Pokyčiai cirke: nuo tradicinio iki šiuolaikinio

Pokyčiai cirke: nuo tradicinio iki šiuolaikinio


Margaspalvė palapinė, triukai ir dresuoti gyvūnai ar artistų pasirengimu stebinantis spektaklis – kokį cirką žinome mes? Ilgus metus cirkas buvo daugiau pramoga, šiandien jis ir toliau stebina, tačiau jau kitaip.


Ramutė ŠULČIENĖ


Šiandien žodis „cirkas“ turi dvejopą reikšmę. Juo gali būti apibūdinamas magiškas aukšto meistriškumo reginys. Tačiau metaforiškai jis neretai siejamas ir su chaosu, kokiu nors neigiamu dalyku, vartojamas, kai norima ką nors pašiepti ar sumenkinti.


Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos doktorantė Renida Baltrušaitytė teigia, jog cirko istorijai toks besikeičiantis vertinimas – labai būdingas. „Kaip pabrėžia kanadiečių semiotikas Polis Buisakas, įvairiais laikotarpiais cirkas buvo ir itin populiarus, ir nuvertintas, laikomas tiek aukštosios, tiek žemosios kultūros pavyzdžiu.


Sociologė ir cirko artistė Ilarija Besonė atkreipia dėmesį, jog cirke derinama labai daug priešybių – baimė ir juokas, galia ir grakštumas, blizgučiai ir dulkės, aukštoji ir žemoji kultūra, – jis turi artimų sąsajų su kitais menais bei sportu, gali veikti ir kaip edukacija, ir kaip socialinė kritika ar būti tiesiog žmogaus profesija“, – apžvelgia pašnekovė, viena iš šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ organizatorių.

REKLAMA


Daugiau pramoga nei menas


Šiuolaikinio cirko centro „Cirko Sapiens“ vadovė Monika Citvaraitė-Lansbergienė tyrinėjo Lietuvos cirko raidą. Remiantis jos tyrimais galima daryti išvadą, kad mūsų šalyje ilgą laiką cirkas buvo vertinamas kaip marginalinis reiškinys, kur beveik visuomet profesionalumas ir mėgėjiškumas buvo sunkiai atskiriami.


Pasak M. Citvaraitės-Lansbergienės, sovietmečiu buvo pasaulyje žinomų iš Lietuvos kilusių cirko artistų, tačiau liaudies kolektyvai ir būreliai neigiamai paveikė cirko kaip meno sampratą. Atgavus nepriklausomybę cirkas Lietuvoje nebuvo užmirštas, mūsų šalyje pasirodymus rengdavo įvairūs cirkai iš Čekijos, Lenkijos ir Ukrainos, bet abejotina pasirodymų kokybė ir būtinybė konkuruoti Lietuvoje suformavo aukšto meistriškumo, tačiau neretai vidutinio meninio ir estetinio lygio tradicinio cirko pasirodymų tendenciją.

REKLAMA


R. Baltrušaitytės manymu, galbūt dėl to cirkas mūsų šalyje ilgą laiką buvo žemosios kultūros reiškinys, nors ir gana populiarus. Išties, jei paklaustume žmonių, su kuo jiems asocijuojasi cirkas, vis dar kur kas dažniau išgirstume pasakojimus apie klounus, triukus atliekančius laukinius gyvūnus ir keletą įspūdingų akrobatų pasirodymų nei apie prasmingą (savi)refleksiją skatinantį reginį, kur artistų kūnai peržengia galimybių ribas.


„Apie cirką galima kalbėti įvairiais rakursais, aš, kaip sociologė, renkuosi tyrinėti cirką kaip meną, kuriame vienas pagrindinių komponentų – artisto kūnas. Kūnas cirke – iš tiesų itin svarbus, iš esmės beveik negalime nagrinėti cirko be įdėmaus žvilgsnio į cirke veikiančius kūnus“, – tvirtina pašnekovė.


