Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Doloresa Kazragytė vasarą išlydėjusį rudenį ir savo gyvenimo pusapvalį jubiliejų pasitinka Labanoro girioje. „Sėdžiu ant liepto, žiūriu į mirguliuojantį ežero vandenį, aplink medžiai ošia, ir man to pakanka“, – šypteli išskirtiniu, nuoširdžiai liūdnoku šypsniu.

Birutė JANČIENĖ

– Mieloji, būkite pasveikinta su gražia gyvenimo sukaktimi. Ir leiskite paklausti, kada dienos šviesą išvys devintasis jūsų kūrybos kūdikis?

– Oi, malonu, kad prisiminėte! Tokie netikėti skambučiai, susitikimai išties pamalonina. Metai? Aš jų neskaičiuoju, o datų nesureikšminu. Naujoji knyga? Ji vadinsis „Švytintis rūkas“. Apie ką ji? Visos mano knygos – tai mano išpažintys. Apie tai, kas mane jaudina, sukrečia, pradžiugina, pakylėja, nuvilia. Su leidykla sutartis seniai pasirašyta, honorarą jau gavau, o knygų lentynose ji turėtų pasirodyti jau visai netrukus.

– Taigi, turime garbės kalbinti ne tik puikią aktorę, bet ir talentingą rašytoją.

– O, ne, jokia aš rašytoja! Aš nesu Rašytojų sąjungos narė, ir šio „titulo“ tikrai nesimatuoju. Savo mintimis noriu pagelbėti žmonėms. Kad jas perskaitęs žmogus rastų atsakymą į vieną ar kitą klausimą, nusiramintų, suprastų, kad panašios situacijos nutinka ne tik jam, bet ir kitiems. Ir man visai nesvarbu, ar į naujos knygos skaitymus susirinks penkiolika, ar 150 žmonių. Svarbiausia – nuoširdi atvira reakcija – iš širdies į širdį. Aš kalbu tam, kad padėčiau kitiems. Išgyventi liūdesį, netektį, susitaikyti su likimo kirčiais, prisijaukinti vienatvę. Mano galva, yra dvi žmonių kategorijos...

– Ir kokios gi?

– Yra žmonių, kurie išeina anapilin su paslaptimi, nepalikę apie save jokios parašytos žinios – kaip gyveno, kaip jautėsi, kas juos skaudino ir kas džiugino. Tokia buvo šviesaus atminimo aktorė Rūtelė Staliliūnaitė. Ji neužrašė nė vienos savo patirties, nė vienos emocijos. Gaila, juk buvo tokia ryški asmenybė.

Kita žmonių kategorija – tie, kurie palieka savo potyrių užrašus. Tam, kad padėtų kitiems. Surasti, suprasti, iškęsti. Likimas leido artimiau susipažinti su rašytoja Jurga Ivanauskaite. Ji kalbėjo apie Krišną, aš – apie Dievą. Bet mudvi puikiausiai susišnekėjome. Tie Jurgos pamąstymai apie perėjimą po mirties į kitą gyvenimą! Be abejo, kiekvieno šventa valia – tikėti tuo ar ne. Tos gyvenimo ir mirties paralelės! Taigi, save priskiriu pastarajai – paliekančių įrašytų minčių – kategorijai.

– Iš kur tie kūrybiniai syvai?

– Iš gyvenimo. Iš kurgi daugiau? Būna, užkalbinu troleibuse sėdintį žmogų. Liūdną, mąslų, akis į grindis nudelbusį. Pasiteirauju, galbūt jam širdį sopa. Ir kitąsyk išgirstu tokių istorijų! Apsidairau aplinkui – kaimynės sūnus nusižudė. Ir man taip skauda. Kodėl, kokie sopuliai jo sielą vargino? Savo knygose nebijau apsinuoginti – esu atvira iki širdies gelmių. Kalbu ir apie savo paklydimus, ir apie išdavystę. Tikiu, kad atvirumas žmones suartina. Kai kalbi neapsimetinėdama, nemeluodama ir nieko nepagražindama.

