Įdomioji istorija: savižudžiai pilotai pražudė ir šimtus keleivių

Įdomioji istorija: savižudžiai pilotai pražudė ir šimtus keleivių


Pasaulyje kasmet įvyksta bent keliolika didelių lėktuvų katastrofų ir šimtai kitų nelaimių, pareikalaujančių žmonių gyvybių. Jos kyla dėl techninių gedimų, sudėtingų oro sąlygų, pilotų klaidų ir kitų priežasčių. Viena iš jų – labai reta ir išskirtinė – pačių pilotų sprendimas sąmoningai nukreipti orlaivius į žemę, pražudyti save ir kitus niekuo dėtus žmones.


Manvydas VITKŪNAS


Neabejotinai garsiausi atvejai, kai pilotai (tiesa, ne tikrieji, o lėktuvą jėga užgrobę teroristai) nukreipė lainerius su keleiviais ir įgulos nariais į antžeminius taikinius, buvo 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro atakos Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Teroro aktai, kai naudojami užgrobti orlaiviai, rengiami jau daug dešimtmečių. Tiesa, po rugsėjo 11-osios atakų buvo iš esmės peržiūrėtos skrydžių saugos taisyklės, daugelyje didžiųjų keleivinių lėktuvų pilotų kabinos apsaugotos tvirtesnėmis durimis. Jos gali padėti apsisaugoti nuo įsiveržėlių. Tačiau ką daryti, kai savižudžiu ir žudiku nusprendžia tapti kuris nors iš pačių keleivinių orlaivių pilotų?


Nuslėpta depresija


Garsiausia tokio pobūdžio lėktuvo katastrofa Europoje įvyko 2015 m. kovo 24 d. Prancūzijos Alpėse, už 100 kilometrų nuo garsiojo Nicos kurorto. Lėktuvas rėžėsi į vieno iš Alpių kalnagūbrių šlaitą ir sprogo. Tai buvo Vokietijos kompanijos „Germanwings“ (beje, 2020 m. ji buvo uždaryta dėl koronaviruso pandemijos sukeltos aviacijos krizės) orlaivis „Airbus A320“.

REKLAMA


Tos dienos 10 valandą ryto lėktuvas, kuriuo skrido 144 keleiviai (daugiausia – Vokietijos ir Ispanijos piliečių), pakilo iš Barselonos oro uosto ir pasuko Diuseldorfo (Vokietijoje) link. Orlaivį pilotavo 34-erių įgulos vadas Patrikas Zondenheimeris ir 27-erių antrasis pilotas Andrėjas Lubicas.


Iš pradžių skrydis vyko sėkmingai – lėktuvas praskrido virš Viduržemio jūros ir ties Tulonu įskrido į Prancūzijos oro erdvę. Tačiau apie 10 val. 30 min. ėmė dėtis keisti dalykai: orlaivis ėmė lėtėti, orlaivio aukštis labai greitai sumažėjo nuo 11 600 iki 2 000, netrukus ir iki 1 500 metrų, nors priekyje buvo Alpių kalnai. 10 val. 41 min. „Airbus A320“ dingo iš radarų ekranų.


Į orą pakilus paieškos ir gelbėjimo tarnybos sraigtasparniams, sunkiai prieinamoje vietoje buvo rasti į šlaitą įsirėžusio ir sprogusio orlaivio likučiai. Išgyventi šios katastrofos metu niekas neturėjo nė mažiausios galimybės.

REKLAMA


Prasidėjo tyrimas. Iš pradžių kaip pagrindinė versija buvo nagrinėjama lėktuvo techninio gedimo galimybė. Tačiau galiausiai tyrimo išvados šokiravo. Ištyrus lėktuvo juodąsias dėžes, paaiškėjo, kad orlaivyje prieš jo sudužimą vyko tikra drama. Įgulos vadui trumpam išėjus iš pilotų kabinos, antrasis pilotas A. Lubicas iš vidaus užblokavo kabinos duris.


Grįžęs įgulos vadas, negalėdamas patekti į kabiną, beldė į duris, nesėkmingai bandė jas išlaužti. Tuo metu vienas kabinoje buvęs A. Lubicas nukrypo nuo kurso, sąmoningai nukreipė lėktuvą į kalno šlaitą ir pražudė save ir dar 149 žmones. Tolesnio tyrimo metu paaiškėjo, kad A. Lubicas seniai sirgo depresija, bet nuslėpė tai nuo savo darbdavio. Jis lankėsi pas privačius psichiatrus, o šie niekam neperdavė informacijos, saugodami paciento konfidencialumą.


Apsidraudė gyvybę


1997 m. gruodžio 19 d. Indonezijoje, Sumatros saloje, netoli Palembango miesto, į Musio upę didžiuliu greičiu rėžėsi Singapūro kompanijos „SilkAir“ orlaivis „Boeing 737“, skridęs iš Džakartos į Singapūrą. Orlaivį pilotavo 41 metų įgulos vadas singapūrietis Cu Vei Mingas ir 23-ejų Dankanas M. Vordas iš Naujosios Zelandijos.


