Kuveitas – turtingas mažylis, dėl kurio pralieta daug kraujo

Kuveitas – turtingas mažylis, dėl kurio pralieta daug kraujo


Kuveitas – viena mažiausių arabų pasaulio valstybių. Jos plotas – vos 9,1 tūkst. kv. km (kiek mažesnis nei Vilniaus apskrities), gyventojų skaičius – apie 4,6 mln. Pasaulis apie Kuveitą daugiausia išgirdo 1990 m., kai šią šalį okupavo daug kartų didesnis kaimynas Irakas, ir 1991-aisiais, kai Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) vadovaujamos tarptautinės pajėgos šią valstybę išvadavo. Netrukus Kuveitas vėl tapo viena iš labiausiai klestinčių pasaulio šalių.


Manvydas VITKŪNAS


Jei ne 9–10 proc. pasaulio naftos atsargų, valdomų Kuveito, ši su Saudo Arabija, Iraku ir Persijos įlanka besiribojanti valstybė niekaip nebūtų turtuolė. Didžiąją dalį šalies dengia smėlingos ir akmenuotos dykumos, kur auga skurdi augalija – dygliakrūmiai, akacijos, eglūnai. Šalies klimatas žiemą – nuosaikus (sausį vyrauja vidutinė 14 laipsnių oro temperatūra), o vasarą – itin karštas (liepos vidutinė oro temperatūra – 45 laipsniai). Čia dažnos smėlio ir dulkių audros. Kuveite labai trūksta gėlo vandens (net trys ketvirtadaliai jo gaunama gėlinant jūros vandenį ar importuojama). Daug amžių gyventojų šalyje buvo negausu. Žemyninėje dalyje tai buvo dykumų klajokliai beduinai, o pakrantėse – žvejai.

REKLAMA


Konkuravo turkai ir britai


Kuveito sostinė Kuveitas (išvertus iš arabų kalbos – „miestelis“) buvo įkurta 1613 m. XVIII a. ją užėmė gausi beduinų anazų grupė, atklydusi čia iš Chidžazo regiono dabartinėje Saudo Arabijos teritorijoje ir Kataro pusiasalio. Paskiri klanai susivienijo į didelį klaną ir įsitvirtino dabartinio Kuveito ir aplinkinėse teritorijose.


Šeichas Abu Salmanas Sabachas I bin Džaberas al Sabachas 1762 m. tapo pirmuoju Kuveito emyru. Valdovas ir jo valdiniai pasinaudojo patogia savo šalies geografine padėtimi. Kuveitas tapo patraukliu uostu Persijos įlankos pakrantėje, jo paslaugomis mielai naudojosi pirkliai ne tik iš gretimų teritorijų, bet ir iš Sirijos, Irako žemių (daugelis jų tuo metu buvo tapusios Osmanų imperijos valdomis). Čia buvo prekiaujama perlais, žirgais, kava, įvairiais prieskoniais.


Į Kuveitą atvykdavo karavanai nuo Viduržemio jūros pakrantės ir atplaukdavo laivai iš Persijos, Indijos bei kitų kraštų. Perlų žvejyba ir prekyba buvo svarbus vietos gyventojų užsiėmimas. Jūros produktai, tokie kaip žuvys ar krevetės, ilgus amžius sudarė reikšmingą dalį gyventojų mitybos raciono. Dirbamoji žemė užima mažiau nei 1 proc. šalies teritorijos, čia daugiausia verčiamasi daržininkyste, bulvių auginimu, taip pat auginami datuliniai finikai. Iš naminių gyvūnų auginama daugiausia avių, ožkų, kupranugarių, šiek tiek galvijų.

REKLAMA


XIX a. dėl Kuveito kontrolės varžėsi Didžioji Britanija ir Osmanų imperija. Permaininga sėkmė lydėjo tai britus, tai turkus. 1871 m. į šalį, tradiciškai palaikiusią artimesnius ryšius su kitais arabų emyratais nei su Osmanų imperijos miestais, įsiveržė turkų pajėgos, bet ši karinė operacija buvo nesėkminga. Didžioji Britanija suskubo pasinaudoti Osmanų imperijos nesėkme ir ėmė didinti čia savo įtaką.