– Ko daugiau – džiaugsmo ar kančios – būta?

– Aš tų dalykų nesvarstau lyg prekių ant svarstyklių. Viskas kinta – negandas keičia džiugesys, paskui vėl džiaugsmas liūdesiu dengiasi. Vis dėlto mano vardas Doloresa ispanų kalboje reiškia kenčiančioji, sopulingoji.

– Ar kada nors klausėte tėvų, kodėl jie pavadino jus tokiu vardu?

– Šį vardą gavau 1942 metais. Mano tėvai buvo paprasti žmonės. Mama – siuvėja, tėvas – laikrodininkas. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad gimiau toli nuo Lietuvos – Rusijoje, Jaroslavlio srityje. Mano tėvai buvo komunistai, nuoširdžiai tikėję, kad pasaulyje visi žmonės turi būti lygūs – jokių vargšų, nei turtuolių. Doloresos vardą gavau dovanų – garsios ispanų komunistės Doloresos Ibaruri garbei. Tačiau draugai mane dažniau vadina Risa (juokiasi).

– Vadinasi, esate nekrikštyta?

– Nepataikėte. Mane pakrikštijo 1987 metais, kai man buvo jau per penkiasdešimt. Viena draugė patikino, kad mane reikėtų pakrikštyti. Suvokiau, kad ir pati to noriu. Krikštijo mane Deltuvos bažnyčioje rugsėjo viduryje. Menu, pliaupė lietus, trankėsi žaibai, vėjas plėšė skardinį bažnytėlės stogą.

– Oho! Su tokiu trenksmu į nekrikšto dūšią atėjo tikėjimas?

– Tas tikėjimo grūdas manyje buvo pasėtas gerokai anksčiau. Prisimenu, mama dirbo tuberkuliozės ligoninėje, o už tvoros – rožynai, gėlynai. Ten gyveno kunigas su seserimi. Ji buvo nuoširdi ir labai gera moteris. Būdavo, pasikviečia mane, saldainiais vaišina, rodo šventuosius paveikslėlius, angelų skulptūrėles, aiškina, pasakoja. Ir man labai patiko. Dievas mano gyvenime atsirado po gilių sukrėtimų. Juk nėra taisyklių, kuriomis remdamiesi eitume į tikėjimą. Tikėjimas turi atsirasti širdyje. Vieniems tai duota nuo gimimo, kitiems ateina vėliau.

– Kokios tos skaudžios patirtys, sujaukusios protą ir mintis?

– Mano vienturtis sūnus pateko į avariją. Apie tai sužinojau teatre ir strimgalviais išlėkiau į ligoninę.

Įpuoliau į reanimacijos palatą, kurioje gulėjo žarnelėmis ir vamzdeliais apkaišytas Tomukas, ir... nurimau. Taip, taip, nusiraminau. Kol skubėjau į ligoninę, galvoje vyko minčių karas, buvo apėmusi baisi panika. Bet, prisėdusi ant taburetės šalia Tomo, pajutau, tarsi mane apgaubė nematomas gaubtas. Į kūną plūstelėjo ramybė. Tuosyk labai aiškiai suvokiau – gali turėti tūkstančius, milijonus banknotų, kuriais galėtum iškloti ištisą gatvę, deja… Gyvybės už juos nenupirksi. Nes mūsų būtį ar nebūtį lemia žvaigždynai, tas, kuris aukščiau už mus. Mane aplankė išganinga mintis, jog reikia tikėti, kad ne mes vieni esame galaktikoje, kad egzistuoja aukštesnės jėgos, nepriklausančios nuo mūsų norų ir valios.

– Jautriai išgyvenote ir sutuoktinio aktoriaus Viktoro Šinkariuko išdavystę?

