Interviu su solistu Nerijum Masevičiu: „Baroko muzika mane pasirinko pati“

Interviu su solistu Nerijum Masevičiu: „Baroko muzika mane pasirinko pati“


Interaktyvus baroko spektaklis Basso Ostinato, režisuotas, išskirtinį braižą turinčio, įvairiapusiško menininko Adriano Schvarzsteino (Ispanija), sugrįžta su jau gerai pažįstamais atlikėjais bei naujais veidais iš užsienio. Ir šį kartą norėjosi prakalbinti šio muzikinio projekto „mafijos vadą“ – bosą, baritoną Nerijų Masevičių, be kurio baroko muzikiniai veikalai yra neįsivaizduojami! Nuoširdų ir atvirą pokalbį pradedame nuo pirmųjų solisto žingsnių, nusikeldami į jo gimtąjį miestą Kauną.


– Jūsų vaikystė prabėgo Kaune, ir pirmasis susitikimas su rimtesne muzika prasidėjo nuo pažinties su violončele (kodėl violončelė)? Ar išties nuo mažens žinojote, kad muzika, tai – jūsų kelias? Kas formavo jus kaip muzikantą ir kas padėjo tai suprasti?

– Dainavau nuo pat vaikystės. Visa šeima yra labai daininga, nei viena šventė neapsieidavo be dainų! Važiuojant atostogauti į pajūrį ar prie ežerų dainuodavom visą kelią. Todėl mano muzikos kelias buvo labai natūralus. Dar prieš mokyklą dalyvavau ir „Dainų dainelėje“.

REKLAMA


Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykloje aš stojau į fortepijono klasę, tačiau patikrinę mano muzikinę klausą, ritmo pojūtį, rankas, pedagogai pasiūlė mokytis violončelės. Man pačiam violončele nepatiko, o fortepijonu groti mėgau, išmokdavau net visas muzikines literatūros temas.


Vėliau patekau į Kauno muzikinį teatrą, kur dainuodavau visas vaikų solines partijas vaikiškose ir ne vaikiškuose muzikiniuose pastatymuose („Statykime operą“, „Gelbėkit, globuliečiai“, „Albertas Heringas“ ir kt.). Išties mokykloje man netiko ne tik instrumentas, bet ir pati mokyklos sistema, orientuota į kontrolę, konkurenciją ir t. t. Todėl po devynerių metų pats nunešiau dokumentus į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, kur įstojau į chorinio dirigavimo specialybę.


Tik stodamas į Konservatoriją sužinojau, kad turiu absoliučią klausą ir esu tikrai gabus muzikai! Tad Konservatorijoje prasidėjo tikras „menininko“ gyvenimas, nes jau pats buvau atsakingas už pasiruošimą, paskaitų lankymą, o grojimas fortepijonu tapo džiaugsmu, nors repetuoti turi ne tik kiekvieną vakarą, bet ir savaitgaliais. Konservatorijos aplinka mane skatino siekti daugiau, domėtis įvairesne muzika ir kurti. Privalomas dainavimo pamokas man teko garbė mokytis pas Valentiną Čepkų, kuris iškart pasiūlė stoti į dainavimą.

REKLAMA


Tačiau tuo metu man labiau rūpėjo chorinė kultūra, chorinė muzika ir jos repertuaras. Konservatoriją baigiau geriausiais balais ir beveik be konkurso įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją chorinį dirigavimą. Dainuoti chore, jam diriguoti, man labai patiko - kelionės, koncertai, konkursai, viskas buvo nuostabu. Nejučia koncertuose, kuomet būdavo atliekami kūriniai chorui su solistais, aš pradėjau gauti solines partijas. Vėliau net nebūdavo klausimo, kas dainuos solo?!


Tad vokalo pedagogė akino mane pabandyti stoti į vokalą, bet tuo metu vis dar choras buvo man svarbesnis. O baigęs dirigavimo studijas nusprendžiau priimti iššūkį, išbandyti jėgas šioje specialybėje ir stoti į dainavimą. Pasiryžti dainuoti vienam reikėjo laiko ir tam turėjau subręsti. Taigi, ilgai ėjau iki dainininko kelio, nors dainavimas visada buvo šalia.


– Kokia jūsų pirmoji pažintis su baroko muzika? Ir kodėl barokas? Ir ką jums įdomiau atlikti, baroką ar šiuolaikinę muziką?

– Pirmą kartą su baroko muzika susidūriau, aišku, dar grojant violončele. Ir šiandien dar galėčiau pagroti J. S. Bacho siuitą. Vėliau pažintis tęsėsi dainuojant choruose, ansambliuose, kur teko atlikti labai daug nedidelių ir didesnės apimties baroko epochos kūrinių. Teko dainuoti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio choruose, koncertuoti atliekant baroko epochos kompozitorių stambias formas su orkestrais. Ir iki šiol baroko muzika man suteikia ramybę, vidinį tvarkos jausmą.



