo studentus! Jau aštuoneri metai esu dėstytoja ir kaskart eidama į paskaitas jaučiu dėkingumą – mane šis darbas irgi moko. Juk vieni kitiems esame ir mokiniai, ir mokytojai.


– O poezijos ir muzikos vakarai „Jausmų džiazas“? Ar vis dar džiazuojate?

– Džiazuoju! O kaipgi kitaip? Emocijų ir jausmų pliūpsniai su manimi ir apie mane. Poezijos ir muzikos vakarai – susitikimas su savo siela. Čia kiekvienas atranda save, įsiklauso į save. Tai sustabdytos laiko akimirkos. Nepakartojamas jausmas girdėti salėje spengiančią tylą arba matyti žiūrovo akyse nesumeluotas ašaras.


Be abejo, repertuarą kaskart papildome, keičiame. Malonu, kai į mūsų vakarus žmonės ateina ir penktą ar šeštą kartą. Žiūrovo pastebėjimas, kad bent kartą per metus nenueiti į „Jausmų džiazą“ lygu nenueiti į atlaidus, – man didžiausias komplimentas. „Jausmų džiazas“ – tarsi tekanti upė su vis naujais vandenimis. Čia pulsuoja jausmai ir emocijos.


– Poezijoje ieškote gilios minties, muzikoje maudote širdį?

– Nieko ten neieškau – tiesiog skaitydama gražiausias poetų eiles, dainuodama jausmingas dainas mano scenos partneriui V. Labučiui grojant nuostabią muziką skęstu jausmų vandenyne ir jaučiu, kad emocijų bangos aptaško ir susirinkusius žiūrovus. Tai jaudina, tai džiugina. Susiliejame…


– „Stengiuosi priimti viską ir vis tiek džiaugtis kiekviena akimirka“ – jūsų žodžiai. Kaip pavyksta, juk gyvenimas taškosi ne vien geromis emocijomis?

– Tikiu, pasitikiu, myliu. Šie trys banginiai – mano esybės pamatas. Esu viena iš mūsų visų, kuri gavo didžiausią dovaną – gyvenimą. Jaučiuosi dėkinga. Įkvepiu ir iškvepiu kiekvieną akimirką. Spalvų įvairovė ir įvykių kaita – mūsų gyvenimo dalis, ir aš tai atvira širdimi priimu.


Interviu atliktas 2021 metų pabaigoje.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.