Valdžios privilegijos viliojo visais laikais

Valdžios privilegijos viliojo visais laikais

Prezidentės Dalios Grybauskaitės rezidencija Turniškėse. „Eltos“ nuotr.


Iš rezidencijos anstolių pagalba jau kurį laiką bandoma iškeldinti Kristiną Brazauskienę. Ši kuriozinė istorija paskatino akyliau pažvelgti į tarpukario ir sovietmečio valdžios vyrų ir moterų privilegijas.


Prezidento jubiliejus – proga įsiteikti

Antanas Smetona išsiskyrė iš kitų Lietuvos Prezidentų tuo, kad dovanų gavo dvarą ir naudojo jį kaip vasaros rezidenciją. Pokariu ši tradicija buvo pratęsta, tik kiek kitu pavidalu.


Užulėnio, arba Užugirio, dvaro istorija prasidėjo 1934 m., kai, artėjant Prezidento 60-mečiui ir atsižvelgiant į jo prisirišimą prie gimtinės, diktatoriaus aplinkoje buvo nutarta įspūdingai įsiteikti savo patronui – padovanoti jam tėviškėje stambų ūkį.


Tuo tikslu buvo suburtas Tautos vado jubiliejaus dovanos komitetas, sudarytas, aišku, daugiausia iš vienvaldiškai Lietuvą valdžiusių tautininkų. Minėtas komitetas išleido Dovanos ženklus, kainavusius po 5 litus, ir juos visaip platino – savanoriškai ir pusiau priverstinai (pavyzdžiui, mokytojai priverstinai turėdavo įsigyti tautos vado išleistus raštus). Už surinktus pinigus buvo nupirkta apie 80 ha žemės prie Lėno ežero dabartiniame Ukmergės rajone. Dar 25 ha miško Prezidentas gavo kaip Nepriklausomybės Akto signataras. Pridėjus A. Smetonos turėtus 5 ha miško išėjo apie 110 ha ūkis.


1935 m. architektas Feliksas Vizbaras suprojektavo šio ūkio pastatus ir prižiūrėjo pradėtas statybas. Tiek gyvenamieji (rūmai, darbininkų namai), tiek ūkiniai pastatai buvo įrengti tvarkingai ir skoningai. Rūmuose buvo vandentiekis, kanalizacija, telefonas, tiesa, elektros nebuvo.

REKLAMA


Dvaro sodybą sudarė net 25 pastatai. Rūmai, kumetynas, arklidė, kiaulidė, karvidė, ledainė, rūkykla, ūkvedžio namas, garažas, pirtis, kluonas, kalvė, vasarnamis, du gyvenamieji namai ir trys ūkiniai pastatai statyti prieškariu. Kalvė po karo nugriauta ir jos vietoje pastatyta parduotuvė. Dar viena pirtis, katilinė ir šeši ūkiniai pastatai buvo pastatyti po karo.


Trumpos vasaros prie Lėno ežero


A. Smetona pirmą kartą dvare vasarojo 1937 m. ir nuo tada ten vasarodavo kasmet, t. y. dvare jis praleido tris vasaras. Atvažiuodavo į dvarą ir ne vasaros metu. Kasmet dvare (nuo 1937 m.) švęsdavo Kalėdas (Kūčias – prezidentūroje Kaune). Politika per atostogas rimtai neužsiimdavo, bet, remiantis adjutanto Šliogerio prisiminimais, kas savaitę pas jį su pranešimais atvykdavo ministrai ir kiti svarbūs pareigūnai. Tam Užugirio dvare buvo įrengtas specialus kabinetas. Per Kalėdas dvaro miške buvo rengiamos medžioklės generalitetui (aukščiausiems Lietuvos karininkams). Paskutinį kartą Užugiryje jis buvo 1940 m. gegužės 27–29 d.


Jau 1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo įkurtas tarybinis ūkis, o dvaro rūmuose – sanatorija vaikams, sergantiems džiova. 1954 m. pagrindiniame dvaro pastate buvo įkurta Užugirio narkologijos ligoninė, vėliau – Naujosios Vilnios psichoneurologijos ligoninės Narkologijos skyrius. 1991-aisiais, aišku, ligoniai iš dvaro teritorijos buvo iškeldinti.

REKLAMA


Valdžios privilegijos viliojo visais laikais

Atkūrus nepriklausomybę, atlikta dalinė A. Smetonos dvaro rūmų restauracija.

Virto muziejumi ir rekreacijos zona


Atkūrus nepriklausomybę, finansuojant Lietuvos kultūros ministerijai, buvo atlikta dalinė dvaro rūmų restauracija. Pamažu dvaro teritorija įgavo rekreacinės zonos paskirtį: vasaromis čia stovyklauja vaikai, ilsisi pavieniai poilsiautojai. 2002 m. prie dvaro įkurta viešoji įstaiga „Pasaulio lietuvių namai“, „Užugirio kiemo“ ateitį siejanti su įvairiapuses poilsio ir turizmo paslaugas teikiančiu istoriniu rekreaciniu objektu.


