Gamtininkai sako pastebintys, kad gamtos pasaulyje dedasi neįprasti dalykai, kuriuos dažniausiai išprovokuoja šiltėjantis klimatas ar neapdairi žmogaus veikla.

Laimius STRAŽNICKAS

Paukščiai ateiviai

Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus paukščių skyriaus vedėjas Saulius Rumbutis pabrėžia, jog klimato šiltėjimas nebūtinai reiškia, kad mūsų platumas turėtų užplūsti margaspalvės papūgos ar kiti egzotiški sparnuočiai, nors Kramerio papūgų jau keletą kartų pastebėta Lietuvoje. Iš tikrųjų pastaraisiais dešimtmečiais pas mus pastebima, kad vis labiau įsigali pietinių paukščių rūšys, bet kartu ir vis daugiau šiaurės kraštų paukščių rūšių pas mus randa jaukią užuovėją.

Prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje imta kalbėti apie neįprastą dalyką – pasirodė iš pietinių platumų atklydusių didžiųjų baltųjų garnių. Nekviesti ateiviai nebeišskrido, įsikūrė ir pradėjo perėti. Tiesa, tas įkurtuvių procesas buvo labai nedrąsus – iš pradžių suskaičiuota vos kelios poros, tačiau netrukus perinčių porų ėmė daugėti iki dešimčių, o dabar mūsų krašte perinčių baltųjų garnių porų suskaičiuojama šimtai.

Kitados didelė staigmena mūsų krašte buvo ir plačiai Eurazijoje paplitę spalvingi paukšteliai bitininkai. Tačiau šiandien ornitologai apie šiuos sparnuočius jau kalba kaip apie naują perinčią paukščių rūšį Lietuvoje.

Prieš kelis dešimtmečius lygiai taip pat buvo kalbama ir apie šiaurinių platumų paukščius, kurie tada pasirodė, o šiandien pas mus jaučiasi kaip namuose. Tarkim, tik per paukščių migraciją anksčiau pastebėtos tundros gyventojos gulbės giesmininkės, labai retai sutinkamos pilkosios gervės ar žvirblinės pelėdos šiandien mūsų krašte yra gana dažni paukščiai. Manoma, kad tokį paukščių rūšių susimaišymą lėmė būtent klimato kaitos procesai – kai pas mus vyrauja aukštesnė oro temperatūra, dažnai nebūna sniego dangos, tad ir paukščiams išsimaitinti nėra labai sunku.

Parskrenda anksčiau

Ornitologas pažymi, jog klimato šiltėjimas sutrikdė ir tradicinius paukščių migracijos procesus – paukščiai migrantai anksčiau parskrenda ir vėliau išskrenda, o kai kurios rūšys ir visiškai neišskrenda. Kam trauktis iš Lietuvos, tarkim, kormoranams, kurie nardydami maitinasi žuvimis, jeigu čia vandens telkinių neužtraukia ledo danga?

Tiesa, apie užsiliekančius paukščius negalima būtų tvirtinti, kad tai yra masinis reiškinys, tačiau tokios tendencijos yra gana aiškiai pastebimos. Pavyzdžiui, lig šiol gamtoje galima pastebėti būrius žąsų, gervių, varnėnų, po nuleistų žuvininkystės telkinių dumblą braidančias ir purve bestuburių ieškančias pempes. Suprantama, žiemojimo sąlygos mūsų krašte labiau priimtinos tiems paukščiams, kurie minta augaliniu maistu. Tuo metu vabzdžialesiams mūsų žiemos sąlygos, kai visi vabzdžiai tūno sulindę į šiltesnes vietas, būtų labai pražūtingos. Todėl nei kregždės, nei musinukės, nei lakštingalos anksčiau savo platumose greičiausiai neišvysime.

Šiltėjantis klimatas dar nereiškia, kad su speigais ir sniegu jau atsisveikinta visam laikui. Jeigu žiema nebus labai atšiauri, dalis mūsų šiluma susigundžiusių sparnuočių išsigelbėjimo ieškos neužšalusių upelių pakrantėse. O jeigu tai negelbės, teks kelti sparnus į piečiau plytinčias geografines platumas, kur mitybos bazė turtingesnė. Šalčiams atlėgus ir naujose vietose pristigus maisto, sparnuočiai gali pasukti atgal.
Žmonės pastebėjo, kad šiltą šių metų spalį medžiuose varnėnai švilpaudavo taip, kaip paprastai švilpauja anksti pavasarį prie inkilų prieš pradėdami rūpintis savo lizdais.

