Tėvai ir suaugę vaikai: kaip kurti santykius

Tėvai ir suaugę vaikai: kaip kurti santykius

Jei pabandysime bent retkarčiais pamatyti pasaulį kitomis akimis, bendrauti bus daug lengviau


Tėvai ir suaugę vaikai: kaip kurti santykius


Teko skaityti, kad tėvų ir suaugusių vaikų santykiai – tai mokykla. Turime skaityti reikiamas knygas, išmokti pamokas ir daryti tinkamas išvadas, o ne vadovautis emocijomis ir asmeninėmis ambicijomis. Apie tėvų ir suaugusių vaikų santykius kalbamės su psichologe Jurga RAUDIENE.


Dalia ALEKNIENĖ


Ar suaugę vaikai skolingi tėvams?


Kaip teigia kai kurie psichologai, bet kokie santykiai pagrįsti nerašyta taisykle: tu – man, aš – tau. Tai nejaugi suaugę vaikai privalo „grąžinti skolą“ tėvams, kad ir kokie jie būtų buvę? Jeigu tėvai nuo mažų dienų rūpinosi vaikais, stengėsi, kad jiems nieko netrūktų, bandė suprasti ir palaikyti paauglystėje, patarti renkantis gyvenimo kelią, padėti sunkiais momentais, lyg ir suprantama, kad suaugę ir ant kojų atsistoję vaikai turėtų atsidėkoti ir pagelbėti senstantiems tėvams. Tačiau, jei gimdytojai nepasižymėjo stipriu tėvystės jausmu, kaip sakoma, vaikai užaugo patys, tai dėl to, kaip jų seni tėvai gyvena ir jaučiasi, jiems galvos neturėtų per daug skaudėti? Juk tokių pavyzdžių toli ieškoti nereikia – daugybė senukų gyvena vieniši ir apleisti, nelankomi nei vaikų, nei anūkų...


Ar apskritai suaugę vaikai yra skolingi senstantiems tėvams – meilę, pagarbą, rūpestį ir pagalbą (taip pat ir materialinę)? „Gal turėtume kalbėti ne apie skolas, o apie paprasčiausią žmogiškumą. Man atrodo, svarbu užduoti sau klausimą: ko patys norėtume iš savo vaikų jiems suaugus, koks bendravimo būdas mums atrodytų teisingas? Kiekvienas žmogus turi stiprų poreikį jaustis reikalingas, ir daugeliu atvejų patys pasijustume padarę gera aplankydami seną žmogų, net jei viduje tam ir nejuntame stipraus poreikio. Man skaudu matyti kai kurių senukų vienatvę – palikti vaikų, dažnai pasirinkusių gyvenimą kitoje šalyje, jie jaučia be galo stiprią neviltį ir nieko nelaukia iš gyvenimo, o suvokdami, kad sveikata neišvengiamai blogės, o jie taip ir liks be artimųjų paramos, išgyvena didžiulę ateities baimę“, – sako psichologė J. Raudienė.

REKLAMA


Kai tėvai per daug reikalauja


Pažįstu vieną pagyvenusių sutuoktinių porą. Jų vaikai jau senokai paliko gimtąjį lizdą, turi savo gyvenimus, yra labai užsiėmę darbais ir šeiminiais reikalais, bet nepamiršta tėvų – stengiasi jiems skirti kuo daugiau dėmesio. Tačiau senieji vis nepatenkinti: kodėl vaikai juos aplankė sekmadienį, juk galėjo atvažiuoti šeštadienį ir pasisvečiuoti ilgiau; kodėl vaikai jiems išpirko poilsį Birštone, juk geriau būtų atostogauti Turkijoje ir pan. Tėvų priekaištai nesibaigia, su metais jų tik daugėja... Matydami, kad vaikai nesiliauja jais rūpintis, bando manipuliuoti jų jausmais. Negana to, nevengia kištis į suaugusių vaikų gyvenimą, nori viską apie jį žinoti ir patarinėti, kaip pasielgti būtų geriausia... Kodėl susiklosto tokie santykiai? Ar įmanoma juos pataisyti? – klausiu psichologės.


„Sunku pasakyti, ar įmanoma pataisyti tokius santykius, viskas priklauso nuo situacijos. Bėda ta, kad senstant žmonių mąstymas dažnai tampa vis nelankstesnis, todėl jiems tampa labai sunku keisti įprastą bendravimo būdą. Kai kurie tėvai linkę vadovautis mainų principu, todėl jiems atrodo, kad vaikai privalo jiems skirti tiek pat dėmesio ir pastangų, kiek patys sulaukė vaikystėje. O natūrali gyvenimo tėkmė vyksta priešinga kryptimi – turime pasirūpinti savo vaikais, o jie turės rūpintis savaisiais, – teigia J. Raudienė.

