Somalis – šalis, kur gyventi tenka už eurą per dieną

Somalis – šalis, kur gyventi tenka už eurą per dieną


Prieš 60 metų, 1960-aisiais, sujungus somaliečių tautybės žmonių gyvenamas buvusias britų ir italų kolonijines valdas Afrikos kyšulyje, pasaulio žemėlapyje atsirado nauja nepriklausoma valstybė – Somalis. Dėl išskirtinės geografinės padėties – prie strategiškai svarbių jūros kelių, – taip pat nemenkų naudingųjų iškasenų klodų ši šalis galėjo tapti viena labiausiai klestinčių Juodajame žemyne. Deja, Somalio istorija susiklostė visiškai priešingai.


Manvydas VITKŪNAS


Jau daug dešimtmečių tai tikras vidinių prieštaravimų, ginkluotų konfliktų liūnas, kur gyventojai kenčia nuo skurdo ir bado, tačiau sėkmingai tarpsta piratai ir radikalieji islamistai. Šiandien Somalis – net ne viena šalis, o kelių valstybinių darinių konglomeratas. Dėl didžiulės politinės krizės ir pilietinio karo jis jau tris dešimtmečius susiskaldęs. Centrinė šalies vadovybė kontroliuoja nedidelę šalies dalį – sostinę su artimiausiomis provincijomis ir kai kurias provincijas Etiopijos pasienyje. Vieningos šalies atkūrimo procesas – labai vangus. Negana to, dideles teritorijas kontroliuoja radikali islamistų grupuotė „Harakat al-Shabaab“, kovojanti su centrine Somalio valdžia, intervencinėmis Kenijos ir Etiopijos pajėgomis, grobianti humanitarinės pagalbos organizacijose dirbančius užsieniečius, rengianti teroro aktus Somalyje ir kitur.

REKLAMA


Somaliečių daug... Suomijoje


Afrikos kyšulyje, prie Indijos vandenyno ir jo Adeno įlankos įsikūręs Somalis yra Afrikos žemyno, Arabijos pusiasalio ir Indijos prekybos kelių sankirta. Palei šalies krantus driekiasi laivybos trasos tarp Raudonosios jūros (Sueco kanalo į Viduržemio jūrą) ir Indijos vandenyno. Šalies plotas siekia 637,6 tūkst. kv. km (beveik dešimt kartų didesnis nei Lietuvos). Gyventojų – beveik 16 mln., apie 2,6 mln. jų gyvena sostinėje Mogadiše. Sausumoje Somalis turi tris kaimynus – Džibutį, Etiopiją ir Keniją, o plati pakrantės juosta driekiasi net 3 333 km. Beveik visa Somalio teritorija – savanos ir pusdykumės, tik šiaurinėje dalyje yra kalnų. Miškų šiek tiek išliko tik šalies pietuose. Somaliečiai patys juos išnaikino dėl kuro, medžio anglių gamybos, o tai tik padidino ekologines problemas, tokias kaip brakonieriavimas, dirvožemio erozija, antisanitarija ir taip menkų vandens išteklių užterštumas, atliekų utilizavimas.

REKLAMA


Somalis išsiskiria iš daugelio Afrikos šalių dėl gyventojų tautinės sudėties. Absoliučią daugumą (daugiau kaip 85 proc.) čia sudaro viena tauta – somaliečiai, susiskirstę į daugybę genčių ir klanų. Nemažai somaliečių gyvena už Somalio ribų: Etiopijoje (4,6 mln.), Jemene (0,9 mln.), Kenijoje (0,8 mln.), Džibutyje (0,35 mln.). Vakarų šalyse – taip pat gausios jų bendruomenės. Pavyzdžiui, Suomijoje tai penkta pagal gausą tautinė bendrija (po suomių, švedų, rusų ir estų). Dauguma tikinčiųjų išpažįsta islamą. Vidutinė gyvenimo trukmė Somalyje – vos 45 metai. Tai lemia skurdas, maisto stygius, itin prasta medicinos būklė.


Dar III tūkstantmetyje prieš Kristų Somalyje lankėsi egiptiečiai. Jie iš vadinamosios Punto šalies gabendavo auksą, medieną, vergus, dramblių kaulus ir šventyklose būtinų smilkalų žaliavas. Vėliau graikai, romėnai, be minėtų išteklių, veždavosi prieskonius, jūrų vėžlių šarvus, gyvus dramblius.


XII–XIII a. Somalyje išplito islamas, čia kūrėsi sultonatai. 1499 m. įkurtos pirmosios portugalų faktorijos. Daug šimtmečių, nuo XIII iki XIX a., musulmoniškas Somalis kariavo su kaimynine krikščioniška Etiopija. Etiopai prisijungė Ogadeno sritį, kur dabar gyvena beveik 7 mln. somaliečių (jie sudaro net 97 proc. regiono gyventojų).
1884–1888 m. britai, italai ir prancūzai pasidalijo somaliečių žemes. Prancūzų Somalis vėliau tapo Džibučiu, pietinės žemės buvo prijungtos prie Britanijos Rytų Afrikos (dabar – Kenija). Šiaurinėje dabartinio Somalio dalyje įsitvirtino britai, kitose žemėse – italai. XIX ir XX a. sandūroje somaliečiai gana nuožmiai kovojo dėl savo nepriklausomybės, vadovaujami nacionaliniu didvyriu tapusio Saido Mochamedo Abdulos Chasano. Prieš jo karių pozicijas ir tvirtoves britai ir italai naudojo artileriją bei aviaciją. Daugiau nei 20 tūkst. sukilėlių vadovavęs lyderis mirė 1920 m. Užgniaužus sukilimą, britų ir italų veikla Somalyje kiek skyrėsi. Britų Somalyje (vadinamame Somalilandu) daugiausia buvo tiesiami keliai, statomi uostai, vykdomas vietinių išteklių (daugiausia odų) perdirbimas ir eksportas. Italijos Somalyje steigta daug plantacijų, skatintas italų kolonistų kūrimasis šalyje.



Diktatorių pakeitė chaosas


1960 m. buvo paskelbta nepriklausomybė nuo Italijos ir Didžiosios Britanijos. Italijos Somalis ir Somalilandas buvo sujungti į vieną valstybę. Jau netrukus prasidėjo ketverius metus trukęs karas su Kenija dėl šioje šalyje esančių somaliečių žemių. Kenija apsigynė nuo somaliečių kariuomenės ir sukilėlių. 1969-aisiais Somalio prezidentu tapo generolas Mochamedas Siadas Barė ir šalį valdė iki pat 1991 m. Iš pradžių jis orientavosi į Sovietų Sąjungą, siekė kurti šalyje socializmą. Sovietų Sąjunga rėmė Somalį ir nepalaikė jo senos priešininkės Etiopijos. Tačiau 1977-aisiais Etiopijoje buvo nuversta monarchija, ir į valdžią atėjęs pulkininkas Mengistu Hailė Mariamas strategine partnere pasirinko Maskvą. Somalio lyderis M. S. Barė skubiai nutraukė santykius su SSRS, išvijo karinius patarėjus ir diplomatus. Netrukus Somalio kariuomenė įsiveržė į Ogadeną. Kuba, Jemeno Liaudies Demokratinė Respublika, Sovietų Sąjunga pasiuntė į Etiopiją „internacionalinės pagalbos“ tikslais daugiau nei 20 tūkst. karių. Iki 1978 m. kovo somaliečiai buvo išstumti iš Etiopijos teritorijos.


Prezidento M. S. Barės valdymą vieni vadina Somalio aukso amžiumi, kiti laiko šalies degradacijos pradžia. Generolas žiauriai susidorodavo su oponentais. 1988 m. šalies šiaurėje prasidėjo sukilimas. Prezidentui ištikimi kariai žudė tikrus ir tariamus sukilėlius, masiškai prievartavo moteris, nuodijo šulinių vandenį, bombardavo miestus. Galiausiai M. S. Barė su šeima pabėgo į užsienį, prisiglaudė Nigerijoje, kur greitai mirė, o Somalis pasinėrė į pilietinio karo ir chaoso liūną. Prie viso to prisidėjo sausros, badas (vien 1991–1992 m. nusinešęs daugiau kaip 300 tūkst. gyvybių). Vėliau buvo dar keli bado protrūkiai. Daugybę gyvybių išgelbėjo užsienio šalių humanitarinė pagalba, bet ją teikti šalyje – labai sunku ir pavojinga.

