Dzūkija ir šio krašto istorija: etnografiniai dzūkų bruožai

Dzūkija ir šio krašto istorija: etnografiniai dzūkų bruožai


Pietrytinėje Lietuvos dalyje išsidėstęs Dzūkijos etnografinis regionas bene labiausiai išsiskiria savo kalbine ypatybe (dzūkavimu), kuri būdinga pietų aukštaičių tarmei. Dzūkai taria „c“ ir „dz“ vietoj „t“ ir „d“. Manoma, kad būtent dėl to ir atsirado dzūkų vardas. Kita vertus, dzūkuojama ne visoje Dzūkijoje, o tik tam tikroje jos dalyje.


Laimius STRAŽNICKAS


Specifinius etnografinės Dzūkijos bruožus lėmė istoriniai ir gamtiniai veiksniai. Manoma, kad šiems ypatumams galėjo turėti įtakos ir tai, kad iki XIII a. maždaug tame regione buvo su jotvingiais sietina Dainavos žemė.


Sunku nesutikti su tuo, kad Dzūkijoje, priešingai nei kitur Lietuvoje, vyrauja savita gamta: didelės girios, smėlėtos nederlingos dirvos. Būtent šis gamtos savitumas skatino miško verslus, uogų ir grybų rinkimą pavertė verslo šaka. Būtent Dzūkijoje ir šiandien galima pamatyti, kaip kitados atrodė kelminiai aviliai, kuo ypatinga buvo drevinė bitininkystė.


Dzūkijoje ilgiau nei kitur išliko archajinės kultūros formos, saviti tikėjimai ir apeigos, materialinės kultūros bruožai: gatviniai rėžiniai kaimai (Vilniaus kraštui priklaususio regiono dalyje jų yra išlikusių iki šių dienų), kitos archajinės ūkio technologijos ir ūkininkavimo būdai. Pavyzdžiui, labai ilgai javai pjauti pjautuvais, ilgiausiai išliko bendras gyvulių ganymas, naminis audimas, tradicinių drabužių vilkėjimas, raudos.

REKLAMA


Dzūkija ir šio krašto istorija: etnografiniai dzūkų bruožai


Priešingybė žemaičiui


Jeigu apie žemaičius kalbama kaip apie mažakalbius, tai dzūkai yra visiška priešingybė. Sakoma, jog ryškiausios dzūkų charakterio savybės – draugiškumas ir svetingumas, tačiau iškart priduriama, kad tas draugiškumas baigiasi ten, kur prasideda grybai: tikras dzūkas niekada neišduos, kur grybai dygsta.


Patys dzūkai nesigėdina sakyti, jog jie yra savotiški tinginiai – o ką daryti, jei čia nėra derlingų žemių, bet gerai auga grybai ir uogos. Tad nuo seno iš paskutiniųjų dzūkeliai stengiasi gyvenimui užsidirbti rinkdami šias gamtos gėrybes. O kai pavykdavo užsidirbti, tai ir tos prastos žemės neapsimokėjo dirbti.


Apie dzūkus kalbama kaip apie svetingus, tačiau ganėtinai kuklius žmones. Sakoma, kad dzūką reikia labai ilgai prašyti ar įkalbinėti.


„Nuvažiavo kartą dzūkai pas aukštaičius į vestuves. Grįžta, visi klausia, kaip ten, ar geri stalai buvo? Geri, sako, geri, tik kad prie stalo mažai prašė. Tai ir grįžo dzūkai alkani.“


Dzūkija ar Dainava?


Dzūkija ir šio krašto istorija: etnografiniai dzūkų bruožai


Dzūkijos pavadinimas pradėtas vartoti tik XIX a. Iki tol šis regionas nuo XIII a. buvo žinomas kaip Dainava. Dainavos pavadinimą XX a. savo kūryboje ypač išpopuliarino Vincas Mickevičius-Krėvė.


Dainavos žemė greičiausiai apėmė visą dainavių genties gyventą kraštą, daug didesnį negu šiandieninė Dzūkija. Manoma, kad tai buvo viena iš keturių jotvingių žemių. Pirmą kartą ji kaip „terra Deynowe“ (Dainavos žemė) paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams.