REKLAMA



Pasak psichologės, patarimai visais gyvenimo klausimais neretai duodami dėl geranoriškų motyvų – noro, kad vaikams sektųsi, kad jie būtų laimingi. „Bėda ta, kad esame skirtingos asmenybės su skirtinga laimės samprata, ir tai, kas tėvams atrodo gyvenimo pamatas, jų vaikams dažnai yra antraeiliai dalykai, jie kelia sau kitokius tikslus. Būna taip, kad mamai atrodo, jog teisininkės karjera yra geriausia, kas gali nutikti jos dukrai, o pastaroji laimingiausia jaučiasi mokydama vaikus ar augindama gėles. Bandydami keisti tai, kas erzina, galime pamėginti ramiai išsakyti, kaip jaučiamės dėl nuolatinių priekaištų ar įkyrių patarimų ir koks bendravimas mums būtų priimtinesnis. Tais atvejais, kai nuolatinius priekaištus lemia senėjimo sukelti charakterio pokyčiai, gali tekti tiesiog su tuo susitaikyti ir kiek įmanoma vengti konfliktus provokuojančių temų. Manau, kad yra kovų, kurių neverta kovoti. Nes pakitusio mąstymo nepakeisime...“ – kalba psichologė J. Raudienė.


Kai tėvams iš vaikų nieko nereikia


Draugė guodėsi, kad ir kaip norėtų padėti senstančiai mamai, ši atsisako bet kokios pagalbos ir „dedasi šventąja“ – nuolat kartoja, kad jai nieko netrūksta, ji pati galinti savimi pasirūpinti, galiausiai priduria: „Kai jau negalėsiu, dėk, kur nori...“ Nors sunkiai verčiasi iš menkutės pensijos, stengiasi bent kiek sutaupyti, kad galėtų kyštelėti eurą kitą suaugusiai savarankiškai dukrai. „Žinodama, kad mama sau visko gaili, kartą nupirkau jai brangių vitaminų. Kai padaviau, mačiau, kad jautėsi labai nesmagiai, tarsi būtų kalta, ir tikino jų negersianti, priekaištavo, kam be reikalo švaistau pinigus. Po kurio laiko lankydama mamą pastebėjau, kad vitaminų pakuotė nė nepradėta... Pamaniau, gal neverta mamai padėti, jeigu ji to nenori ir nepriima jokios pagalbos“, – pasakojo draugė.



Kas lemia begalinį tėvų atsidavimą vaikams? Kaip tokius santykius keisti? „Kartais motinystė arba tėvystė suvokiama kaip visiškas atsidavimas šeimai, tai tampa gyvenimo pagrindu, visa kita atrodo mažiau prasminga. Vaikams palikus namus, tėvai ima jausti beprasmybę, jie pripratę duoti, tad imti ir priimti pagalbą iš kitų jiems labai sunku. Tai lemia ir vertybių sistema, o senyvame amžiuje įsitikinimus keisti labai sunku. Todėl kartais labiausiai padedame ir leidžiame tokiems žmonėms pasijusti vis dar naudingais, kai perlipame per savo išdidumą ir priimame tai, ką jie nori mums duoti... Nepaisant to, kad visko turime ir būtume laimingi galėdami padėti patys“, – sako psichologė J. Raudienė.


Kai vaikai pamiršta tėvus...


Būna, jog suaugę vaikai, palikę gimtuosius namus, pamiršta tėvus ir nenori su jais palaikyti jokio ryšio. Tokį elgesį lyg ir galima būtų pateisinti, jei tėvai buvo alkoholikai, asocialūs asmenys. Tačiau neretai ir gana normaliose šeimose užaugę žmonės dėl nesusiklosčiusio gyvenimo, visų savo klaidų ir nesėkmių kaltina gimdytojus, nors šie juos augindami ir auklėdami, rodos, davė viską, ką galėjo. Tačiau turbūt padarė ir klaidų... Kartą teko išgirsti sakant: „Negaliu priimti savo motinos, visiškai nieko jai nejaučiu.“ Ar pateisinami tokie santykiai? Kaip išmokti priimti savo tėvus?


