Trečiadienį Maroke vyks parlamento ir vietos rinkimai, ši šalis – viena stabiliausių Šiaurės Afrikoje. Tačiau musulmoniška monarchija susiduria su skurdu, žmonės alksta reformų.

Kai kurie svarbiausi faktai apie Maroką:

„Švino metai“

Buvęs Prancūzijos protektoratas dešimtmečius kentė represijas valdant karaliui Hassanui II, kuris mirė 1999 metų liepos 23 dieną, išbuvęs valdžioje 38 metus. Vadinamieji „Švino metai“ (nuo 1960 iki 1990) buvo paženklinti didelio masto žmogaus teisių pažeidimais, įskaitant politinių oponentų kankinimą, žudymą ir kalinimą. Slaptas Tazmamarto kalėjimas, kuriame buvo kalinami oponentai, 1991 metais buvo uždarytas atskleidus pasibaisėtinas laikymo sąlygas. 1992 metais reformavus Konstituciją į ją buvo įtraukta žmogaus teisių koncepciją.

Reformos ir tęstinumas

Hassano sūnus Mohammedas VI perėmė valdžią tą pačią dieną, kai 1999 metais mirė jo tėvas. Jis paskelbė reformas ir 2011 metais inicijavo konstitucines pataisas, kurios apkarpė beveik absoliučią jo valdžią didesnių demokratinių laisvių naudai. Nepaisant to, kaip valstybės ir kariškių vadovas jis savo rankose turi galutinę kontrolę bei prižiūri visus strateginius sektorius.

Vakarų Sacharos konfliktas

Marokas seniai konfliktuoja dėl plataus, bet retai gyvenamo Vakarų Sacharos dykumos regiono pietuose. Marokas ten įžengė 1975 metais, kai pasitraukė ispanų kolonizatoriai, bet Alžyro remiamas Polisario frontas pradėjo ginkluotą kovą už nepriklausomybę. Ugnis buvo nutraukta 1991 metais tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms, bet pažadėtas referendumas teritorijos statusui nustatyti dar nėra įvykęs. Marokas siūlo autonomiją, bet išlaikant Maroką suverenų.

Šis ginčas yra svarbiausias nesutarimas tarp Maroko ir Alžyro, apkaltinusio Rabatą „priešiškais“ veiksmais ir rugpjūtį nutraukusio diplomatinius santykius.

Savo ruožtu Rabatas seniai nesutaria su Madridu dėl Ispanijos Seutos ir Meliljos anklavų šiauriausiame šalies pakraštyje, kurį laiko Maroko. Gegužės viduryje į Seutą per 48 valandas atkako nuo 8 tūkst. iki 10 tūkst. migrantų – tai buvo precedento neturinti migracijos banga, kurią paskatino Maroko valdžia, susilpninusi kontrolę.

Nepaprasti projektai

Pastaraisiais metais Marokas ėmėsi kai kurių reikšmingų statybos projektų, įskaitant didžiulės „Noor“ elektrinės, vadinamos didžiausiu pasaulyje koncentruotos saulės energijos kompleksu.  2018 metais tarp ekonominių centrų Tanžero ir Kasablankos buvo atidaryta greitoji geležinkelio linija, pasižyminti greičiausiomis kelionėmis Afrikoje ir arabų pasaulyje. 2019 metais buvo išplėtotas kelių tinklas, Tanžero pramoninis uostas pasipildė dviem naujais terminalais, taip patrigubino savo pajėgumus ir tapo didžiausia jūrų krovinių vieta Viduržemio jūroje.

Nelygybė

Jau ir taip giliai įsišaknijusi nelygybė dar padidėjo prasidėjus COVID pandemijai. Balandį Maroko statistikos institutas pranešė, kad 2020 metais ekonomika susitraukė 7,1 proc., skurdo lygis per karantiną šoktelėjo 11,7 procento. Pasak Finansų ministerijos, įplaukos iš gyvybiškai svarbaus turizmo sektoriaus 2021 metų pradžioje sumažėjo 65 procentais.

2020 metų liepą karalius paskelbė, kad per ateinančius penkerius metus visi marokiečiai turės priėjimą prie socialinės apsaugos sistemos, bus sukurtas 11 mlrd. eurų fondas ekonomikai paskatinti.

Turizmo centras

Valstybės religija – islamas, 99 proc. iš 36 mln. marokiečių yra musulmonai. Kaip „Tikinčiųjų vadas“, karalius Mohammedas VI skatina tolerantišką islamą, garantuojantį garbinimo laisvę žydams ir užsienio krikščionims.

Turėdamas tiek Atlanto vandenyno, tiek Viduržemio jūros pakrantes, Marokas yra viena patraukliausių šalių turizmui, ypač Marakešas. Kelios vietos šalyje turi UNESCO pasaulio paveldo statusą, tarp jų Suvairos Medina, Fesas ir Tetuanas bei istorinis Mekneso miestas.