REKLAMA


Prasidėjus pilietiniam karui, žlugo valstybės struktūros. 1992-aisiais Jungtinės Tautos pradėjo taikos palaikymo operaciją „Vilties atkūrimas“. Deja, ši operacija nebuvo sėkminga. 1993 m. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pajėgos patyrė nesėkmę šalies sostinėje Mogadiše, bandydamos sučiupti vieną radikaliausių somaliečių karo vadų Mochamedą Farahą Aididą (jo kariai užsiėmė humanitarinės pagalbos badaujantiems civiliams gyventojams grobimu). Visas pasaulis televizorių ekranuose pamatė po Mogadišo gatves džiūgaujančios minios velkamą žuvusio amerikiečių kario kūną. Ši istorija tapo garsaus filmo „Juodojo vanago žūtis“ pagrindu. Stabilizuoti padėties nepavyko, ir 1995 m. taikdariai pasitraukė. Vėliau ribotas taikdarių kontingentas vėl buvo įvestas į šalį.


Sėkmingasis Somalilandas


Somalis tapo didžiausia pasaulyje laivus grobiančių piratų baze ir radikaliųjų islamistų, teroristų organizacijų prieglobsčiu. Piratai ėmė kelti nerimą visai tarptautinei bendruomenei. Jie grobia laivus ne tik prie šalies krantų, bet ir Raudonojoje jūroje, Jemeno, Omano, Kenijos, Tanzanijos, Seišelių, netgi Maldyvų salų pakrantėse. Kai kurie piratų trofėjai – išties įspūdingi. Pavyzdžiui, 2008 m. piratų grobiu tapo Saudo Arabijos tanklaivis „Sirius Star“. Jo savininkai piratams sumokėjo apie 3,5 mln. JAV dolerių. Nuo 5,5 iki 7 mln. dolerių piratams sumokėta už pagrobtą graikų bendrovei priklausantį tanklaivį „Maran Centaurus“. 2010-aisiais piratų auka tapo Pietų Korėjos tanklaivis „Samho Dream“. Laivas buvo užpultas atvirame vandenyne už daugiau nei 1 500 km nuo Somalio krantų. Už laivo ir įgulos išlaisvinimą laivo savininkai sumokėjo 9 mln. JAV dolerių. Pastaraisiais metais piratus gerokai sutramdė tarptautinės karinės pajėgos. Jose tarnauja ir Lietuvos karių.

REKLAMA


Šiuo metu Somalis suskilęs į kelis valstybinius darinius. Šiaurės vakaruose įkurtoje Somalio Puntlando valstybėje veikia pagrindinės piratų bazės, jos lyderiai yra už federacinės Somalio valstybės sudarymą, bet nesutaria su centrine šalies vyriausybe. Tai pagrindinis Somalio piratų veiklos centras. Šiaurinėje šalies dalyje, kadaise buvusioje britų kolonija, įkurta Somalilando valstybė, atvirai siekianti nepriklausomybės. Tai sėkmingiausiai besivystantis šalies regionas, sulaukiantis investicijų iš Persijos įlankos ir kitų šalių. Somalilandas užmezgė dalinius diplomatinius santykius su keliomis valstybėmis, pavyzdžiui, Švedija, Belgija, Didžiąja Britanija. Per Berberos uostą keliauja 20 proc. kaimyninės Etiopijos krovinių. Somalilandas visiškai nenori grįžti į bendrą Somalio valstybę. Tikėtina, kad jis taps visaverte nepriklausoma šalimi. Taip pat yra ir kitų pusiau savarankiškų valstybinių darinių.


Somalis turėjo potencialą tapti gana turtinga valstybe. Čia glūdi daug naudingųjų iškasenų: gipso, valgomosios druskos, akmens anglių, geležies, urano, titano rūdos, naftos, dujų. Visgi įmonių šalyje – labai mažai, o pagrindinė ūkio šaka – gyvulininkystė. Jos produktai (eksportuojami gyvi gyvuliai ir odos) sukuria pusę bendrojo vidaus produkto. Pajūrio zonoje svarbi žvejyba, gaminami žuvų konservai. Somalilandą pastaruoju metu pasiekia investicijų (daugiausia iš arabų šalių), čia statomos naujos fermos, gamyklos (savo įmonę įkūrė netgi „Coca-Cola“), įrengiama plantacijų. Visgi daugelis šalies gyventojų skursta ir turi išgyventi už mažiau nei vieną eurą per dieną.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.