Nejaugi šiltas ruduo taip sumaišė jiems protą, kad jie užtraukė tuoktuvių giesmes? S. Rumbutis sako, kad tokias kai kurių paukščių giesmes paskatino spalio dienos trukmė, susilyginusi su kovo dienos trukme, paprastai pažadinančia paukščių tuoktuvių instinktą. Todėl varnėnai, juodieji strazdai užtraukia savo pavasarines giesmes, taip pat paūbauja ir pelėdos. Neretai tokiu metu susidaro ir naujos poros, jos sulaukia pavasario ir ima rūpintis lizdais bei būsimais jaunikliais. Rudeninis tuoktuvinis čiulbėjimas būdingesnis jauniems, tik šiemet išsiritusiems paukščiams, mat jie lavina savo balsus.

Žmonių veikla išgąsdino

Stebėdami paukščių gyvenimą ornitologai kalba ir dar apie vieną anomaliją, tik ją sukelia ne klimato pokyčiai, o greičiau žmogaus veikla. Čia pirmiausia turima galvoje katastrofiškas kai kurių Baltijos jūros pakrantėse žiemojančių paukščių rūšių nykimas.

Daugelį metų Baltijos jūros priekrantėse žiemodavo šiaurinės paukščių rūšys, perinčios Rusijos tundroje: sibirinės gagos, antys nuodėgulės, ledinės antys... Baltijos jūra šiems paukščiams būdavo puiki mitybos bazė, nes čia jie lengvai susirasdavo kirmėlių, vėžiagyvių, įvairių moliuskų. Tačiau, pradėjus masiškai gaudyti žuvis statomaisiais tinklais, antys dažnai įsipainioja į tinklus ir nuskęsta. Dėl to šių paukščių katastrofiškai sumažėjo, o štai žiemojančių sibirinių gagų pastaraisiais metais jau beveik nepastebima.

Su nerimu ornitologai konstatuoja, kad ties išnykimo riba atsidūrė žalvarniai, paprastieji purpleliai ar kitos paukščių rūšys. Tačiau to priežastis veikiau slypi paukščių žiemojimo ar centrinio jų arealo vietose nei pas mus.

Ant išnykimo ribos kitados buvo atsidūrę ir jūriniai ereliai. Manoma, kad tokią situaciją buvo sukėlęs žemės ūkyje naudotas agresyvus pesticidas DDT. Nustojus jį naudoti atsigavo ir ši nykstančių paukščių rūšis. Šiandien perinčių jūrinių erelių pastebima per šimtą porų, o prieš keletą dešimtmečių būdavo užfiksuojamos tik pavienės poros.

Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad vis daugiau paukščių kuriasi miestuose. Antai ganėtinai stambūs sparnuočiai – sidabriniai, kaspijiniai ir paprastieji kirai – įsigudrino lizdus krauti didmiesčiuose ant pastatų stogų. Paprastai šie paukščiai peri ant žemės, saugesnėse vietose – dažniausiai vandens telkinių salose. Kadangi tokių saugių vietų ne tiek ir daug liko, kirai atrado miestuose pastatus plokščiais stogais, ant kurių krauna lizdus ir peri jauniklius. Plėšrūnams tokias vietas sužiūrėti nėra taip paprasta, o maisto šie paukščiai susiranda netolimuose vandens telkiniuose ar sąvartynuose.

Saugesnę vietą miesto parkuose susirado ir keršuliai, juodieji strazdai, svilikėliai. Čia ir aplinka saugesnė, ir maisto netrūksta.

Žinduoliai ieško naujų erdvių

Prieš daugelį metų Lietuvoje niekas nei matė, nei žinojo, kas yra paprastieji šakalai. Jų tėvyne ir didžiausio paplitimo arealu buvo laikoma šiaurinė Afrika. Tačiau prieš keletą metų pasklido žinių, kad šių žinduolių jau pastebėta Baltijos kraštuose. Kas vilioja šiuos pietų gyventojus migruoti į šiaurę?

Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus teriologinio rinkinio kuratorius Vaclovas Gedminas sako, jog šiuos gyvūnus greičiausiai paviliojo palankus temperatūros režimas ir gera mitybos bazė. Paprastieji šakalai – visaėdžiai gyvūnai, o dieta priklauso nuo gyvenamojo regiono. Medžioja jie pavieniui arba kartais poromis ar šeimomis. Jų aukomis dažniausiai tampa smulkesni žinduoliai, paukščiai, varliagyviai, žuvys... Tad galima sakyti, kad šakalų pasirodymas pas mus yra klimato kaitos pasekmė. Apskritai gamtos pasaulyje pastebima aktyvi gyvūnų migracijos tendencija – vieni nuo pusiaujo traukiasi šiaurės link, kiti – priešingai: Pietų ašigalio kryptimi.

Prieš kokius ketverius metus pirmą kartą pasklido žinia, kad Kuršių nerijoje užfiksuotas meškėnas. Šiandien šių iš Amerikos žemyno kilusių ir į usūrinius šunis panašių gyvūnų jau pastebima ne tik Kuršių nerijoje, bet ir žemyninėje Lietuvos dalyje, pavyzdžiui, Žuvinte.

Netolimose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, šių atvykėlių jau suskaičiuojama net šimtais tūkstančių. Jie neduoda ramybės vietos gyventojams, o kadangi gerai laipioja medžiais, naikina paukščių kiaušinius, suėda jų jauniklius. Manoma, kad meškėnai iš Amerikos į Europos žemyną ne patys atkeliavo, o buvo atvežti žmonių.

Matyt, panašiai pas mus atsirado ir mažieji nykštukiniai kirstukai. Pirmą kartą šis gyvūnas mūsų platumose užfiksuotas 2009 metais.

Išsikraustė iš inkilų

Tyrinėdami gamtos procesus mokslininkai šiemet pastebėjo neįprastus didžiųjų miegapelių gyvenimo pokyčius.

Paprastai šie gyvūnai visą aktyvų savo gyvenimo periodą glausdavosi inkiluose ar medžių uoksuose. Tačiau šiemet, tvyrant dideliems karščiams, buvo pastebėta, kad antroje vasaros pusėje tradicinės didžiųjų miegapelių buveinės – inkilai – buvo tušti. Greičiausiai dėl nepakeliamo karščio šie ilgai miegantys graužikai išsirangė iš medžių ir susirado vėsesnes vietas – palindo po medžių šaknimis.

Neįprasta didžiosioms miegapelėms oro temperatūra privertė pakoreguoti ir dauginimosi procesus. Paprastai šie gyvūnai rugpjūčio viduryje jau džiaugdavosi savo ūgtelėjusiais jaunikliais. Tačiau šių metų rugsėjo pradžioje miegapelių lizduose jaunikliai gulėjo dar net nepraregėję. Tokia situacija užminė gamtininkams mįslę – kada jaunikliai įmigs ir ar apskritai liks gyvi, nes tam, kad miegapelės sėkmingai peržiemotų, joms svarbu prisiauginti svorio, sukaupti atitinkamą kiekį riebalų atsargų. Per metus didžiosios miegapelės paprastai išmiega beveik septynis mėnesius – užmigusios spalio pradžioje jos prabunda tik gegužės mėnesį. Kitas klausimas – ar didžiosioms miegapelėms įsikūrimas po medžių šaknimis taps įpročiu, ar tai bus tik vienkartinis prisitaikymas ištverti karštas dienas.

Klimato šiltėjimas kai kuriems gyvūnams grasina ir rimtomis problemomis. Pavyzdžiui, jeigu dėl klimato pokyčių šikšnosparnių žiemos miego sezonas taps vėlyvesnis, kils problemų dėl jų galimybės išlikti per žiemą. Jiems maitintis reikia vabzdžių, o jeigu jie jau bus išsislapstę, šikšnosparniams ateis badmetis. Bepigu miegapelėms, kurios maitinasi augaliniu maistu ir lengvai jo gali susirasti gamtoje.
Prasidėjęs klimato kaitos procesas vargu ar ims ir sustos. Greičiausiai jis ir toliau skatins gyvūnų migracijos procesus, dėl to savo platumose sulauksime ir įdomesnių svečių, atkeliavusių iš pietų.

Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“