„Prisiversti mylėti negalime. Kita vertus, tampame brandūs tada, kai imame suvokti, kad mūsų tėvai (kaip ir mes patys) – viso labo tik žmonės. Su savo silpnybėmis, nuovargiu ir klaidomis. Kiekvienas darome klaidų ir tikimės, kad kiti su laiku mums už jas atleis. Juk net nusikaltimai turi senaties terminą. Vien kaltindami kitus neretai įsijaučiame į aukos vaidmenį, o tai labai trukdo gyvenimo pokyčiams – jei žiūrime į save tik kaip į vaikystės aplinkybių traumuotą žmogų, sakome, kad „niekas nuo manęs nepriklauso“, nėra jokios galimybės gyventi pozityviau, nes pakeisti praeities negalėsime. Tačiau, jei priimame faktą, kad mūsų tėvai darė klaidų, dėl kurių patyrėme kančią, bet dabartyje žinome, ką norime daryti kitaip, galime eiti pirmyn“, – aiškina psichologė J. Raudienė.

REKLAMA


Ji sako, kad suprasti ir priimti tėvus lengviau ir įsigilinus į jų gyvenimo aplinkybes. Atsakius į klausimus, kokiose šeimose jie užaugo, kokie buvo jų santykiai su tėvais, ar laimingi jie buvo savo sukurtose šeimose, kiek jėgų turėjo atiduoti darbui, pagaliau kokios auklėjimo „mados“ vyravo laikotarpiu, kuriuo jie augino vaikus. Ir suvokiant, kad „tobulos“ mamos ir tėčiai tiesiog neegzistuoja... „Žinoma, šiuo atveju nekalbu apie kraštutines situacijas – smurtą šeimoje, alkoholizmą, nepriežiūrą. Turbūt tikrai yra dalykų, kurių pamiršti neįmanoma. Ir neprivaloma“, – sako pašnekovė.


Kai suaugę vaikai moko tėvus


Taip jau yra, kad metams bėgant nejučia pasikeičiama vaidmenimis – kol vaikai buvo maži, tėvai juos globojo ir mokė, o suaugę ir tapę savarankiški vaikai neretai pradeda „auklėti“ tėvus.


Nebloga draugė džiaugėsi, kad su dukra yra labai artimos, supranta viena kitą iš pusės žodžio, gali pasitarti. Neseniai sutikau ją gatvėje, atrodė sutrikusi – nebuvo skambaus juoko, pasitikėjimą savimi atskleidžiančių judesių. Pakviečiau kavos, ir moteris papasakojo praradusi darbą, o kartu ir ramybę, nes ateitis labai neaiški – juk jai gerokai per penkiasdešimt... Kai užsiminiau, kad galbūt pagelbės dukra, tik liūdnai palingavo galva. Prisipažino, kad, ko gero, dėl atleidimo ir kalta jos mylimiausia dukrelė... „Visada klausiau jos patarimų ir nuomonės. Kai sakydavo, kad reikia keisti aprangos stilių, keisdavau; kai patardavo susirasti kitą kirpėją, ieškodavau kitos meistrės. Ir tąkart, kai pasiguodžiau, kad sumažino atlyginimą, dukra pasiūlė pasikalbėti su vadovu. Taip ir padariau, bandžiau įrodyti savo tiesą. Deja, man buvo pasakyta, kad nepakeičiamų žmonių nėra, jei netenkina atlyginimas, turiu atsisveikinti...“ – pasakojo draugė ir tikino be reikalo nepaklausiusi proto balso, nesivadovavusi savo galva.


Ar suaugę vaikai turi teisę kištis į tėvų gyvenimą ir juos mokyti? Kaip į tai turėtų reaguoti tėvai? – klausiu pašnekovės. Visi turime teisę į savo nuomonę ir galime ją išsakyti. Tik tai neturėtų virsti spaudimu elgtis vienaip ar kitaip, juolab žeminimu. Tiek vienai, tiek kitai pusei svarbu leisti kitam gyventi remiantis savo vertybėmis ar pažiūromis. Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad už galutinius savo sprendimus esame atsakingi tik mes patys. Ir jei pasirinkome paklausyti kito žmogaus patarimo, tai buvo mūsų pasirinkimas...“ – teigia psichologė.


Paklausta, kaip rasti tą aukso viduriuką bendraujant suaugusiems vaikams ir tėvams, J. Raudienė sako, kad turbūt svarbiausia – abipusė pagarba ir noras suprasti, leidimas kitam žmogui būti kitokiam, nei esame mes. Visuose santykiuose būna ir lengvų, ir sunkių dienų. Bet jei pabandysime bent retkarčiais pamatyti pasaulį kito akimis, bendrauti bus daug lengviau.



Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris