Smuikininkas A. Baranov: „Visada buvau tikras, kad muzika ir smuikas yra mano gyvenimo kelias“ (interviu)

Smuikininkas A. Baranov: „Visada buvau tikras, kad muzika ir smuikas yra mano gyvenimo kelias“ (interviu)


Tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis pristato du išskirtinius menininkus – vieną sėkmingiausių savo kartos smuikininkų, padariusių išskirtinę karjerą kaip puikus solistas ir ansamblio partneris Andrey Baranov, bei šiuolaikinį lietuvių pianistą, kurio interpretacijos pasižymi ypatingu subtilumu ir išskirtinėmis ekspresijos formomis – Darių Mažintą.

– Andrey, papasakokite kokie buvo jūsų pirmi žingsniai su smuiku ir muzika, kaip supratote, kad norite eiti būtent šiuo keliu?

– Tik dėka savo tėvų. Mano tėvai – muzikantai, tad visada bandė nuvilioti mane į muzikos pasaulį. Visai nieko keisto, kad jiems pavyko!

– Kaip kilo idėja suburti David Oistrakh styginių kvartetą?

– Daugelį metų grojome kamerinę muziką drauge su Fedor Belugin (altas) ir fortepijoninius trio su Alexey Zhilin (violančelė). Tad automatiškai vieną dieną pradėjome svajoti apie kvarteto sukūrimą ir įstabaus repertuaro grojimą kartu. Vėliau, 2011-aisiais išties įkūrėme kvartetą ir 2012-aisiais gavome išskirtinį David Oistrakh styginių kvarteto vardą.

– 2012-ais metais tapote prestižinio Karalienės Elžbietos smuikininkų konkurso nugalėtojas. Papasakokit apie pasiruošimo procesą konkursui ir apie užplūdusius jausmus jau atsiėmus prizą?

– Negalėčiau teigti, kad pasiruošimas būtent Karalienės Elžbietos konkursui kuo nors skyrėsi nuo pasiruošimo bet kuriam kitam koncertui ar konkursui. Tačiau rezultatas mane tikrai labai džiugino dar ilgai!

– Koncertavote su visame pasaulyje pripažintais orkestrais, tokiais kaip Vienos simfoninis, Liuksemburgo filharmonijos, Marinskio teatro orkestru ir t.t. Kuris pasirodymas jums buvo įsimintiniausias?

– Šostakovičiaus pirmas koncertas su MusicAeterna orkestru diriguojant Theodor Currentzis. Šis koncertas buvo mano bilietas į pergalę Karalienės Elžbietos konkurse, tad vėl atlikti jį diriguojant būtent Theodor Currentzis yra viena įsimintiniausių ir neįkainojamų patirčių.

– Covid-19 pandemija pakeitė kiekvieno muzikanto gyvenimą. Kaip jūs prisitaikėte ir įveikėte šį sunkų periodą žinodamas, jog kurį laiką nebus jokių koncertų su gyva publika? Ar radote tam alternatyvą?

– Taip, pandemija tikrai apvertė mano gyvenimą, tačiau man šiuo metu absoliučia alternatyva tapo laikas su mano šeima, kuris buvo neįmanomas dėl koncertų ir gastrolių kiekio prieš pandemiją. Labai džiaugiuosi gavęs galimybę praleisti daugiau laiko su savo žmona ir keturiais vaikais bei galėdamas mokyti juos smuiko ir muzikos.

– Kas jums buvo didžiausias įkvėpimas, padėjęs jūsų muzikinėje kelionėje?

– Didžiausias įkvėpimas man be abejo buvo mano tėvai, mokytojai – daugelis, bet labiausiai mano mokytojas Pierre Amoyal, daugelis dirigentų su kuriais teko groti, tačiau verta paminėti jog stipriausias įkvėpimas man yra dirigentas Theodor Currentzis. Taip pat mano draugai ir kolegos – labiausiai noriu paminėti savo kolegą mielą draugą Fedor Belugin. Žinoma daugelis didžių muzikantų, tokių kaip Oistrakh, Heifetz, Menuhin, Gitlis, Ferras, Hassid, Szeryng, Rubinstein, Richter, Horowitz, Shafran, Rostropovich, Piatigorsky, Toscanini, Bernstein ir daugelis kitų – jų įrašai ir koncertai visada mane įkvėpdavo grojant bei atliekant muziką.

– Daugelis muzikantų kartas nuo karto lūžius ar dvejones ir mąsto mesti muziką. Ar kažkas panašaus yra nutikę ir jums? Kaip išgyvenote ir įveikėte tokias mintis?

– Man tikriausiai nusišypsojo laimė. Užaugau apsuptas muzikos ir didelio aplinkinių palaikymo, tad jokių dvejonių ar lūžių neteko patirti. Visada buvau tikras, kad muzika ir smuikas yra mano gyvenimo kelias.

– Tarptautiniame M. K. Čiurlionio festivalyje lapkričio 13d. kartu su pianistu Dariumi Mažintu atliksite A. Dvořák, L. van Beethoven ir M. Ravel kūrinius. Kodėl pasirinkote būtent šią programą?

– Nes visi myli šių kompozitorių muziką, tad nuspręsti buvo labai lengva – užteko tik trumpos diskusijos! Džiaugiuosi turėdamas galimybę atlikti šiuos nuostabius kūrinius su savo draugu ir puikiu pianistu Dariumi Mažintu.

– Papasakokit apie savo pirmąjį smuiko mokytoją. Ko iš jo išmokote ir ką naudojate iki šiol?

– Beveik viską, ko išmokau iš savo tėvo ir pirmojo mokytojo Lev Ivaschenko, naudoju ir šiandien. Tiesiog viską: mokyklą, technikos subtilybes, pratimus ir t.t. Tai taikau mokydamas savo studentus, savo vaikus bei pats besimokydamas naujus kūrinius ar ruošdamasis koncertams.


– Dariau, papasakokite apie programą, kurią atliksite Čiurlionio festivalio koncerto metu. Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiuose kūriniuose susiduria smuiko ir fortepijono duetas?


– Aš pradėsiu šiek tiek nuo plačiau, su kokiais iššūkiais susiduria kamerinė muzika apskritai. Man atrodo, kai esame vieni, tai kaip ir gyvenime – nuspręsti, kažką derinti reikia tik su savimi. Kai pažintyje atsiranda žmonės, tampame kažkiek apriboti, nes turime klausti jų nuomonės , derinti. Lygiai tas pats ir kamerinėje muzikoje. Jeigu partneriai yra panašių pažiūrų, panašaus pajautimo, tuomet jiems groti yra lygiai tas pats kas groti su pačiu savimi, todėl kad tarpusavyje viskas dera.


Šioje grandiozinėje programoje, iš tikrųjų vien paskutinioji Beethoveno sonata, kuri trunka 45 minutes ir žinant Beethoveno meilę fortepijonui, čia yra tas pats kas groti jo sonatą fortepijonui. Smuikas atlieka kitą vaidmenį. Žinoma tekstas yra be galo sunkus, bet smuikas yra nuostabus garsas, kuris dar tiktai praplečia visą grožio skalę. Andrejus Baranovas pasižymi labai gražiu garso tembru. Visąlaik nuo mūsų pažinties pradžios, kai mes susipažinom man buvo 25-eri, aš jį pastebėjau būtent dėl jo garso, o garsas apskritai muzikoje yra pagrindinis dalykas, be garso nėra muzikos.

REKLAMA


Manau kad šis nepaprastai atsakingas mūsų susitikimas po daugelio metų, nes ir aš pasikeičiau kaip asmenybė ir žmogus, mano paties vertybės labai pasikeitė. Pradėjau visai kitaip į muzikos prasmę žiūrėti. Muzika nėra vien tik skirta koncertams ar laisvalaikiui, ji padeda panirti į daugybę būsenų. Todėl pradėjau groti kalėjimuose, kalinimo įstaigose ir pradėjau matyti kaip muziką priima žmonės iš tamsos, kaip ji pakeičia juos tam momentui.


Garsas yra energija. Ir aš pats labai ruošiuosi šitam koncertui. Nors ir esu daug kartų grojęs su A. Baranovu, jau kokius 4-is metus nesimatėm, tad aš nežinau koks jisai dabar ir man pačiam tai yra didžiulis iššūkis.


– Kokie yra pagrindiniai ingredientai, norint sukurti ir palaikyti gerą kamerinį ansamblį?


– Požiūris, priėmimas vienas kito bei vienas kito skirtumų, bet sugebėjimas tuos skirtumus žmogišku sutarimu išspręsti taip, kad visi būtų patenkinti. Nes jeigu tu jauti vienaip, o kitas jaučia kitaip, tai tada prasideda kalbos apie materiją, bet juk ne, reikia pajausti. Ir kartais būna, kad atsisėdi ir iškarto jauti žmogų, prasideda šiokia tokia alchemija. Ir tikrai niekad neišskirčiau kamerinės muzikos, ji yra visiškai tolygi solinei muzikai, o kartais kamerinėje muzikoje ši užduotis yra dviguba, turint atrasti vien tą pajautimą.

REKLAMA


– Koncerto kartu su Andrey Baranov idėja kilo jums. Kada ir kaip jūs išgirdote apie šį smuikininką?


– Dalyvavau festivalyje “Holland Music Sessions” netoli Amsterdamo ir mes su A. Baranovu kaip tik ten ir susipažinome – grojome koncertą per pusę festivalio formate. Tada pirmą kartą jį ir išgirdau ir mane tai labai paveikė. Po to festivalio jo pasaulinė karjera ir prasidėjo, aš pats organizavau jam koncertus Lietuvoje, kartu dalyvavome festivalyje Šveicarijoje, o pats Andrey buvo ne kartą atvažiavęs groti į Lietuvą su Rinkevičiaus orkestru. Dabar šis susitikimas mane patį labai intriguoja.


– Kas jums buvo didžiausias įkvėpimas, padėjęs jūsų muzikėje kelionėje?


– Mano pažintis su maestro Ivo Pogorelič ir glaudus ryšys su juo tam tikru momentu, jo tiesioginių ir netiesioginių pamokų davimas. Mane visada domino netradicinis atlikimas, visada ieškodavau kas yra už tos materijos, tų natų, klausdavau kodėl negalima taip ar anaip. To žmogaus klausydavau nuo vaikystės. Vėliau teko garbė išgirsti jį gyvai, tada susipažinti, tada surengti penkis koncertus jam ir susidraugauti, ko pasekoje turėjau garbės visą mėnesį, kiekvieną dieną gauti iš jo fortepijono pamokas. O dabar stengiuosi visiškai atmesti savo pašalinius darbus, kad galėčiau pilnai panirti į muziką, kad visą tai ką aš gavau gyvenime galėčiau panaudoti.



– Kaip jaučiatės neišvengiamai artėjant šiam koncertui?


– Iš tikrųjų labai daug darbo yra, bet kartu ir labai laukiu. Būtent dirbdamas taip kaip dabar dirbu, tokiu šiek tiek pagreitintu režimu, tačiau tikiu, kad smegenyse nauji neuronai neprasiplės (juokiasi).


Andrejaus Baranovo ir Dariaus Mažinto koncertas įvyks lapkričio 13 d., šeštadienį 19 val. Valdovų rūmuose Viniuje.