Čarlzo Darvino kelionė aplink pasaulį „Bigliu“

Čarlzo Darvino kelionė aplink pasaulį „Bigliu“


Ši beveik penkerius metus trukusi ekspedicija – viena garsiausių kelionių aplink pasaulį. Karo laivas, turėjęs aštuonias patrankas, neteko dviejų, kad tilptų gausios atsargos ir mokslo personalas. Laukė ilga kelionė, kurios tikslas buvo ne tiek ieškoti naujų žemių, kiek kuo tiksliau kartografuoti jau žinomas pakrantes. Šios ekspedicijos metu taip pat pavyko geriau pažinti planetos gamtą ir Čarlzui Darvinui sukurti garsiąją evoliucijos teoriją.


Manvydas VITKŪNAS


Laivas „Biglis“ („Beagle“) buvo tvirtas brigas, statytas 1818–1820 m. ir turėjęs tarnauti kaip karo laivas. Jis buvo pavadintas vienos iš Anglijoje išvestų medžioklinių šunų – biglių – veislių vardu. Numatyta, kad jo įgulą sudarys 120 karininkų ir jūreivių. Tačiau 27,5 metro ilgio ir 7,5 metro pločio laivą pritaikius moksliniams tyrimams, įgula buvo sumažinta iki 65 žmonių, įrengtos vietos devyniems mokslinės ekspedicijos nariams ir papildomos erdvės gausioms atsargoms, reikalingoms ilgose kelionėse, bei mokslinei įrangai sudėti. 1828 m. šis laivas plaukiojo iki pietinių Pietų Amerikos krantų, o jau netrukus jo laukė dar tolimesnė kelionė.

REKLAMA


Gabeno čiabuvius ir misionierių

Ekspedicijos tikslus iškėlė Didžiosios Britanijos Admiralitetas. Pagrindinis tikslas buvo kartografuoti rytines ir vakarines Pietų Amerikos pakrantes bei greta esančias salas ir patikslinti turimus žemėlapius. Didžioji dalis ekspedicijos laiko buvo skirta būtent tam. Prie Pietų Amerikos krantų laivas praleido net pusketvirtų metų.


Kapitonas Robertas Ficrojus, grįžęs į Londoną, Admiraliteto lordams pateikė 80 įvairių pakrantės ruožų žemėlapius, tiek pat įvairių įlankų, užutėkių, kur laivai galėjo išmesti inkarus, planų ir daugiau nei 40 vietovių kraštovaizdžio piešinių. Kita užduotis buvo chronometriniai matavimai, siekiant patikslinti įvairių pasaulio vietovių koordinates, nustatyti jų meridianus. Būtent dėl to „Biglis“ turėjo apiplaukti visą planetą. Įvairių kraštų gamtos pažinimas buvo antrinė šios ekspedicijos užduotis.


Laivo įgulai vadovavo jaunas, 1805 m. Anglijoje, Safolko grafystėje, aristokratų šeimoje gimęs, kapitonas R. Ficrojus. Baigęs karališkąją karinę jūrų akademiją Portsmute, jis 1819 m. pradėjo tarnybą Didžiosios Britanijos kariniame laivyne. Nuo 1828-ųjų vadovavo laivui ir kone iškart leidosi į kartografinę ekspediciją link atšiaurios Ugnies Žemės – salos, kurią perpus dalijasi Argentina ir Čilė, – krantų. Dėl itin blogų oro sąlygų, aprūpinimo problemų, daugelį jūreivių pakirtusių ligų ši ekspedicija tapo tikru išbandymu. Jo neatlaikė kapitono padėjėjas – apimtas nevilties nusižudė.

REKLAMA


Tačiau kapitonas sugebėjo įveikti iššūkius, atliko užsibrėžtus darbus, taip pat parplukdė iš Ugnies Žemės keturis čiabuvius, mat tikėjosi juos išmokslinti ir grąžinti į tėvynę, kad šie šviestų savo tautiečius, o prireikus padėtų laivų įguloms, gebėtų tiekti maisto produktų ir kitų atsargų. Vienas iš atvykėlių Anglijoje mirė nuo ligos, o kiti trys ir su čiabuviais pasirengęs dirbti misionierius leidosi į Ugnies Žemę laivu „Biglis“.