Sultonas paskelbė, kad Kuveitas įtraukiamas į Basros vilajetą (vieną iš Osmanų imperijos provincijų), bet turkų valdžia ir toliau čia liko itin nominali. 1897-aisiais Kuveite buvo įkurdinta britų kariuomenės karinė įgula, įsteigta karinė jūrų bazė, o 1899 m. Kuveitas tapo Didžiosios Britanijos protektoratu. Šalį ir toliau valdė emyras, bet už Kuveito gynybą ir užsienio politiką buvo atsakingi iš Londono atsiųsti kariškiai bei pareigūnai. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Osmanų imperijai, Didžiosios Britanijos valdžia Kuveite buvo galutinai įtvirtinta.


Diktatoriaus ambicijų auka


XX a. trečiajame dešimtmetyje labai sumenko perlų žvejyba, mat buvo sukurta dirbtinių perlų. Tačiau šalyje prieš kurį laiką buvo aptikta kitų, dar reikšmingesnių, išteklių – juodojo aukso. 1913 m. Kuveito emyras suteikė išskirtinę teisę britų kompanijoms eksploatuoti šalies naftos telkinius. Dar daugiau jų buvo atrasta XX a. viduryje.



1961 m. birželio 19 d. buvo paskelbta Kuveito Valstybės nepriklausomybė. Nuo pat pradžių virš emyrato kybojo galingo šiaurinio kaimyno galimos karinės agresijos šešėlis. Irakiečiai teigė, kad Kuveitas yra istorinė Irako dalis ir jo, kaip nepriklausomos valstybės, atsiradimas pasaulio žemėlapyje tėra britų kolonijinės politikos padarinys. Emyro prašymu į šalį buvo skubiai grąžintos britų pajėgios. Vėliau jas kuriam laikui pakeitė kelių Arabų lygos šalių (Jordanijos, Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų ir Sudano) kariniai daliniai. Kuveitas sukūrė ir savo nedidelę, bet gana gerai ginkluotą kariuomenę.


Nepaisydamas visų Kuveito pastangų numaldyti Irako didvalstybines ambicijas ir netgi finansinės paramos, suteiktos šiauriniam kaimynui Irako–Irano karo metu, Sadamo Huseino režimas Bagdade nesiliovė reiškęs pretenzijų į Kuveito teritoriją (be to, Irakui okupavus Kuveitą, S. Huseinui nebūtų tekę atiduoti Kuveito emyrui didelių skolų). 1990 m. rugpjūčio 2 d. Irakas okupavo Kuveitą. Kuveito kariuomenė gynėsi, bet priešas buvo kur kas galingesnis.


Okupuotame krašte buvo sudaryta marionetinė Kuveito laikinoji vyriausybė. Ji oficialiai kreipėsi į Iraką ir paprašė, kad Kuveitas būtų įtrauktas į jo sudėtį. Netrukus Kuveitas buvo paskelbtas 19-ąja Irako provincija ir S. Huseino garbei pavadintas Sadamija. Dėl to kilo Persijos įlankos karas. Irakiečiai nusiaubė šalį, paveržė naftos versloves, plėšė viską, ką galėjo (ne tik išplėšė bankų saugyklas, bet ir, pavyzdžiui, diskiniais pjūklais pjovė, krovė į sunkvežimius ir vežė į Iraką netgi gatvių šviesoforus). Nuostoliai siekė iki 100 mlrd. JAV dolerių.

REKLAMA


1991 m. sausį ir vasarį JAV vadovaujamos sąjungininkų pajėgos išvadavo Kuveitą. Okupacijos ir karo metu žuvo dešimtys tūkstančių žmonių (daugiausia Irako karių; tarptautinės koalicijos nuostoliai buvo minimalūs). Nemažai žuvusiųjų ir sužeistųjų buvo ir tarp Kuveito karių bei civilių gyventojų. Šalis patyrė didžiulę ekonominę katastrofą, nes atsitraukdami irakiečiai padegė naftos gręžinius, į orą pateko daugybę teršalų, taip pat daug naftos išsiliejo ir užteršė dirvožemį bei pakrančių vandenis.


Po karo amerikiečiai Kuveite įrengė nuolatinę savo karinę bazę, o Irakas 1994 m. pagaliau oficialiai pripažino Kuveito nepriklausomybę.