2008 m. Vyriausybės nutarimu dvaras perduotas Ukmergės rajono savivaldybei. 2010-aisiais buvo pradėti dvaro rūmų ir buvusios karvidės rekonstrukcijos darbai. 2014 m. pabaigoje baigti renovuoti rūmai ir karvidė. Karvidėje įrengtas viešbutis ir restoranas. Rūmuose įrengta ekspozicija, skirta A. Smetonai, o Užugirio muziejus tapo Ukmergės kraštotyros muziejaus filialu. Jį sudaro A. Smetonos gimtojo namo pamatai, 1935 m. Prezidento statyta mokykla, dvaras su žeme.


Užugirio muziejus įsikūręs gatviniame Užulėnio kaime, rūmus primenančiame pastate, kurį krašto gyventojams padovanojo A. Smetona. Jo iniciatyva čia 1935-aisiais buvo įkurta viena moderniausių Lietuvos pradinių mokyklų. Šalia mokyklos, kitoje gatvės pusėje, buvo Prezidento namai, tačiau dabar likęs tik svirtinis šulinys ir senos obelys. Šalia jų sodelyje pastatytas A. Smetonos tėvonijos namo maketas.


Užugirio muziejuje dabar veikia senųjų amatų centras: čia lankytojai dalyvauja etnografinio pobūdžio renginiuose, iš arčiau susipažįsta su šio krašto istorija, tradicijomis, papročiais, kulinariniu paveldu. Pagalbinėse patalpose įrengtas ir atidarytas Edukacijų centras. Jame vyksta edukaciniai užsiėmimai „Duonos kelias“, „Lino kelias“, kepami šakočiai, smetoniški blynai. Prie muziejaus yra daržas, kuriame pasėtos mūsų kraštui būdingos daržovės.


Pačiame Užugirio muziejuje įkurta ne tik įdomi etnografinė ekspozicija, bet ir edukacinės tarpukario ir sovietmečio klasės. Taip pat vedamos pamokėlės apie Vyčio apygardos partizanų kovas. Užugirio miškuose rezidavo kapitono Juozo Krikštaponio, Danieliaus Vaitelio vadovaujami partizanų būriai. Žodžiu, atgimusioje A. Smetonos vasaros rezidencijoje nuolat vyksta ekskursijos ir garsiosios „Smetoninės“. Tiesa, didžiausi lankytojų srautai būna šiltuoju metų laiku.


Kiti Prezidentai malonės nenusipelnė


Ne visi prisimena, kad tarpukariu Prezidento pareigas ėjo ne tik A. Smetona. Žymus to meto politinis veikėjas Aleksandras Stulginskis priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijai, įėjusiai į Lietuvos krikščionių demokratų partijos bloką. 1922 m. jis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu, perrinktas antrajai kadencijai ir šias pareigas ėjo iki 1926-ųjų birželio. 1927 m. A. Stulginskis pasitraukė iš politinio gyvenimo ir iki pat 1940 m. tvarkė savo ūkį Kretingos valsčiuje, Jokūbavo dvare.



Nei jis pats pretendavo į panašią (ar mažesnę) vasaros rezidenciją, nei kas iš A. Smetonos aplinkos siūlė Prezidentu apsišaukusiam diktatoriui įteikti tokią dovaną buvusiam demokratiniu būdu išrinktam Lietuvos Prezidentui. Tačiau A. Stulginskiui visiškai pakako to, ką turėjo Kretingos rajone.


Dar kuklesnis buvo A. Smetonos nuverstas Kazys Grinius. Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7–gruodžio 17 d.) buvo paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukario Lietuvos Prezidentas. Priverstas pasitraukti iš valstybės valdymo, daugiau užsiėmė sveikatos apsaugos stiprinimu tuometėje Lietuvoje (K. Grinius buvo gydytojas).


O tautininkų režimo ištremtas iš Kauno gyveno sesers Onos Bacevičienės ūkyje Alksniškėse, Marijampolės apskrityje. Štai ir visas K. Griniaus „dvaras“. Apie tai, kad A. Smetona ar jo aplinka ką nors panašaus dovanotų nuverstam teisėtai išrinktam Prezidentui, nebuvo nė kalbos.


Valdžios privilegijos viliojo visais laikais

A. Smetona pirmą kartą dvare vasarojo 1937 m.

Sovietinės privilegijos – tik einant pareigas


Skaidraus verslo instituto vadovas, ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Matulevičius, sovietmečiu eidamas vadovaujamas pareigas (vadovavo nemažai gamyklai sostinėje), susipažino ir gerai išstudijavo ano meto sovietinės nomenklatūros malonių sistemą. Lietuvos SSR aukščiausioji valdžia buvo sutelkta Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (CK) biure, vadovaujamame pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus.