– Norite žinoti, ar aš tą vyrą mylėjau? Taip, mylėjau. Jis mane išdavė. Su jauna mergina. Ir mane paliko. Buvo visko. Neslėpsiu. Ir taurelę išlenkdavau, ir į bažnyčią nueidavau. Reikėjo ištverti tą laiką, kai skauda, sopa, tvinksi. Bet kančios nereikia bijoti. Ji praeina. Ir man taip nutiko. Tuomet pajutau išsilaisvinimą. Nuo būgštavimo ir laukimo, kada išgirsiu laiptinėje žingsnius ir rakto trakštelėjimą spynoje. Kada jis pareis ir išvis, ar pareis.

– Tikriausiai tuomet širdyje siautėjo pyktis?

– Reikia vengti, kad užvaldytų panašūs jausmai. Iš to nieko gera. Prisimenu Viktoro laidotuves, prisimenu savo sūnaus tėvą, gulintį karste. Prisimenu, kaip atsisveikindami su juo žmonės plojo. Viktoro talentui. Viktoras buvo didelis – ir stotu, ir asmenybe. Turėjo daug gerbėjų ir draugų. O mirė, kaip ir mes visi, vienas. Ir greičiausiai vienišas.

– Mirtis baugina?

– Aš nebijau mirties. Kažkaip prisijaukinau ją. Mirtis – amžina šviesa, pakylėta siela. Išėjimas į kitą gyvenimą. Dažnai tenka lankytis senelių namuose, ligoninėse, kur šalia skausmas ir džiaugsmas, esatis ir išėjimas. Žinote, kas baisiausia? Kai tėvams tenka laidoti savo vaikus. Esu dėkinga likimui, kad to nepatyriau. Mane dažnai apninka liūdesys. Ne, veikiau tą jausmą pavadinčiau ilgesiu, noru išeiti į tikruosius tolimus namus…

– Kažkokios liūdnos natos suskambo. Pavargote gyventi?

– Kartais pasaulis atrodo toks neįdomus – su visais politiniais žaidimais, karinėmis pratybomis, ginkluotėmis ir ekonominiais nuosmukiais. Stengiuosi nekvaršinti sau galvos mintimis apie tai, ar Šiaurės Korėja paleis branduolinę raketą, ar ne. Ir kokių sprendimų imsis Rusijos prezidentas. Nuo to, kaip aš mąstysiu, niekas nepasikeis. Todėl ir leidžiu sau dienas gamtoje – medžiai, vanduo, uogos, grybai. Tiesa, miško gėrybių žiemai nekaupiu. Ką nors pavaišinu, išdaliju.

– Ar vienai – tarp miškų, toli nuo civilizacijos – nėmaž nėra nejauku?

– O ko čia bijoti? Ką tokio iš mano namuko vagys išneštų? Seną televizorių, ne pirmos jaunystės sofą? Nėra ką vogti! Žvėrys miške? Anąkart kone akis į akį susidūriau su briedžiu. Eina toks išdidus, gražus. Pagyriau, koks jis puikus, kokie ragai įspūdingi. Taip ir prasilenkėme. Štai žmonės baiminasi erkių, būgštauja, kad Laimo liga užsikrės ar panašiai. Ne viena erkė man buvo įsisegusi. Manau, kas lemta, tas ir nutiks. Ir nesvarbu – bijosime ar ne.

– Tfu, tfu, labai nemėgstu žodžio „karjera“. Aš niekada nesvajojau apie vaidmenį, dėl kurio kraustyčiausi iš proto. Man tai atrodo didžiausia tuštybė ir beprasmis galvojimas apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Visi vaidmenys ateina ir išeina. Nes viskas yra laikina. Yra pradžia, yra ir pabaiga. Šiandien vaidinu spektakliuose „Astrida“ ir „Didvyrių aikštė“. Su pastaruoju spektakliu gastroliavome Sankt Peterburge, Lione, Paryžiuje, netgi Kinijoje. Regis, po Naujųjų metų vyksime į Čilę. Įdomu! Štai kaip nutinka, kai nieko neprognozuoji, nelauki ir nesitiki. Tiesiog likimas kyšt – ir pasiūlo! Man patinka kažkur girdėta mintis „atėjo toks laikas, kai jau nieko netrokštu, ir nieko, kas gyvenime buvo, neatmetu“. Tad tebūnie, kaip lemta...

– Ar esate prietaringa? Kažkada buvote sakiusi, kad nebelipsite į sceną. Sulaužėte pažadą?..

– Tuosyk jaunas režisierius Artūras Žukauskas, mano mylimo mokytojo Vytauto Čibiro mokinys, pasiūlė vaidinti jo statomame spektaklyje „Sesuo“. Pjesė man nelabai patiko, bet neišdrįsau atsakyti tam jaunam, tokiam trapiam ir pažeidžiamam žmogui, kuris tikino seniai žinojęs, kad būtent aš turiu sukurti vaidmenį. Ir kas gi nutiko? Įvyko didžiulė tragedija – spektaklio premjeros išvakarėse režisierius nusižudė. Taip ir neišvydęs savo subrandinto kūrinio. O man tai buvo tarsi ženklas, įspėjęs nelipti daugiau į sceną. Kiekvieną sykį, eidama miško taku, sukalbu poterėlį už tą jauną režisierių. Ir už visus kitus, per anksti ir netikėtai išėjusius – Vytautą Šapranauską, Saulių Mykolaitį...

– Kodėl jūsų nematyti TV serialuose?

– Nenoriu ten, man nepatinka. Serialai – vienadieniai projektai, jie neturi išliekamosios vertės. Iškart – be jokių svarstymų ir dvejonių – atsisakau panašių siūlymų. Nelaukiu, kol imsiu abejoti ir koks nors kipšiukas sugundys.

– Marijos radijuje jūsų irgi nebegirdėti?

– Viskas keičiasi. Ten dirba kiti žmonės. Jei nekviečia, vadinasi, nereikia. Aš pati niekada nesisiūlau. Radijas man visada patiko. Prisimenu, buvau visai mergaičiukė, kai mane kviesdavo į radijo vaidinimus. Vėliau įgarsindavau filmus. Mikrofonas manęs nebaugino. Priešingai, džiugino. Juk radijas suteikia didelės erdvės. Balsas iškeliauja į atokiausias tolumas, jį išgirsta tūkstančiai klausytojų.

– Betgi jūs nemėgstate minios, jūros žmonių?

– Radijo eteris ir aplink supanti žmonių minia – ne vienas ir tas pats. Taip, nemėgstu spūsčių ir minios. Ten man nejauku. Aš ir į bažnyčią neinu per didžiąsias šventes, kai susirenka visi ponai su poniomis, tie, kurie svarbūs, ir tie, kam smalsu. Užsuku kitą dieną, kai tikėjimo namai apytuščiai. Uždegu žvakelę, priklaupusi pasimeldžiu. Prisimenu viešnagę Romoje. Visi brovėsi pamatyti popiežių. Aš nesiveržiau. Nemėgstu pompastikos. Žinote, kartais gatvės elgetos palaiminimas – už kelis paaukotus centus – man atrodo nuoširdžiau ir tikriau nei tolumoje pamatyta popiežiaus kepuraitė.

– Doloresa, o metai, vis ant pečių lipantys, ar nėmaž širdies nekutena?

– Tikiu, kad mūsų gyvenimus lydi lemtingi skaičiai. Manasis – septynetas – vis mane persekioja. Tai – lemties ir būties skaičius. Šiukštu, septynetas – ne mano asmeninis skaičius, o istorinis ženklas. Šventajame Rašte septynetas minimas ne kartą. Kristus sakė, kad žmonėms reikia atleisti 77 kartus. Maldose kalbama apie septyniais kalavijais pervertą šv. Marijos širdį. Gimiau rugsėjo 27 dieną. Bėgantys metai? Man jie nieko nereiškia. Svarbiausia – sielos būsena. Šiandien jaučiuosi rami, nieko nelaukiu ir džiaugiuosi kiekviena smulkmena.