Vaiko pinigai – iki 26-erių


Nors padaryta žala buvo didžiulė, naftos turtingas Kuveitas vos per kelerius metus spėjo užsigydyti karo žaizdas. Šios šalies ekonominis variklis – naftos gavyba ir perdirbimas. Nafta ir jos produktai daugiausia eksportuojami į Azijos šalis (Japoniją, Indiją, Singapūrą, Pietų Korėją, Taivaną ir kt.), taip pat pasiekia Europą ir JAV. Eksportuojamos ir suskystintosios dujos. Kuveite gaminama daug cemento ir kitų statybinių medžiagų, trąšų ir kitų chemijos pramonės produktų. Šalyje yra įrengtas ne vienas modernus jūrų uostas, veikia laisvoji ekonominė zona. Pagrindinės užsienio prekybos partnerės – Japonija, JAV, Pietų Korėja.

Antroji po pramonės šalies ekonomikos šaka pagal reikšmę yra paslaugų sektorius. Kuveitas – vienas iš regiono bankininkystės lyderių. Taip pat į Kuveitą kasmet atvyksta daugiau nei 2 mln. turistų. Juos į šią šalį vilioja pramogų parkai, modernus zoologijos sodas, keli kurortai, kupranugarių lenktynės, galimybė pasivažinėti po dykumas visureigiais. Svečiams iš itin religingos Saudo Arabijos patinka daug laisvesnė atmosfera Kuveite, gausybė pramogų. Kuveitiečiai – ne tokie susikaustę, labiau linkę dėvėti vakarietiškus drabužius, derindami juos su tradicinės aprangos elementais.

REKLAMA


Būtų galima sakyti, kad nafta – Kuveito ekonomikos sėkmės pagrindas, bet, pavyzdžiui, ne ką mažiau naftos turtinga Venesuela tuo pat metu yra viena skurdžiusių Vakarų pusrutulio valstybių. Reikalas tas, kad svarbiausia – ne kiek išteklių turi, o kaip gebi jais pasinaudoti.


Šalis yra įdomios politinės sanklodos: parlamentą demokratiškai renka gyventojai, o vyriausybę sudaro monarchas – emyras. Jis turi teisę paleisti parlamentą ir ne kartą ja pasinaudojo.


Kuveito bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui yra vienas didžiausių pasaulyje, ši šalis labai daug investuoja į infrastruktūrą ir savo gyventojų gerovę. Įdomu, kad vadinamieji vaiko pinigai kuveitiečiams mokami, kol jiems sukanka 26 metai. Labai daug dėmesio skiriama išsiskyrusioms moterims ir našlėms, kol jos įsidarbins ar susiras naują vyrą. Taip pat didžiulės lėšos tenka studijuojančiam jaunimui, net jeigu kuveitiečiai vyksta mokytis į užsienio šalis. Valstybė garantuoja aukščiausio lygio medicinos paslaugas, o jei šalyje kokių nors iš jų neįmanoma suteikti, sumoka už gydymą užsienyje.


Kuveite nesunku įsigyti nekilnojamojo turto, mat paskolos dažniausiai suteikiamos su nulinėmis palūkanomis. Beje, paskolas ne visada tenka grąžinti. Pavyzdžiui, 2007 m. emyras nurašė daugiau nei milijardą dolerių šalies piliečių skolų. Šį Kuveito socialinės gerovės priemonių sąrašą būtų galima tęsti dar ilgai. Tiesa, yra viena labai svarbi detalė – visomis šiomis priemonėmis gali naudotis tik Kuveito piliečiai. Jais laikomi iki 1920 m. Kuveite apsigyvenę žmonės ir jų palikuoniai. Dabar tokie žmonės sudaro vos apie 30 proc. šalies gyventojų. Būtent jiems tenka daugiausia šalies gerovės vaisių. Svetimšaliui gauti Kuveito pilietybę – itin sunku.


Kiek daugiau nei trečdalį Kuveito gyventojų sudaro atvykėliai iš kitų arabų šalių (palestiniečiai, egiptiečiai, libaniečiai, jemeniečiai ir t. t.). Kiti – imigrantai iš trečiųjų šalių (pavyzdžiui, Pakistano, Indijos, Irano, Bangladešo). Dauguma šių gyventojų – paprasti darbininkai, dažnai atvykę be savo šeimų ir kas mėnesį siunčiantys pinigines perlaidas artimiesiems į tėvynę. Dėl didelės imigracijos ir aukšto gimstamumo lygio Kuveito gyventojų skaičius sparčiai auga (1957 m. šalyje gyveno vos 206 tūkst. žmonių, dabar jų yra 4,6 mln.). Darbo šalyje užtenka beveik visiems – nedarbas čia siekia vos 1 proc.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.