Net tvarkantis namuose klausausi J. S. Bacho Mišių h-moll, nes šio kūrinio harmonijos pusiausvyra labai padeda pasiekti tvarką ir galvoje, ir namuose. Tad nemanau, kad aš rinkausi baroko muziką, greičiau, būtent baroko muzika pasirinko mane. Nors dainuoju įvairią muziką – ir kamerinę, ir oratorinę, atlieku ir operų arijas koncertuose, tačiau būtent dainuodamas baroką jaučiuosi geriausiai.


O šiuolaikinė muzika – tai lyg treniruotės. Nes visada smagu prisiliesti prie mūsų pačių epochoje kuriamos muzikos, pasitikrinti savo galimybes. Nepaprastai džiaugiuosi galėdamas atlikti šiuolaikinių kompozitorių premjeras, dirbti su pačiais autoriais, kartu ieškoti atlikimo būdų, subtilybių ir vėliau tuos naujus, niekada negirdėtus, neatliktus kūrinius atlikti scenoje ar įamžinti studijoje. Jau esu įrašęs labai nemažai šiuolaikinės muzikos kūrinių, kurie nugulė į CD ar vinilinių plokštelių formatus. Labai smagu, kai kūriniai, kurių premjerose dalyvauji, sulaukia pripažinimo.


Man vienas gražiausių šiuolaikinių kūrinių – R. Šerkšnytės „Saulėlydžio ir aušros giesmės“, kurio įrašą išleido Deutsche Grammophon. O už vieną ryškiausių naujų kūrinių – A. Navicko komiksų operą „Alfa“, 2019 m. operos kategorijoje su visa komanda laimėjome „Auksinį scenos kryžių“.


– Lietuvoje nėra tradiciškai susiformavusios barokinės muzikos mokyklos kaip senojoje vakarų Europoje. O kas buvo, o gal ir yra, jūsų mokytojas? Kaip jūs formavotės kaip profesionalus baroko muzikos atlikėjas?

– Kaip minėjau, dainuojant choruose ir ansambliuose teko atlikti labai nemažai baroko muzikos kūrinių. Taip pat dainuojant ir užsienio choruose, diriguojant žymiems dirigentams, teko prisiliesti prie stambios formos baroko epochos kūrinių. Vėliau teko daug konsultuotis, mokytis, kartu dirbti su senosios muzikos atlikėjais, kaip Andrew Lorence King, Vincent Dumestre, Andrew Parrot, Wim Becu, David Shemer, Jan Van Elsacker, Roberto Balconi, Charles Daniels ir kt., dainuoti su tokiais ansambliais kaip Muzika silentii (Estija), Antiphona (Prancūzija), Alta Capella (Rusija), La poème harmonique (Prancūzija) ir kt.

REKLAMA


Teko mokytis ne tik muzikos atlikimo, bet ir istorinio judesio (A. L. King), istorinio šokio (J. Gingell), kas labai praverčia statant sceninius senosios operos pastatymus. Manau, labai svarbu, kaip ir visuose menuose, sekti koncertus, domėtis įvairias atlikėjais, atlikimais ir pačiam formuoti savo supratimą apie senosios muzikos atlikimą.


– Jūs dainuojate ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio scenose. Koks paskutinis projektas, patirtis, kuri jus kaip baroko muzikos atlikėją dar labiau užaugino? Kokie kūrybiniai darbai užsienyje jums yra įsimintiniausi?

– Labai sunku išskirti projektą ar kūrinį, nes išties yra padaryta daug įdomių darbų, tik labai gaila, kad didžioji dalis jų atlikta tik po vieną kartą... Bet kartais likimas nusišypso ir pats pasiūlo netikėtų kelių. Lietuvoje esame pirmą kartą atlikę, daug repeticijų reikalaujantį, nepaprasto grožio kūrinį - Cl. Monteverdi Vespers (Mišparus giesmės), kurį atlikti man buvo didelis malonumas.


Ir štai, po to vienintelio atlikimo Lietuvoje man pasitaikė net keletą kartų šį kūrinį dainuoti užsienyje, nes jis atvėrė bendradarbiavimo galimybes su kitų šalių ansambliais, senosios muzikos kolektyvais įvairiose valstybėse - Rusijoje, Izraelyje teko dainuoti pirmuose atlikimuose tose šalyse. Žinoma, nepamirštamas ir Cl. Monteverdi madrigalinių operų „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“.


Tai tiesiog nuostabus spektaklis, kuriame baroko muzika tobulai susilieja su lėlių teatro pasauliu. Po didelio susidomėjimo Lietuvoje, šį spektaklį pristatėme Rusijoje bei turo metu Prancūzijoje. Dar vienas, tikrai išskirtinis darbas, įdomus monumentalus kūrinys - G. F. Handelio oratorijos „Ester“ atlikimas su Jeruzalės baroko orkestru. Jis įsimintinas tuo, kad buvo atliekamas hebrajų kalba. Teko samdytis net korepetitorių, kuris padėtų išmokti perskaityti raštą, ištarti įvairias mums „neištariamas“ priebalses.

REKLAMA


Po koncerto klausytojai mane sveikino ir kalbino hebrajų kalba, ir labai nustebdavo, kad aš jų nesuprantu. Sunku išvardinti visus įsimintinus kūrinius, koncertus, nes jų buvo ne vienas, tai ir operos („Euridikė“, „Elenos pagrobimas“, „Orfėjas“, „Kirkė“, „Kaligula“), oratorijos, įvairios baroko epochos kompozitorių kūrinių premjeros Lietuvoje, koncertai skirtingose šalyse, kurie mane praturtino kaip atlikėją.


– Ar jūsų gyvenime yra ir kitoks laisvalaikis nei muzikinės patirtys? Kaip jūs atgaunate jėgas ir vėl pasikraunate naujiems projektams bei darbams?

– Geriausias laisvalaikis – KELIONĖS. Visokios! Gamtoje, miestuose, įvairiuose šalyse. Kojomis, automobiliu, lėktuvu, laivu ir t. t. Kiekviena kelionė įkvepia, užburia, atpalaiduoja, pakrauna. Draugai visada iš manęs juokiasi, kad jei eidami pamatome kalną – tai aš būtinai į jį užkopsiu. Mane užburia vaizdai iš paukščio skrydžio.


– Sugrįžkime į šiandien, kuomet vėl ruošiamasi pakartoti Basso Ostinato spektaklius Lietuvos miestuose. Su režisieriumi Adrianu Schvarzsteinu dirbote jau ne prie vieno projekto. Kuom išskirtinis kūrybinis darbas su šiuo menininku?

– Pirmas projektas, kuriame susipažinau su režisieriumi Adrianu buvo „La Barca“, vėliau „Basso Ostinato“, „Gekumen“, „Šv. Genezijaus trupė keliauja po pasaulį“. Neslėpsiu, pirmieji darbai nebuvo nelengvi, nes perprasti režisieriaus interaktyvų stilių, pateisinti kiekvieną smulkmeną, kuri yra atliekama scenoje, peržengti „lietuvišką kuklumą“ ir drąsiai, betarpiškai bendrauti su žiūrovu buvo nepaprasta. Tačiau tai - neįkainojama patirtis!


Režisierius yra gana griežtas, preciziškas ir reikalauja daug, o ypač jam patinka labai daug kartų kartoti, kad nė vienam esančiam scenoje nebeliktų nė menkiausių abejonių ką ir kada kiekvienas atlikėjas daro. Didžiausias džiaugsmas, kai pavyksta scenoje improvizuoti kartu su režisieriumi apžaidžiant netikėtus nutikimus (kaip paukščio klyksmas, nusičiaudėjimas publikoje ar pan.), o publika, tai priima kaip gerai ištobulintas mizanscenas, ir giria už gerai apgalvotus triukus. Dirbant su Adrianu išmokau tikrai labai daug, ir visas tas bagažas man labai padeda ne tik scenoje, bet ir gyvenime.


– Koks jūsų kuriamas personažas spektaklyje Basso Ostinato? Kokias naujas spalvas vis atrandate prisiliesdami prie šio herojaus charakterio kūrimo bei partijos atlikimo? Ar gyvenimo aplinkybės ir kontekstas gali koreguoti personažo interpretavimą?

– Personažas labai aiškus – mafijos bosas. Jam viskas priklauso, jam viskas galima, bet, aišku, jam netrūksta rafinuotumo, išdidumo. Ir jis susikviečia visas mafijos šeimas į kasmetį susitikimą aptarti „einamųjų“ reikalų...


Kaip ir kiekvienas spektaklis laikui bėgant tvirtėja, bręsta, atsiranda naujų spalvų, o kontekstai labai daro įtaką. To visagališkumo, deja, tikrai yra nemažai mus supančioje aplinkoje. Bet man labiausiai padeda įsikūnyti į šį personažą - kriminaliniai filmai, kuriuos žiūrėdamas nejučia seku gaujų vadų elgesį, gestus, žvilgsnius. Ir taip vienaip ar kitaip įsilieja ir į spektaklį.


– Kuom įdomus ir patrauklus galėtų būtų (yra) šis spektaklis šiuolaikiniam žiūrovui? Siužetu? Muzika? Atlikimu?

– Šis išskirtinis pastatymas įdomus viskuo – originalia tema, baroko epochos muzika, autentišku, įtraukiančiu, interaktyviu veiksmu. Šio projekto pagalba senoji muzika tampa įdomi ir suprantama daugeliui žiūrovų, kurie galbūt niekada nebūtų išgirdę šios muzikos, o po šio renginio gal net ir į senosios muzikos koncertus eis drąsiau.


Kiekvieno atėjusio į šį spektaklį laukia tikras nuotykis, tiesa, kai kurie iš žiūrovų taps tikrais spektaklio veikėjais ir turės progą pabūti vienais iš spektaklio atlikėjų. Tad šis spektaklis įtraukia kiekvieną žiūrovą, kiekvienas atranda sau patinkančią sudedamąją spektaklio dalį – šokį, muziką, dramą, netikėtumo efektą. Drąsiai galiu pasakyti, kad abejingų šis spektaklis tikrai nepalieka ir atmintyje lieka tikrai ilgam.