Lėktuvu skrido 7 įgulos nariai ir 97 keleiviai – Singapūro, Indonezijos ir Malaizijos piliečiai. Tarp keleivių buvo ir viena žymiausių Singapūro moterų – 29 metų modelis ir labai populiari rašytoja Boni Suzana Hiks.



Katastrofa įvyko praėjus 35 minutėms po to, kai lėktuvas pakilo iš Indonezijos sostinės oro uosto. Iš pradžių niekas nežadėjo bėdos: reisas buvo trumpas (1 val. 20 min.), oro sąlygos – geros. Tačiau po 34 minučių lėktuvas atliko neįtikėtiną manevrą – staigiai pasisuko ant šono, tuo pat metu leisdamas priekį žemyn, ir didžiuliu greičiu beveik vertikaliai nėrė link žemės. Greičiau nei po minutės dėl maksimalių variklių sūkių ir įgyto papildomo pagreičio pasiektu milžinišku 1 200 km/val. greičiu jis rėžėsi į upę ir subyrėjo į daugybę smulkių fragmentų.


Gelbėtojams juos ištraukti iš gilios ir vandeningos upės dugno, dengiamo storo sąnašų sluoksnio, buvo labai sunku. Visgi pavyko aptikti juodąsias dėžes, bet paaiškėjo, kad jos nustojo veikti dar iki orlaivio sudužimo: viena – likus šešioms minutėms, kita – kiek daugiau nei minutei iki katastrofos. Taip galėjo nutikti, jei kažkuris iš pilotų sąmoningai atjungė tam tikrus maitinimo blokus. Taigi paskutinės skrydžio minutės liko neužfiksuotos.


Visgi tyrėjai, išnagrinėję orlaivio likučius, taip pat atlikę daugybę simuliacijų specialiais treniruokliais, nustatė, kad dėl kokio nors techninio gedimo per tokį trumpą laiką orlaivis negalėjo taip greitai pakeisti skrydžio krypties ir beveik vertikaliai nerti žemyn. Tyrėjai laikėsi nuomonės, kad lėktuvas buvo sudaužytas tyčia. Manoma, kad žengti savižudišką žingsnį galėjo įgulos vadas, kažkokia dingstimi išsiuntęs antrąjį pilotą iš kabinos, užsidaręs joje ir staiga nukreipęs lėktuvą žemyn. Tyrimo metu paaiškėjo, kad Cu Vei Mingą pastaruoju metu lydėjo virtinė nesėkmių – jis buvo beviltiškai prasiskolinęs (skola siekė daugiau nei milijoną dolerių), – o prieš lemtingąjį skrydį apdraudė savo gyvybę įspūdinga suma, kad šeima jo mirties atveju gautų išmoką.

REKLAMA


Raudojo kabinoje


1982 m. vasario 9 d. 7 val. 34 min. kompanijos „Japan Airlines“ lėktuvas „Douglas DC-8“ pakilo iš Fukuokos skristi į šalies sostinę Tokiją. Orlaiviu skrido 166 keleiviai ir 8 įgulos nariai, jį pilotavo 35-erių įgulos vadas Seidžis Katagiris ir 33-ejų antrasis pilotas Jošifumis Išikava, taip pat 48-erių borto inžinierius Jošimis Ozakis.

Beveik visas trumpas skrydis vyko normaliai, bet kai lėktuvas pradėjo leistis, ėmė dėtis keisti dalykai. Orlaivio vadas ne tik sumažino greitį (tai buvo normalu leidžiantis), bet ir likus daugiau, nei reikėtų, atstumo iki tūpimo tako perjungė variklius į reverso režimą. Orlaivis ėmė ne leistis, o tiesiog kristi.


Antrasis pilotas pranešė skrydžių valdymo centrui, kad įgulos vadas „yra labai susijaudinęs ir garsiai rauda kabinoje“. Šiam pokalbiui dar nesibaigus, S. Katagiris staiga nukreipė lėktuvo priekį žemyn, nors orlaivis ir taip tebuvo 50 metrų aukštyje virš jūros. Antrasis pilotas sušuko „Vade, ką jūs darote?!“, pabandė ištiesinti lėktuvą, bet jau buvo pernelyg vėlu. „Douglas DC-8“ nepasiekė tūpimo tako ir nukrito į jūrą (laimei, seklumoje).


Žuvo 24 žmonės, bet avarijos kaltininkas išgyveno. Tyrimo metu paaiškėjo, kad jis seniai turėjo psichikos problemų, ne kartą kvietė policiją į savo namus Tokijo priemiestyje, tikindamas, esą kažkas jį seka, taip pat kvietė į namus specialistus ieškoti sumontuotos klausymosi aparatūros, tačiau jos niekas taip ir nerado.