Šiam 1972 m. mirus, biurui vadovavo Petras Griškevičius. Jau pertvarkos laikais vadovu trumpai buvo Ringaudas Songaila, paskutinis biuro vadovas – Algirdas Brazauskas. Minėtam biurui taip pat priklausė keturi CK sekretoriai, Ministrų tarybos pirmininkas ir Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas. Jie turėjo atskirus namus ar sublokuotus kotedžus Vilniaus M. K. Čiurlionio ar Akmenų gatvėje. Kiti biuro nariai teturėjo geresnius butus.


CK biuro pirmasis sekretorius, Ministrų tarybos pirmininkas ir Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas turėjo jiems priklausančius specialius apartamentus Lietuvos atstovybėje (dabar – ambasada) Maskvoje, nes ten dažnai vykdavo. Turniškėse – po vadinamąjį alytnamį – gana prastos kokybės namą, statytą Alytaus namų statybos kombinato.


Palangoje mūsų aukščiausioji nomenklatūra turėjo poilsio namus „Žilvinas“, kur buvo įrengti pagerinti apartamentai. Šie poilsio namai buvo ne prie jūros, atostogaujantis partinis aktyvas būdavo vežamas už Palangos, į Monciškes (ten buvo uždara pasienio zona). Vadinamųjų liaudies tarnų gerovei taip pat buvo skirti poilsio namai „Rūta“ Nidoje. Be to, Palangoje poilsio namus turėjo Lietuvos komunistų partijos CK, Ministrų tarybos, KGB aparatas.


Čia, toliau nuo žmonių akių, stovėjo ir prabangiai įrengta vadinamoji Brežnevo vila, kur apsistodavo Tarybų Sąjungos komunistų partijos CK politinio biuro (raudonosios imperijos aukščiausios vadovybės) nariai. Tik šia vila jau rūpinosi ne Vilniaus kagėbistai, o KGB 9-oji valdyba iš Maskvos. Vidurinės grandies partijos darbuotojai galėjo naudotis įvairaus dydžio ir kokybės butais Turniškėse, poilsinėmis Trakuose, Molėtuose (Inturkėje), Nidoje (minėta „Rūta“) ar „Žilvino“, „Baltijos“ ir „Eglės“ poilsio namais Palangoje. Nebrangius kelialapius jiems duodavo Sveikatos ministerijos 4-oji valdyba. Jai pavaldi buvo ir vadinamoji spec. ligoninė Vilniaus Antakalnio gatvėje.

REKLAMA


Beje, primena A. Matulevičius, sovietinė sistema draudė (ir Maskva tai atidžiai stebėjo) aukščiausiems pareigūnams turėti brangaus privataus turto: namų, vilų, geresnių automobilių ir pan. Kol nomenklatūrininkai užėmė atitinkamas pareigas, jie pagal nustatytas „normas“ naudojosi tarnybiniais automobiliais (šie aukščiausiems pareigūnams priklausė visą parą, dirbdavo po du vairuotojus, taip pat būdavo galima naktį automobilį išsikviesti iš valstybinio garažo).


Tokią laikinų privilegijų sistemą dar prieš karą SSRS sukūrė Josifas Stalinas: kol nomenklatūrininkas tarnauja partijai ir vyriausybei, tol jis būna poste ir gauna jam pagal pareigas priklausančias malones, apie kurias paprasti žmonės galėjo tik pasvajoti. O kai tik pareigų netenkama, netenkama ir visų tų privilegijų.


Valdžios privilegijos viliojo visais laikais
Turniškėse ir dabar gyvena mūsų valdžios elitas, tad kaip ir anais laikais šį puikų gamtos kampelį „puošia“ tvoros ir apsaugos postai.


Turniškės tebegyvuoja


Turniškėse ir dabar gyvena mūsų valdžios elitas, tad kaip ir anais laikais, taip ir dabar šį puikų gamtos kampelį prie Neries upės „puošia“ tvoros ir apsaugos postai.


Taigi kuo dabar virto prieškarinis Turniškių kaimas, kurio apylinkėse planuota statyti elektrinę ir patvenkti Nerį (šitaip planuota apsaugoti Vilnių nuo dažnų potvynių; nuo to sostinę, beje, išgelbėjo baltarusiai, pokario metais užtvenkę Nerį savo teritorijoje)?


Dėl 1939–1941 m. įvykių elektrinė Turniškėse taip ir neatsirado, o štai du tuomet iškilę namai, skirti hidroelektrinę stačiusiems specialistams, tapo Prezidento ir Premjero rezidencijomis. Šiuo metu viename iš tų namų įrengta kadenciją baigusio Prezidento Valdo Adamkaus rezidencija. Kitas skirtas premjero pareigas einančiam politikui.


Parengta pagal žurnalą „Savaitė“