Verta žinoti: Karaliaučiaus Albertinos universitetas ir Abraomas Kulvietis, lietuvybės ir liuteronybės santykis

Verta žinoti: Karaliaučiaus Albertinos universitetas ir Abraomas Kulvietis, lietuvybės ir liuteronybės santykis


Tautvydas Lukaševičius


Nekyla abejonių, kad pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis – Karaliaučiaus kraštas – tai lietuviškojo žodžio lopšys. Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas ir kiti lietuvių raštijos veikėjai čia darė tai, kas iš esmės pakeitė lietuviškumo suvokimo ribas. Čia išleista pirmoji lietuviška knyga ir lietuvių kalbos gramatika, pasirodė pirmieji lietuviški laikraščiai ir žodynai, susibūrė lietuviškos draugijos, kurių įtaka kultūrai buvo milžiniška.


„Kaliningrado srities valdžią labai erzina, kad lietuviai šį kraštą vadina Mažąja Lietuva, nors tas istorinis pavadinimas vokiečių kronikose žinomas jau XVI a. Pastaruoju metu vietos valdžia jau nesibaido vokiškų krašto vietovių ar restoranų pavadinimų. Net ir K. Donelaičio memorialiniame muziejuje parodos pavadinime jau rašo ne tik Čistyje Prudy, bet ir vokišką vietovardį – Tollmingkehme“, – rašo Algirdas Mikas Žemaitaitis. Ši pavadinimų įvairovė tarsi parodo, koks tautų, kultūrų, religijų ir požiūrių katilas buvo Mažoji Lietuva. Lietuvybės ir reformatorių intelekto fenomenas padėjo kalbos ir kutūros pagrindus, o šie du dalykai greičiausiai sudaro kiekvienos tautos identitetą.


Karaliaučius – kultūros ir raštijos centras


Miesto pradžia – kryžiuočių pilis, pastatyta prūsų sembų gyvenvietėje Tvankstoje. 1254 m. VO ir Bohemijos karaliaus Pršemislo II Otakaro vadovaujami kryžininkai užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje 1255 m. pastatė medinę pilį. 1257 m. pradėta statyti mūrinė, daug kartų plėsta, perstatinėta pilis smarkiai apgriauta per 1944 m. britų aviacijos bombardavimus ir per 1945 m. SSRS kariuomenės puolimą (1945 m. viduryje dar stovėjo didysis bokštas, pilyje buvo nepažeistų patalpų). Jos vietoje sovietmečiu pastatyti, bet taip ir neįrengti Tarybų rūmai.

REKLAMA


Karaliaučius susikūrė susijungus 3 atskiroms gyvenvietėms, turinčioms Kulmo miesto teises, savo pinigus, kariuomenę, vyriausybę. Senamiestis (1286), Lyvenikė, arba Naujamiestis, (1300) ir Knypava (1327) tik 1724 m. sujungti į vieną miestą. Kunigaikščio Albrechto iniciatyva prie katedros 1544 m. įkurtas Karaliaučiaus universitetas (vėliau pavadintas Albertina). Karaliaučius – Reformacijos Prūsijoje vienas iš svarbiausių centrų, darė poveikį Reformacijai LDK. Pylimo r. ir šr. bastionų sistema iki šiol vadinama Lietuvių pylimu. Jame, kaip ir kitose miesto vietose, įrengta puošnių mūrinių vartų: Karališkieji (1765), Sakaimio (1848) ir Rossės sodo (1855). Per karą miesto centre sugriauta apie 70% pastatų. SSRS valdymo metais naikinant istorinį kultūrinį paveldą (kas vokiečių – rauti su šaknimis) ir Karaliaučiaus vietoje statant naują sovietinį miestą, buvo sugriautas europinės reikšmės įvairių kultūrų Senamiestis, Knypava, Lyvenikė, gretimi rajonai; SSRS vadovybės nurodymu 1967–68 m. išsprogdintos pilies sienos ir kt. Istoriniais pastatais tankiai užstatytų kvartalų vietoje nutiestos naujos gatvės, pastatyti gyvenamieji namai ir kiti statiniai.


Verta žinoti: Karaliaučiaus Albertinos universitetas ir Abraomas Kulvietis, lietuvybės ir liuteronybės santykis
Verta žinoti: Karaliaučiaus Albertinos universitetas ir Abraomas Kulvietis, lietuvybės ir liuteronybės santykis
Verta žinoti: Karaliaučiaus Albertinos universitetas ir Abraomas Kulvietis, lietuvybės ir liuteronybės santykis


Karaliaučius – svarbus lietuvių raštijos, kultūros, švietimo, religijos centras. Iš Lietuvos atvykę lietuviai intelektualai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis buvo vieni iš universiteto (įk. 1544 m. Knypavos saloje) steigėjų, pirmieji jo profesoriai. Čia XVI a. studijavo M. Mažvydas. Jame 1718–1944 m. veikė Lietuvių kalbos seminaras. Steindammo bažnyčioje lietuviškai pamokslus sakė žymūs lietuvių raštijos ugdytojai. Lietuvių raštijai, kultūrai, dvasiniam gyvenimui nusipelnė daugelis universiteto auklėtinių kunigų ir kitų profesijų žmonių, dirbusių M. Lietuvoje. Baigusieji sudarė M. Lietuvos inteligentijos branduolį, telkė provincijos šviesuolius, kėlė lietuvininkų savimonę, leido pirmuosius lietuviškus laikraščius, rengė tautosakos rinkinius, steigė ir rėmė lietuvių mokslo ir kultūros draugijas, rašė, recenzavo, cenzūravo ir platino lietuviškas knygas. XVIII–XIX a. jų parengtos lietuviškos knygos yra didžiausia ir reikšmingiausia Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos dalis.


Pagal Algirdo Miko Žemaitaičio strapsnį, „Lietuvos evangelikų kelias“ leidinyje


Lituanistikos ištakos


1544 metais Prūsijos kunigaikštystėje įsteigtas Karaliaučiaus universitetas ištisus keturis šimtmečius buvo reikšmingas mokslo ir švietimo, humanistinės kultūros ir evangeliško tikėjimo sklaidos centras, daręs įtaką šio krašto bei aplinkinių valstybių dvasiniam gyvenimui. Lietuvių raštijos ir kultūros istorijos požiūriu Karaliaučiaus universitetas yra ta intelektinė terpė, kurioje dygo pirmieji lietuvių raštijos daigai. Karaliaučiaus universitete studijavo būsimieji lietuvių raštijos kūrėjai, daugelis jų buvo Lietuvių kalbos seminaro absolventai ar docentai, čia vyko intensyvios baltistikos studijos.

REKLAMA


Apie lituanistikos ištakas dėstoma knygoje„Lietuvių ir lenkų kalbų studijos Karaliaučiuje iki XVIII a. pabaigos“. Autorius pagrįstai sistemingų lietuvių kalbos studijų (tiksliau – mokymo) pradžia laiko Lietuvių kalbos seminaro įsteigimą XVIII a., tačiau, nurodydamas šios institucijos įkūrimo datą, patenka į pinkles: 1718-ieji (p. 43) ar 1723-ieji (p. 37) metai? Iki šiol vieni autoriai, remdamiesi XVIII a. Karaliaučiaus istoriku, buvusiu seminaro inspektoriumi Danieliumi Heinrichu Arnoldtu, nurodo, kad seminaras įsteigtas 1718 metais, kiti teigia, kad jis įkurtas 1723 metais. Pastarąją datą istoriografijoje įtvirtino ir Georgo Ernsto Sigismundo Hennigo nuostata, jog seminaras pradėjęs savo veiklą 1723 birželio 1 d.


Šios nuomonės šalininkai remiasi ir ilgamečiu seminaro vadovu, teologijos profesoriumi Martynu Liudviku Rėza, kurio iniciatyva 1823 metais Karaliaučiuje buvo surengtos Lietuvių kalbos seminaro 100-tojo jubiliejaus iškilmės, apie jas rašė net Vokietijos spauda. Tačiau pirmojo Kristijono Donelaičio Metų leidimo pratarmėje Rėza nurodo ir kitą datą: Tolminkiemio poetas lankęs 1718 m. įsteigtą Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminarą. Atsargesni tyrinėtojai minėjo, jog seminaras faktiškai įkurtas 1718 m., o pradėjo darbą 1723-aisiais. Naujai atskleisti archyviniai šaltiniai leidžia teigti, kad Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminaras įsteigtas 1718 metų vasarą ir pradėjo veikti tų pačių metų rudenį. Tuo tarpu 1723 metai reikšmingi tuo, kad birželio 1 d. karalius patvirtino pirmąjį seminaro statutą, parengtą vyskupo Johanno Jacobo Quandto, kuris tais pačiais metais buvo paskirtas naujuoju seminaro inspektoriumi.


Verta žinoti: Karaliaučiaus Albertinos universitetas ir Abraomas Kulvietis, lietuvybės ir liuteronybės santykis
Verta žinoti: Karaliaučiaus Albertinos universitetas ir Abraomas Kulvietis, lietuvybės ir liuteronybės santykis


Plačiau minimi šie lietuvių raštijos kūrėjai – studijos apie lietuvių kalbą (1745) ir lietuvių kalbos šnekamosios kalbos žodyno (1747) autorius Pilypas Ruigys, vertai laikomas pirmuoju lietuvių filologu, ir lietuvių kalbos gramatikos parengėjas Kristijonas Gotlybas Milkus.


Pagal Liucijos Citavičiūtės “Nauja knyga apie Karaliaučiaus baltistikos istoriją”


Protestantų mokymas


Karaliaučius (Königsberg) XVI a. – XIX a. I pusėje buvo svarbus lietuvių kultūros centras ne tik Mažosios (Prūsų) Lietuvos, bet ir Didžiosios Lietuvos . 1524 – 1940 m. iš apie 190 Karaliaučiuje veikusių spaustuvių 23 spausdino produkciją Mažosios Lietuvos lietuviams (savivardis lietuvininkai): išspausdino apie 600 knygų ir 6 periodinius leidinius. Čia 1832 – 1915 m. ėjo vienas pirmųjų periodinių lietuviškų leidinių – protestantų laikraštis Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų. Renesanso epochoje kūrėsi ir plėtojosi Prūsijos tautų kalbomis raštija, apskritai kultūra. Tai europinės reikšmės fenomenas. Vietoj Vokiečių ordino įvestos katalikybės Prūsijos kunigaikštystės valstybine religija paskelbta liuteronybė, evangelikų bažnyčiose pamokslus sakyti, giedoti privaloma buvo gyventojų gimtosiomis kalbomis. Tai skatino pamaldų knygų ir religinių raštų lietuvių kalba leidyba. Mokančių lietuviškai kunigų, kurių Mažajai Lietuvai reikėjo daug, rengė Karaliaučiaus universitetas.



Verta žinoti: Karaliaučiaus Albertinos universitetas ir Abraomas Kulvietis, lietuvybės ir liuteronybės santykis


Karališkoji ir universiteto bibliotekos nuo XVIII a. pradžios sukomplektavo beveik pilną Mažosios Lietuvos lietuviškų leidinių kolekciją. Jos pagrindu XIX a. pradėti tarptautiniai lituanistikos tyrimai. Universiteto biblioteka iki II pasaulinio karo buvo viena svarbiausių XVI – XVIII a. lietuvių raštijos paminklų šedevrų saugyklų. Tėviškės muziejuje (Heimat Museum) buvo lietuviškas skyrius. Tik XIX a. II pusėje, lietuvių teritorijos pietinei ribai sparčiai traukiantis į šiaurę, Mažosios Lietuvos kultūros ir spaudos centru tapo Tilžė (Tilsit), to lietuvininkų krašto vadinamoji sostinė. Karaliaučiuje XVI a., manoma, gyventojų buvo iki 20 proc. lietuvių ir prūsų. Daugelis baigusių universitetą ir dirbdami Mažojoje Lietuvoje nusipelnė lietuvių raštijai ir bendrai lietuvybei. Iš studentų sąrašų tomų teko daug ir ilgai tirti , suskaičiuoti , kiek lietuvių ar suvokietėjusių mišriataučių, o t. p. vokiečių iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos jame studijavo. Karaliaučiaus universitetas Albertina (1544 – 1944) buvo protestantizmo tvirtovė Rytuose. Iki 1632 m. įsteigto Tartu (Dorpat) universiteto šis universitetas buvo toliausiai į šiaurės rytus nutolęs Europos universitetas. Prasidėjus Reformacijai, jau 1534 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido ediktą, kuriuo uždraudė jaunuoliams vykti mokytis į protestantiškus Vokietijos universitetus. 1541 m. jis buvo pritaikytas Lietuvai. Jo nepaisyta. 1543 m. ediktu draudimas atšauktas, be to, nurodoma, kad išvykus į ten mokytis nevalia priimti protestantų mokymą, skleisti jį grįžus namo. Tačiau daugelis absolventų grįždavo protestantais. Anksčiausiai Lietuvos jaunuoliai studijavo, be Prahos ir Krokuvos universitetų, Leipcige (įkurtas 1409 m.). XVI a. II pusėje – XVII a. I pusėje čia mokėsi beveik visų žymiausių Lietuvos didikų sūnūs.

Pagal istoriko, enciklopedisto dr. Algirdo Matulevičiaus straipsnį


Lietuvių kalbos seminaras


Per lietuvių ir lenkų švietimą gimtąja kalba siekta tautiškai nevienalytes Prūsijos provincijas bei kraštus greičiau integruoti į vientisą karalystę. Lietuvių kalbos seminaras iš pradžių veikė Teologijos fakultete. Būsimi Mažosios Lietuvos lietuvių parapijų kunigai (jie ir parapinių mokyklų mokytojai) buvo mokomi lietuvių kalbos, nes po 1709–1711 m. didžiojo maro ir bado jų itin stigo. Seminaristai gaudavo specialias stipendijas, bendrabutį ir nemokamus pietus.


Seminaristai buvo mokomi lietuvių kalbos gramatikos pagrindų, savarankiškai rašyti pamokslus, katechizuoti, vertimo įgūdžių. Mokyta iš Biblijos, postilės, katekizmo ir kitų religinių knygų. Lietuvių kalbos kursas dėstytas trejus metus, apie 300 dėstymo valandų. Lankyti Lietuvių kalbos seminarą privalėjo visi iš lietuviškų apskričių kilę studentai.

REKLAMA


XVI a. Lietuvių kalbos seminaras turėjo menkus mokymo priemonių išteklius, stokota tinkamų dėstytojų ir mokytojų, darbui trukdė stipri pietistų ir ortodoksų konfrontacija, dėl karų kylantys finansiniai sunkumai. Lietuvių kalbos seminaro inspektoriais (vadovais) buvo Prūsijos karaliaus skirti universiteto profesoriai, todėl seminaras tituluotas karališkuoju. 1723 m. atleidus pirmąjį inspektorių Heinrichą Lyzijų, seminarui vadovavo Prūsijos vyskupas Jonas Kvantas. Šis įtraukė Lietuvių kalbos seminaro absolventus P. G. Milkų, A. F. Šimelpenigį, A. H. Pilgrimą į lietuvių raštijos rengimą. Žymesni Lietuvių kalbos seminaro XVIII a. išugdyti lietuvių raštijos veikėjai: Kristijonas Donelaitis, Gotfrydas Ostermejeris, Paulis Frydrichas Ruigys, Kristijonas Gotlybas Milkus, Kristupas Danielius Hasenšteinas, Zigfridas Ostermejeris, Natanelis Ostermejeris, Frydrichas Vilhelmas Hakas.


1810–1840 m. seminarui vadovaujant M.L.G. Rėzai gerokai pakilo mokymo lygis, pasaulietiškesnis darėsi jo turinys. M.L. G. Rėza buvo pirmasis lietuvių kalba dėstantis inspektorius, jis į programą įtraukė K. Donelaičio „Metus“ ir pasakėčias. Visą M.L. G. Rėzos vadovavimo laikotarpį seminaristai lietuvių kalbos mokėsi daugiausia iš Kristijono Milkės parašytų filologinių knygų ir religinių bei didaktinių tekstų vertimų iš vokiečių kalbos. Keletą knygų parengė pats seminaro vadovas.


Verta žinoti: Karaliaučiaus Albertinos universitetas ir Abraomas Kulvietis, lietuvybės ir liuteronybės santykis


1840–1883 seminarui vadovavęs Fridrichas Kuršaitis įsteigė specialų šnekamosios kalbos kursą ir ėmė dėstyti lietuvių kalbą visų universiteto fakultetų studentams. Pratyboms naudojo savo paties parengtus kalbos mokslo vadovėlius, K. Donelaičio kūrinius ir lietuvių liaudies dainas iš 1825 m. M.L. G. Rėzos parengto rinkinio. F. Kuršaitis išugdė žymių Mažosios Lietuvos filologų, jam vadovaujant seminare studijavo Maksimilianas Voelkelis, Aleksandras Kuršaitis, Matijas Lakneris, Jonas Pipiras, Kristupas Sturys. Lietuvių kalbos seminaro darbą sunkino stiprėjanti germanizacija. Po F. Kuršaičio mirties (1884 m.) vadovais buvo skiriami kunigai vokiečiai, seminaras pradėjo nykti. Iki XIX a. pabaigos seminarui paeiliui vadovavo 13 asmenų, lietuvių kalbos mokė apie 200 docentų – aukštesniųjų kursų studentų.


1935 m. Lietuvių kalbos seminaras iš Teologijos fakulteto (motyvuota mažėjančiu lietuviškai kalbančių dvasininkų poreikiu) buvo perkeltas į Filosofijos fakultete veikiantį Baltų-slavų kalbų seminarą, kuris tapo europinio masto baltistikos studijų centru. Jame dėstė Viktoras Falkenhahnas ir Jurgis Gerulis. 1944 m. artėjant frontui, Lietuvių kalbos seminaras kartu su Karaliaučiaus universitetu buvo uždarytas.


Iš viso Lietuvių kalbos seminarą lankė apie 1700 seminaristų. Baigusieji sudarė Mažosios Lietuvos inteligentijos branduolį, telkė provincijos šviesuolius, kėlė lietuvininkų savimone, leido pirmuosius lietuvių laikraščius, rengė tautosakos rinkinius, steigė ir rėmė lietuvių mokslo ir kultūros draugijas, rašė, recenzavo, cenzūravo ir platino lietuviškas knygas. XVIII–XIX a. jų parengtos lietuvių knygos yra didžiausia ir reikšmingiausia Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos dalis. Panašus Halės lietuvių kalbos seminaras 1727–1740 m. veikė Halės universiteto Teologijos fakultete.

REKLAMA


Pagal Liudviko Rėzos, Domo Kauno ir Liucijos Citavičiūtės tekstus


Abraomas Kulvietis – užtildytas Lietuvos reformatorius


Abraomas Kulvietis gimė apie 1510 m. bajorų šeimoje. Jis studijavo Krokuvoje, Vitenberge ir kituose Europos universitetuose, gerai mokėjo biblines hebrajų ir graikų kalbas. Grįžęs į Lietuvą 1538–1541 m. A. Kulvietis tapo Šventosios Onos bažnyčios pamokslininku ir skelbė protestantiškas idėjas. Buvo labai gerai išsilavinęs, galbūt netgi vienas mokslingiausių to meto lietuvių, todėl labai akcentavo švietimo ir mokymosi reikšmę. 1539 m. Vilniuje drauge su bendraminčiais jis (nepaisant draudimų) įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą. Šioje mokykloje ne tik buvo mokoma įprastų dalykų, antikinių kalbų, bet ir skelbiamos Reformacijos idėjos. Be kitų dalykų, ypač buvo akcentuojama gimtoji lietuvių kalba. A. Kulviečio mokykla su maždaug 60 mokinių buvo pirmoji protestantiška švietimo įstaiga, sąmoningai sulaužiusi katalikišką švietimo monopolį. Visgi vyskupas Alšėniškis pasiekė, kad Zigmantas Senasis mokyklą uždraustų. Kulvietis bandė ieškoti karalienės Bonos Sforcos užtarimo nusiųsdamas jai laišką „Tikėjimo išpažinimas“ – pirmąjį Lietuvoje evangeliško tikėjimo (t. y. protestantiško evangelikų liuteronų tikėjimo) dokumentą. Bet nieko tuo nepasiekęs, 1542 m. Abraomas Kulvietis su kitais Reformacijos šalininkais buvo priverstas bėgti į Prūsiją. Ką tik įsikūrusiame Karaliaučiaus universitete tapo pirmuoju graikų kalbos profesoriumi, taip pat dėstė hebrajų kalbą ir aiškino psalmes. Prieš pat mirtį Kulvietis vėl apsigyveno Lietuvoje, kūrė krikščioniškas (evangeliškas) giesmes ir vertė psalmes. Mirė sulaukęs vos 35 metų (1545 m.).


Verta žinoti: Karaliaučiaus Albertinos universitetas ir Abraomas Kulvietis, lietuvybės ir liuteronybės santykis
Verta žinoti: Karaliaučiaus Albertinos universitetas ir Abraomas Kulvietis, lietuvybės ir liuteronybės santykis


Bažnyčios kritika ir humanistinė veikla


1538 m. A. Kulvietis išvyko į Italiją, lankėsi Romoje, o vėliau studijavo teisę Sienos universitete. 1540 metų lapkričio 28–29 d. Sienos universitete A. Kulvietis apgynė abiejų (kanonų ir civilinės) teisių („in utroque iure“) mokslų daktaro tezes ir tapo pirmuoju lietuvių abiejų teisių mokslų daktaru. Išlikęs doktorato gynimo protokolas liudija, jog ginamosios A. Kulviečio kanonų teisės tezės pavadinimas buvo „Bažnyčios tarnas neaugina nei plaukų, nei barzdos“ (Clericus nec comam nec barbam nutriat), o civilinės teisės tezė lietė bajoro (kario) testamento temą (causa de testamento militis). Sienoje, kurioje teisę studijavo A. Kulvietis, gyveno ir aktyviai dirbo Kapucinų ordino [Unknown A1] generalinis vikaras (vyskupo padėjėjas), o nuo 1542 m. iškili Italijos protestantizmo figūra Bernardinas Ochinas (1487–1564). Jis lemtingai paveikė A. Kulviečio pažiūras ir apsisprendimą viešai kritikuoti Romos Bažnyčią.


Inkvizicijos apkaltintas erezija ir pabėgęs į Ženevą, 1542 m. rudenį B. Ochinas pasiuntė atvirą laišką „Epistola di Bernardino Ochino alli molto magnifici signori, li signori di Balìa della città di Siena“ (Bernardino Ochino laiškas didžiai gerbiamiems ponams, Sienos miesto magistrato ponams), laikomą pirmuoju Italijos protestantiškuoju tikėjimo išpažinimu. Laiškas ir B .Ochino drąsa skelbti „neužmaskuotą tiesą“ paveikė ir A. Kulviečio apsisprendimą.


1541 m. pradžioje teisių mokslų daktaras A. Kulvietis grįžo į Lietuvą, apsisprendęs tarnauti valstybei ir imtis aktyvių pilietinio ir religinio gyvenimo reformų. Prisistatęs tuo metu Vilniuje savo Žemutinės pilies dvare rezidavusiai Lenkijos karalienei ir LDK kunigaikštienei italei Bonai Sforzai, A. Kulvietis pelnė karalienės palankumą.


Išsilavinusiai Sforzai, gyvenusiai aplinkoje, kurioje tuo metu stigo asmenybių, aktyviai veikiančių valstybės kultūros ir religinio gyvenimo srityse, pirmasis lietuvis teisininkas ir eruditas padarė ypač teigiamą įspūdį. Karalienės remiamas A. Kulvietis 1541 m. pavasarį atidarė pirmą Lietuvoje pasaulietinę vidurinio tipo mokyklą, kurioje mokė klasikinių kalbų ir kitų humanistinių disciplinų. Manytina, kad mokykla imitavo Liuveno Trijų kalbų kolegijos modelį. Vilniuje 1542 m. gegužę Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio iniciatyva buvo paskelbtas Žygimanto Senojo dekretas, kurio pagrindu A. Kulvietis, kaip „valstybei pavojingas maištininkas“, atsiskiriantis nuo Bažnyčios, buvo traukiamas į bažnytinį teismą, įpareigojant pasaulietinio teismo pareigūnus atvesdinti jį į teismą jėga.

Pagal LDKistorija.lt straipsnį.


Rubrikos „Nuo Aukštųjų kursų iki universiteto: akademinių bendruomenių įtaka kultūrai, tautinei savimonei ir visuomenės raidai“ straipsniai remiami Spaudos, radijo ir televizijos fondo.


Verta žinoti: Karaliaučiaus Albertinos universitetas ir Abraomas Kulvietis, lietuvybės ir liuteronybės santykis



Panašios naujienos:


Pusjuodis Pasviręs tekstas Pabrauktas tekstas Užbrauktas tekstas | Lygiuoti pagal kairįjį kraštą Centre Lygiuoti pagal dešinįjį kraštą | Įterpti šypsenėlę Spalva | Paslėptas tekstas Įkelti citatą Spoileris