Dažnai puldinėjami lenkų, rytų slavų, voluinėnų ir kryžiuočių, ilgainiui jotvingiai nusilpo ir ėmė nykti, todėl XII–XIII a. Dainava buvo įtraukta į LDK sudėtį, o tai nulėmė dainavių genties sulietuvėjimą. Iš pradžių Dainava tapo Trakų dalinės kunigaikštystės, o nuo 1413 m. – Trakų vaivadijos dalimi.


Istorikai teigia, kad senovės dainavius visiškai tapatinti su mūsų dienų dzūkais negalima, tačiau daugelis tyrinėtojų pripažįsta, jog dzūkų etninėje kultūroje galima rasti ne taip jau mažai dainavių (jotvingių) kultūrinio paveldo bruožų, kurie aiškiai pastebimi ir dabartinėje dzūkiškoje savimonėje.


Dzūkai pagal gyvensenos ypatumus, tradicinės kultūros bruožus, charakterio savybes skirstomi į šilų (cikriniai), laukų ir užnemunės dzūkus.

Miškais ir dainomis turtingas kraštas


Dzūkija ir šio krašto istorija: etnografiniai dzūkų bruožai


Dzūkijos etnografiniam regionui priskiriamos Alytaus apskrities, miesto ir rajono, Druskininkų, Lazdijų, Varėnos, Vilniaus apskrities, miesto ir rajono, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų apskričių savivaldybės. Šiam kraštui priklauso ir Kauno apskrities Prienų savivaldybės Birštono, Jiezno ir Stakliškių seniūnijos.


Dabartine Dzūkijos sostine tituluojamas Alytus. Tačiau nuo seniausių laikų Dzūkijoje svarbus ekonominis, kultūrinis, teritoriją administruojantis ir organizuojantis centras buvo ir Merkinė. Trakų vaivadijai priklausė Alytaus ir Merkinės vėliavos, pagal kurias skirstėsi šių apylinkių bajorai karo atveju. Alytaus vaidmenį padidino XVI a. įkurta Alytaus ekonomija, taip pat 1775 m. iš Trakų ir Merkinės į Alytų perkelti pavieto teismai. Nuo XIX a. kaip svarbiausias politinis, ekonominis, administracinis ir kultūrinis centras pradėjo dominuoti Alytus, vėliau susiformavo mažesnieji Dzūkijos centrai – Varėna ir Lazdijai.

REKLAMA


Dzūkija labai miškingas regionas. Jam tenka labai graži Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Dzūkijos teritorijoje yra didžiausias šalies miškų masyvas – Dainavos giria, kuri užima net 135 tūkst. ha plotą. Medininkų aukštumoje yra aukščiausia Lietuvos vieta – Aukštojo kalva, siekianti 293,84 m. Regione plyti didžiausia Lietuvos teritorijoje pelkė – Čepkelių raistas, užimantis 5858 ha plotą.


Pagal tarmių klasifikaciją didžioji Dzūkijos dalis priskiriama pietų aukštaičių patarmei (Alytus, Aukštadvaris, Druskininkai, Eišiškės, Leipalingis, Marcinkonys, Merkinė, Musteika, Nemunaitis, Palomenė, Rudamina, Rudnia, Simnas, Valkininkai, Varėna, Veisiejai, Vievis). Nedidelė pereinamoji teritorija į Suvalkiją priskiriama vakarų aukštaičių kauniškių patarmei (Jieznas, Prienai, Birštonas, Punia), o rytinė Dzūkijos dalis – rytų aukštaičių vilniškių patarmei (Dieveniškės, Maišiagala, Nemenčinė, Pabradė).


Dzūkija – tautosakos tyrinėtojams ypač dėkingas kraštas. Dzūkų kaimuose iki pat XX a. vidurio dar buvo išlikęs senasis valstietiškas gyvenimo būdas. Čia ilgiau nei kitur tebebuvo švenčiamos įvairios kalendorinės šventės, iškilmingomis apeigomis palydimi žemės ūkio darbai, tebesilaikoma senųjų vestuvių, laidojimo ir kitų papročių. Visa tai buvo darniai susipynę su dainomis – būtina visų švenčių ir apeigų dalimi.


Senosios dzūkų vienbalsės dainos, turėjusios sakralinę paskirtį, pasižymėjusios savitu atlikimu, tebegyvos ir šių dienų kaimo dainininkų atmintyje. Kalendorinių giesmių melodijos – tai savotiški muzikiniai simboliai, daugelį amžių žymėję metų laikotarpius arba konkrečias metų šventes. Savitomis melodijomis ir specifiniu atlikimu visuomet būdavo palydimi senieji darbai – avižapjūtė ir grikių rovimas, rugiapjūtė... Vienos melodijos rugių lauke skambėjo rytą, kitos – vidurdienį, dar kitos – vakare, saulei leidžiantis. Vasarą laukuose skambėjusios dainos buvo atliekamos skardžiu balsu, kad toli girdėtųsi. Daugelis senųjų kalendorinių, darbo ir vestuvinių dainų buvo dainuojamos būriu, unisonu su nedideliais melodiniais nukrypimais arba dviem (kartais trimis) grupėmis pakaitomis. Talentingos dzūkų dainininkės sugeba kūrybiškai išpuošti melodijas gausiais ornamentais.



Gerokai skiriasi pietų ir rytų dzūkų dainų repertuaras bei melodinės savybės. Pietinėje Dzūkijoje išlikusios grikių rovimo ir avižapjūtės dainos, Rytų Dzūkijoje gyvuoja Užgavėnių pasivažinėjimo, Jurginių, sūpuoklinės, paruginės ir kt. giesmės.


Ir koks gi dzūkelis būtų be smuiko. Šis instrumentas dzūkų vestuvėse, krikštynose ir kitose šventėse karaliavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Smuikas – būtinas Velykų lalavimo apeigų atributas. Senosiose vestuvėse kiekvienas pulkas – tiek jaunojo, tiek jaunosios – turėjo savo muzikantą, jaunųjų pulkams susitikus, susidarydavo dviejų, o kartais ir trijų smuikininkų ansamblis. Tarpukariu smuiką vis labiau stūmė XIX a. viduryje – XX a. pradžioje į Lietuvos kaimą atklydę modernūs muzikos instrumentai – gitara, cimbolai, vokiška, o vėliau rusiška armonika.


Margi dzūkų raštai


Ilgiau nei kituose Lietuvos etnografiniuose regionuose dzūkai dėvėjo tradicinius savo drabužius.


Dzūkių tradiciniai drabužiai XIX a. pasižymėjo margumu. Prie dažniausiai languotų sijonų derinamos margos prijuostės, kurių buvo ypač didelė įvairovė – vienos šviesios ar tamsios languotos, dryžuotos, apačioje puoštos kaišytais ornamentais, kitos sudryžuotos skersiniais spalvingais dimučių ruoželiais, dar kitų languose žėri po visą audeklo plotą išmėtytos žvaigždutės. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje dzūkės ryšėjo jau kitokiomis prijuostėmis – tamsaus dugno, apačioje siuvinėtomis ryškiaspalvėmis gėlėmis.


Vyrų svarbiausias išeiginis drabužis buvo rudinė, kurią XIX a. pabaigoje pakeitė trumpas švarkas. Dzūkai dėvėjo rudas, pilkas rudines, puoštas dekoratyvinių siūlų ornamentais, aksomo apvadais. Avėjo aulinius batus, nagines.


Ir moterys, ir vyrai ryšėjo vytas ar rinktines juostas. Nė vienas kitas Lietuvos etnografinis regionas negali pasigirti tokia juostų gausybe ir įvairove kaip Dzūkija.


Dzūkija ir šio krašto istorija: etnografiniai dzūkų bruožai


Tradicijos gyvos ir šiandien


Dzūkai didžiuojasi savo kulinariniu paveldu, kurį lėmė prastose ir lengvose Dzūkijos žemėse labiausiai paplitusi javinė kultūra – grikiai. Todėl ant dažnos dzūkės stalo puikuojasi grikinių miltų pyragai – babkos. Populiarus valgis – grikių buzelė (smulkiai sumalti grikiniai miltai, įplakti į rūgusį pieną). Iš apeiginių valgių ilgiau negu kituose Lietuvos kraštuose išlaikytas paprotys kepti bulvių ir grikių tešlos pailgas, batono dydžio bandeles su kanapių ar aguonų įdaru – šaltanosius.


Suprantama, kad dzūkų gyvenimas neįsivaizduojamas be grybų. Šiliniai dzūkai priskaičiuoja apie 100 rūšių nenuodingų grybų, o patys valgo tik baravykus ir tik juos vadina grybais, dar voveraites, žaliuokes ir rudmėses, kurias raugia arba sūdo kaip agurkus. Džiovintais baravykais gardina kopūstienę, bulvienę, burokėlių, kruopų sriubas. Dzūkų šeimininkės moka išvirti grybų rasalą – džiovintų baravykų viralą, patirštintą miežinėmis kruopomis ir pagardintą pakepintais svogūnais.

REKLAMA


Dzūkijoje gyvavo tradicija ant krosnies pado kiekvieną rytą kepti bulves. Vakarienei grūsdavo bulvinę košę, į kurią pildavo porą saujų aguonų. Šventadieniams dzūkai ant kopūstlapio kepdavo apvalias tarkuotines bulvines bandas. Iškeptas jas perliedavo aguonpieniu, pertepdavo medumi ir dar palaikydavo šiltoje krosnyje.


Darbų talkos, verpimo ir plunksnų plėšymo vakaronės su dainomis ir žaidimais, velykinio lalavimo papročiai, bendrõs kaimo pirties lankymas, saviti gimdyvės ir jaunamartės pirties papročiai – bene ilgiausiai išsilaikiusios Dzūkijoje bendruomeniškumo apraiškos. Dar XX a. antrojoje pusėje čia buvo populiaru bendrai ganyti viso kaimo gyvulius, bendrai tartis kaimo bendruomenės reikalais.


Tęsiant senovines tradicijas dar ir šiandien nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose per Vėlines kapinėse užkuriami laužai. Kaimo žmonės prie ugnies prisimena pasitraukusius iš gyvųjų gimines ir kaimynus. Dzūkijoje iki šių dienų išliko senas mirusiųjų apraudojimo paprotys. Geros raudotojos kaimo bendruomenėje vertinamos ir gerbiamos.


Bitės pušų drevėse


Dzūkijoje ilgai gyvavo bitininkavimo būdas prižiūrint bites pušų drevėse. Kaip kelminiuose aviliuose būdavo prižiūrimos bitės, kaip tvarkomas medus ir vaškas, šiandien galima susipažinti Musteikos kaime įrengtoje drevinės bitininkystės ekspozicijoje.


2006 m. šiame kaime buvo įkurtas senovinių kelminių avilių bitynas, o aplinkinių miškų drevėse apsigyveno bitės. Taip pat galima pamatyti, kaip daromi kelminiai aviliai, nedideli aviliai – vabikai, skirti bičių spiečiams vilioti. Vasaros pradžioje į avilius leidžiami nauji spiečiai. Bityne galima išbandyti ne vieną amatą.


Tokia senovinį bitininkavimo būdą atspindinti ekspozicija labai tiko senajam Musteikos kaimui, mat čia iki šių dienų išlikęs bendruomeninis gyvenimo būdas, kuriame dar gyvos šimtametės bitininkavimo tradicijos. Kaime iki šiol gyvena keletas bitininkų, kurie augina vietinių rūšių bites ir puoselėja šį į užmarštį grimztantį verslą. Musteikoje bitės prižiūrimos senoviškai – kelminiuose aviliuose. Aplinkiniuose miškuose yra išlikę nemažai drevinių pušų, kuriose anksčiau buvo veisiamos bitės.


Steigiant muziejų, buvo surinkti ir naujai pagaminti įvairių tipų skirtingiems laikams būdingi kelminiai aviliai, išskobta dešimt drevių medžiuose, pagaminti senoviniai įvairių tipų rąstiniai bei lentiniai aviliai. Smalsuolių dėmesį traukia įvairūs namų apyvokos daiktai, bitininkavimo įrankiai, tradicinių amatų bei verslų pavyzdžiai.

REKLAMA


Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnale „Ar Žinai, Kad?“ Rubriką „Kultūriniai Lietuvos etnografinių regionų bruožai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.


Dzūkija ir šio krašto istorija: etnografiniai dzūkų bruožai