Kartą jis mėnesį praleido psichiatrijos ligoninėje, tačiau vyrui vis vien buvo leista toliau dirbti pilotu. Ir štai galiausiai viskas baigėsi tragedija. S. Katagiris buvo suimtas, bet nustatyta, kad yra nepakaltinamas. Jis kelerius metus buvo gydomas uždaroje klinikoje.

REKLAMA


Dvasinė krizė


2013 m. kompanijos „LAM Mozambique Airlines“ orlaivis „Embraer E-Jet“ skrido iš Mozambiko sostinės Maputu į Angolos sostinę Luandą. Lėktuve buvo 27 keleiviai (daugiausia – Mozambiko, Angolos ir Portugalijos piliečių) ir 6 įgulos nariai. Orlaivio įgulos vadas buvo 49-erių Erminijas dos Santosas Fernandesas, antrasis pilotas – 24-erių Grasijas Gregorijas Čimukilė. Kai orlaivis buvo Namibijos oro erdvėje, netikėtai nutrūko skrydžių valdymo centro ir lėktuvo įgulos ryšys, netrukus „Embraer E-Jet“ dingo ir iš radarų ekranų.

Iš pradžių „LAM Mozambique Airlines“ administracija teigė, kad lėktuvas galbūt dėl techninio gedimo nusileido viename iš Namibijos aerodromų, bet jau tos pačios dienos vakare pranešė, jog nežino, kur yra laineris. Buvo pradėta paieškos operacija. Kitą dieną lėktuvo nuolaužos buvo aptiktos pelkėtoje ir miškingoje Bvabvatos nacionalinio parko teritorijoje. Tyrėjai nustatė, kad oro sąlygos skrydžio metu buvo geros, lėktuvas skrido normaliu režimu, tačiau staiga ėmė kristi dideliu greičiu ir sudužo. Nė vienas žmogus neišgyveno.


Taip pat pranešta, kad, juodųjų dėžių analizės duomenimis, paskutinėmis minutėmis prieš katastrofą kabinoje buvo tik įgulos vadas, o durys buvo užrakintos ir jis nieko neįleido į kabiną. Pilotas sąmoningai pakeitė autopiloto nustatymus ir valdė lėktuvą taip, kad jis rėžtųsi į žemę, bei ignoravo visus automatinių sistemų perspėjimus apie pavojų.


Tyrėjai taip pat išsiaiškino, kad prieš tragediją E. dos Santosas Fernandesas patyrė didelę dvasinę krizę: varginantis skyrybų su žmona procesas truko jau dešimtmetį, prieš metus automobilio avarijoje žuvo sūnus, o duktė gulėjo ligoninėje po labai sunkios širdies operacijos. Visa tai galėjo pastūmėti pilotą savižudybės link.


„Aš atsiduodu Alachui!“


1999 m. spalio 31 d. kiek po vidurnakčio kompanijos „EgyptAir“ laineris „Boeing 767“ sudužo Atlanto vandenyne prie JAV krantų, į pietus nuo Nantaketo salos (Masačusetso valstijoje). Lėktuvas skrido iš Los Andželo į Kairą su tarpiniu nusileidimu Niujorke. Tragedijos metu lėktuve buvo 203 keleiviai (daugiausia – JAV, Egipto ir Kanados piliečių) ir 14 įgulos narių. Tarp keleivių buvo grupė Egipto karininkų (tarp jų – du generolai), taip pat grupė „EgyptAir“ pakaitinių pilotų.


Praėjus beveik pusvalandžiui po to, kai lėktuvas pakilo iš Niujorko, 57-erių įgulos vadas Raufas Nureldinas išėjo į tualetą. 59-erių antrasis pilotas Gamelis al Batutis ištarė (tai užfiksuota įraše) „Aš atsiduodu Alachui!“, o vėliau pakartojo šią frazę dar 11 kartų. Jis nukreipė lėktuvą link vandenyno paviršiaus. Įgulos vadas spėjo sugrįžti į kabiną ir sušuko: „Kas vyksta?! Kas vyksta?!“ R. Nureldinas pabandė gelbėti lainerį ir jame buvusius žmones, bet nespėjo. Visi 217 asmenų žuvo.


Tyrimo metu paaiškėjo, kad G. al Batutis šį nusikaltimą padarė veikiausiai dėl susikaupusios neapykantos kompanijai „EgyptAir“. Jis buvo nepatenkintas, kad, nepaisant solidaus amžiaus, vis dar buvo antrasis pilotas. G. al Batutis turėjo daugybę tarnybinių nuobaudų. Paskutinę gavo už tai, kad viešbutyje grubiai kabinėjosi prie kambarinės. Skrydis iš Los Andželo į Kairą jam turėjo būti paskutinis – bendrovės administracija informavo, kad jis yra atleidžiamas. Vyras nusprendė atkeršyti „neteisingam pasauliui“, nusižudyti ir kartu pražudyti dar 216 žmonių.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.