Nepatiko Č. Darvino veidas

Vienas iš laivo keleivių buvo jaunas britų gamtininkas Čarlzas Robertas Darvinas. Jis gimė 1809 m. Šrusberyje (Anglijoje) gydytojo šeimoje. Aštuonerių neteko mamos. Nuo mažumės domėjosi gamta, stebėjo jos reiškinius, gyvūnų elgesį, rinko herbariumus, drugelių, mineralų kolekcijas, medžiojo. Studijavo mediciną Edinburgo universitete, bet didžiausia jo aistra tapo taksidermija – gyvūnų iškamšų gamyba. Tėvas, nusivylęs, kad Čarlzas apleido medicinos studijas, įkalbėjo jį stoti į Kembridžo universitetą studijuoti teologijos. Vaikinas mokėsi gerai, bet ir toliau didžiausia jo aistra buvo gamta. Č. Darvinas susipažino su žymiais botanikais, zoologais, geologais, dalyvavo ekspedicijose. Galiausiai 1831 m. gruodžio 27 d. vos 22-ejų pradedantysis mokslininkas Devonporto (netoli Plimuto) uoste įžengė į „Biglio“ denį ir keleriems metams atsisveikino su Anglija.


Patekti tarp šios ekspedicijos dalyvių Č. Darvinui padėjo atsitiktinumas. R. Ficrojus norėjo, kad ekspedicijoje dalyvautų gamtininkas, ir paprašė Kembridžo universiteto profesoriaus Džono Stivenso Henslou surasti tinkamą žmogų. Profesorius pasiūlė perspektyviu tyrėju laikyto Č. Darvino kandidatūrą. Tiesa, R. Ficrojui šis kandidatas iš pradžių nelabai patiko dėl, atrodytų, netikėtos ar net absurdiškos priežasties – veido bruožų! Kapitonas buvo įsitikinęs, kad yra puikus fizionomistas ir gali pagal žmogaus veidą numanyti vidines jo savybes, charakterio bruožus. R. Ficrojui atrodė, jog Č. Darvinas yra nepakankamai drąsus ir ryžtingas, kad galėtų ištverti tokios ekspedicijos sunkumus. Tačiau galų gale gamtininkas buvo priimtas į laivą.



Sensacingos iškasenos

Palikęs Angliją, „Biglis“ išplaukė į Atlanto vandenyną. Pirmas ilgesnis sustojimas turėjo būti Kanarų salose, Tenerifėje. Laivas įplaukė į uosto reidą, bet iš kranto buvo perduota informacija, kad saloje siaučia choleros epidemija, todėl kapitonas R. Ficrojus nusprendė nerizikuoti ir pasuko Portugalijai priklausiusių Žaliojo Kyšulio salų prie vakarinės Afrikos pakrantės link. Sustojus Prajos uoste, Č. Darvinas aprašė Santjago salos gamtą ir geologinę sandarą, taip pat jūrų fauną (daugiausia dėmesio skyrė aštuonkojams).


Beveik perplaukę Atlantą, ekspedicijos dalyviai tyrinėjo ir kartografavo mažytes vulkanines San Paulo salas netoli Brazilijos krantų, taip pat didesnes Fernando de Noronjos salas. Pagaliau laivas pasiekė Braziliją ir sustojo net keliuose uostuose, įskaitant Rio de Žaneirą. Č. Darvinas buvo sužavėtas turtingos šios šalies gamtos ir stengėsi surinkti informacijos apie tai, ką savo garsiosios kelionės į Pietų Ameriką metu buvo praleidęs vokiečių tyrinėtojas Aleksandras fon Humboltas. Jis surinko vabzdžių ir moliuskų (kai kurie iš jų iki tol nebuvo moksliškai aprašyti) kolekcijas.


Kita šalis, kurią aplankė ekspedicijos dalyviai, buvo Urugvajus. Čia Č. Darvinas turėjo pakankamai laiko tyrinėti jūrų ir sausumos gyvūnams. Viena iš anksčiau neaprašytų delfinų rūšių kapitono garbei buvo pavadinta Delphinus fitzroyi. Vėliau gamtininkas į Urugvajų grįžo ir tęsė tyrimus, jų metu aptiko seniai išnykusio gyvūno toksodono kaukolę. Nuo to laiko jis daug dėmesio skyrė senovės gyvūnams, atrado anksčiau nežinotų gyvūnų likučių, lygino juos su šiuolaikiniais ir žingsnis po žingsnio artėjo prie evoliucijos teorijos sukūrimo.

REKLAMA


Pasiekus Ugnies Žemę, Č. Darvinas ne tik telkė dėmesį į šio salyno gamtą, bet ir aprašė čiabuvius, jų elgseną, buitį. Saloje buvo išlaipinti iš Anglijos atplukdyti trys čiabuviai ir misionierius. Po to „Biglis“ pasuko link rytinės Argentinos pakrantės, kur Č. Darvinas turėjo į valias laiko tyrinėti Patagonijos regiono gamtai, ypač daug dėmesio skyrė kasinėjimams, išnykusių gyvūnų likučių paieškoms, ir jos buvo sėkmingos. Gamtininkas tyrinėjo augalus, rasdavo laiko ir vabzdžiams, ir žuvims, ir jūrų dumbliams. Jis dirbo su neįtikėtina energija ir smalsumu.


Kapitonas kritikavo mokslininką

Po Argentinos laukė Folklando salos. Ten Č. Darvinas tyrinėjo pingvinus, Folklando lapes, kitus gyvūnus, taip pat daug dėmesio skyrė salų geologinei sandarai. 1834 m. kovą „Biglis“ perplaukė Magelano sąsiaurį ir pasiekė Čilę. Prasidėjo vakarinių Pietų Amerikos krantų kartografavimas ir kiti tyrimai. Galiausiai Č. Darvinui pasitaikė kelios puikios progos patyrinėti ne tik pakrantes, bet ir Andų priekalnes bei kalnus.


Iš Čilės ekspedicijos dalyviai pasuko link Peru pakrančių, kur aprašė El Ninjo srovę (nepastovią šiltąją srovę Ramiajame vandenyne, ekvatorinės juostos rytuose, susijusią su vyraujančių globalinių atmosferos cirkuliacijos procesų pokyčiais), ir galų gale pasiekė kiekvieno gamtininko svajonių kraštą – Ekvadorui priklausančias Galapagų salas, kur gyvena daugybė endeminių augalų ir gyvūnų (Č. Darvinas čia surinko didelę jų pavyzdžių kolekciją).


Vėliau buvo aplankytas Taitis, Naujoji Zelandija, Australija, Pietų Afrika, kelios salos Indijos ir Atlanto vandenynuose (tarp jų – Kokosų salos, Mauricijus, Šventosios Elenos sala, Azorų salos). Č. Darvinas sukaupė daug medžiagos apie koralų rifus ir vėliau parašė apie tai knygą. Visos ekspedicijos medžiaga sugulė į knygą „Gamtininko kelionė aplink pasaulį „Biglio“ laivu“.

REKLAMA


1836 m. spalio 2 d. „Biglis“ išmetė inkarą Devonporto uoste. Č. Darvinas parvežė itin vertingus kelionės užrašus ir gausias kolekcijas. Surinkti duomenys leido jam suformuluoti garsiąją rūšių evoliucijos teoriją. Dėl jos mokslininkas sulaukė daug kritikos ir netgi patyčių (ypač – iš fanatiškai religingų asmenų), bet galiausiai buvo pripažintas mokslo bendruomenės. 1839-aisiais Č. Darvinas vedė, susilaukė net dešimties vaikų (trys iš jų mirė maži). Vienas žymiausių pasaulio mokslininkų mirė Londono Dauno priemiestyje 1882 m., sulaukęs 73-ejų.


Kapitono R. Ficrojaus karjera buvo puiki ne tik laivyne, bet ir politikoje: jis tapo parlamento nariu, vėliau – Naujosios Zelandijos generalgubernatoriumi. Grįžęs į Didžiąją Britaniją, dirbo Meteorologijos departamento direktoriumi. Kai pasirodė Č. Darvino knyga „Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu“, R. Ficrojus stojo į mokslininką smerkiančių evoliucijos teorijos priešininkų pusę. Pervargęs, kamuojamas depresijos R. Ficrojus 1865 m. nusižudė – skustuvu persirėžė gerklę.


Laivu „Biglis“ vėliau buvo surengtos dar dvi tolimos kartografinės ekspedicijos. Jų metu buvo tikslinami Australijos ir Naujosios Zelandijos pakrančių žemėlapiai. Galiausiai grįžęs į Angliją, „Biglis“ saugojo Temzės upės žiočių prieigas.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 04 (2023)

    Savaitė - Nr.: 04 (2023)