Visa tiesa apie… Bolivudą

Visa tiesa apie… Bolivudą


Indų filmuose visada šoka ir dainuoja, įsimylėjėliai turi įveikti daugybę kliūčių, kol galų gale viskas baigiasi laimingai. Tai – tradicinio indų, arba Bolivudo, filmo karkasas.


Povilas MAŽEIKA


Žurnalistų sugalvotas „Bolivudo“ terminas yra dviejų vietoves žyminčių žodžių – Bombėjaus (dabar šis miestas pervadintas į Mumbajų) ir Holivudo – junginys, mat kino studijas indai buvo sutelkę Bombėjuje. Taigi dabartiniame Mumbajuje kuriami filmai valstybine hindi kalba, kuria kalba daugiau nei 600 milijonų žmonių. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad Indijos kino aušroje madas diktavo ne Bombėjus, o Kalkuta.


Gėris prieš blogį

1913 m. buvo parodytas pirmasis pilnametražis vaidybinis indų filmas „Radža Hariščandra“. Tai istorija apie teisingą valdytoją, kuris niekada nemelavo. Moteris šiame filme vaidino vyrai, nes kine nepanoro vaidinti nė viena aktorė.


Nors kino pramonė šioje milžiniškoje Pietų Azijos šalyje radosi anksti, vystėsi ji lėčiau nei Amerikoje ar Europoje: trūko įrangos, režisierių, aktorių, kino salių, bilietai į kiną buvo brangūs.
Dauguma pirmųjų filmų – istoriniai arba religiniai, kurti pagal gėrio–blogio arba kitokias klišes. Po dešimtmečio žiūrovai, paragavę Holivudo kovinių filmų ir melodramų, ėmė kaulyti panašių kino juostų, ir indai meistriškai jas kopijavo. Tačiau dauguma šios didelės šalies gyventojų vis tiek ėjo žiūrėti pagal indų epines poemas ar religinius tekstus sukurtų filmų.

REKLAMA


1931 m. pasirodė pirmasis garsinis indų kino filmas „Alam Ara“. Tai buvo vienas iš tais metais Indijoje sukurtų 328 vaidybinių filmų (!). Buvo pastatyta daugybė kino teatrų, bilietai atpigo, o to dešimtmečio indų kino žvaigždė aktorė Devika Ravi filme „Karma“ su mylimuoju bučiavosi net keturias minutes.


Antrojo pasaulinio karo metais vyriausybė uždraudė filmų importą. Visi filmai turėjo būti tik tam tikros trukmės, kino pramonė mažai kam rūpėjo. Daug indų kariavo sąjungininkų daliniuose, tad nebuvo nė kam vestis merginų į vakaro seansą...


Pokario priešprieša

Po karo indų kinas suskilo: vieni kūrė tradicinį kiną ir puoselėjo tradicines vertybes, kiti ėmėsi reikalauti socialinių reformų. Reformistai Bimalas Rojus, Satyadžitas Rėjus savo realistiškuose filmuose kritikavo sustabarėjusius visuomenės papročius, pasakojo apie vargingiausių žmonių gyvenimus, apie kuriuos tradicinio kino kūrėjai niekada neužsimindavo, baksnojo į daugpatystę, prostituciją, našlių likimą.

REKLAMA


Tradicinio kino kūrėjai, tebekūrę didingas kino poemas, laikėsi savo. 1952 m. Indijos valstybė uždraudė bučinius kino filmuose. Po dvejų metų, 1954-aisiais, grupė indų moterų laiške perspėjo ministrą pirmininką, jog kai kurie filmai skatina pernelyg ankstyvą lytinį jaunų žmonių gyvenimą, nors po daugybės metų, XX a. pradžioje, buvo pripažinta, kad šie draudimai buvę klaida.


Socialinės reformos Europoje ir Amerikoje paveikė ir Indiją. Čia taip pat išaugo „Naujosios bangos“ režisierių karta, kuri kūrė kitokį, ne komercinį kiną.


Netrukus kūrėjų priešprieša išgrynino naujųjų laikų Bolivudo filmo šabloną: buvo suprasta, jog žiūrovus labiausiai pakeri ilgi trijų valandų filmai, kuriuose daug veiksmo, jie kupini komedijos ir melodramos elementų. Į šį kokteilį dar įpinama muzikinių elementų – šokių arba dainų. Indijos žiūrovus toks šablonas tiesiog užbūrė ir niekas tų kerų nepanaikina iki šiol.


Filmų kūrėjai stengėsi ir stengiasi kurti pasaką, atitolinančią žiūrovus nuo rūpesčių. Kinas perkelia juos į pasaulį be vargšų ir skurdo, kur likimas visiems dosnus, o Dievas padeda visoms nuklydusioms avelėms. Tokį kiną indai nuvežė ir į kitas šalis. Tokį jį kadaise parodė ir mums. Galų gale melodramų įtaka sumenko, plito filmai su prievartos elementais, pagausėjo Holivudo perdirbinių, veiksmo vieta dažnai buvo perkeliama į užsienį, o aktoriai šoko ir dainavo pagal populiarius MTV hitus.



Daugybė žiūrovų ir mažai kino teatrų

Naujųjų laikų bolivudiečiai vis dar kuria mitologizuotus filmus, kiti – eksperimentinį autorinį kiną, treti – kamerinius psichologinius filmus, ketvirti – pramogines muzikines melodramas, kuriose garsių aktorių gausa kino filme garantuoja jam sėkmę.


Indai filmą Bolivude sukuria 150 kartų pigiau nei amerikiečiai, o per metus susuka apie apie tūkstantį kino juostų. Kino teatrus dažniausiai lanko vargingiausių sluoksnių žmonės: tai jie labiausiai mėgsta panirti į išgalvotą pasaulį. Nors Indijos režisieriai skundžiasi, jog kiną lanko nedaug žmonių, manoma, kad bilietus į seansus kasmet nusiperka apie 2,7 milijardo šalies gyventojų, nors kino teatrų šalyje – tik apie 13 tūkstančių (Jungtinėse Amerikos Valstijose – 40 tūkstančių).


Indijoje kinas kuriamas septyniolika kalbų. Bolivudas yra stambiausia kino bazė, bet dar yra Tolivudas Haidarabade, Molivudas Keralos valstijoje, kur kalbama malajalių kalba, arba Olivudas Odišos valstijoje, kur kalbama odijų kalba.


Didvyriai pelno pinigų

Indijos kino pramonė pajėgumais ir talentais vis dar smarkiai atsilieka nuo Vakarų, todėl prašalaičiai iš Vakarų labai pagyvina jų kiną. Australė Merė Ana Evans, arba Bebaimė Nadia, pirmoji iš užsieniečių pelnė šlovę Bolivude. Kaukėta nuotykių ieškotoja buvo puiki kaskadininkė. Ji šuoliavo žirgu, šokdavo nuo įsibėgėjusio traukinio ar viena susidorodavo su tuzinu vyrų.


Visų šalių kine galioja ta pati taisyklė: garsiausi aktoriai privilioja daugiausia žiūrovų. Indijos visų laikų geriausiųjų sąrašuose – aktorės Karena Kapur Chan, Aišvarija Rai, Depika Padukonė ir aktoriai Mitabas Bačanas, Dilypas Kumaras, Kamalas Hasanas, Radis ir Anilas Kapūrai.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)