Pakilimas ir sunkūs laikai


Pasak R. Baltrušaitytės, cirkas greičiausiai gimė iš medžioklės ar religinio diskurso. Žinoma, kad prieš 8 tūkst. metų Turkijoje bulių medžioklėje buvo neapsieinama be akrobatikos. „Analizuojant cirko istoriją, negalima nepaminėti ir senovės Egipte egzistavusių pirmųjų laukinių gyvūnų kolekcijų, skirtų religiniams ritualams ir karališkiesiems žaidimams bei medžioklei.


Cirko istorikai mano, kad tiek senovės egiptiečiai, tiek senovės graikai dresuodavo gyvūnus ir neretai į savo pasirodymus įterpdavo akrobatikos elementų. Svarbūs buvo ne tik akrobatai, bet ir šokėjai su virvėmis, balansuotojai ant bambukų, savo kūno lankstumu stebinę vadinamieji kontorionistai. Pastarųjų praktikos kituose pasaulio regionuose buvo įtrauktos į kovos menus ar religinius ritualus. Tuo metu cirko artistai priklausė žemiausiajai klasei, daugiausia pasirodydavo gatvėse, aikštėse ir per religinius paradus, kur kartu buvo demonstruojami ir gyvūnai“, – pasakoja mokslininkė.



Pašnekovės teigimu, cirko tyrėjai atkreipia dėmesį, kad įspūdingiausi pasirodymai būdavo rengiami Romos imperijos laikais: amfiteatruose vykdavo demonstraciniai medžioklės ir jojimo pasirodymai, gladiatorių kovos, publiką linksmindavo vaikštantieji lynais ir žonglieriai. Be to, romėnai turėjo atskirų pastatų, vadinamų circuses, kur vykdavo vežėčių varžybos.


Taigi žodžio „cirkas“ kilmė siekia Romos imperijos laikus, tačiau po žlugimo jis imtas vėl vartoti tik XVIII a. pabaigoje, kai buvo įkurtas Čarlzo Hjuzo karališkasis cirkas. Pasak mokslininkės, Romos imperijos žlugimas artistus privertė pasirinkti klajoklišką gyvenimo būdą, ilgainiui tapusį cirko dalimi.


Dar sunkesni laikai cirko artistams atėjo viduramžiais, kai Bažnyčia pasmerkė malonumus ir panašias pramogas, siautė karai, ligos, badas, o Europą užplūdo romų klajokliai iš Šiaurės Indijos, tuo metu irgi dresuodavę įvairius gyvūnus ir šią veiklą derinę su akrobatiniais pasirodymais.


R. Baltrušaitytės tvirtinimu, manoma, jog cirkas labiau kaip meno forma, o ne kaip pramoga įsitvirtino 1768 m. Anglijoje. Jo pradininkais laikomi artistė Pati Astli ir jos vyras cirko bendraturtis, buvęs Anglijos armijos kavaleristas Filipas Astlis. Astlių mokykloje rengiami jojimo pasirodymai suformavo tai, kas ilgą laiką buvo cirko, kaip aukštosios kultūros reiškinio, etalonas: uždara erdvė, fanfaros, žiedinė arena, uniformos, jojimo ir klounados derinys, siužetą turintys pasirodymai, pjuvenų kvapas bei raudona ir auksinė spalvos.


Tokia estetiška, švari ir moderni aplinka padėjo pakeisti požiūrį į cirką ir galiausiai įtiko net aristokratams – jie pakeitė įprastą pasirodymų publiką. Tiesa, visiems šiandien gerai žinoma cirko palapinė buvo sukurta vėliau – apie 1820 m. Tai atvėrė naujas galimybes keliauti ir pasiekti tolimas vietoves bei auditoriją.

REKLAMA


Pokyčiai cirke: nuo tradicinio iki šiuolaikinio


Dėmesys neįprastiems kūnams


„Po kelių dešimtmečių prasidėjo laikotarpis, kai cirko kūrėjai pasirinko stebinti žiūrovus kūnų galimybėmis. Jungtinėse Amerikos Valstijose šalia pagrindinių cirko palapinių, kuriose numerius atlikdavo atletiški, superžmonėmis laikyti artistai, būdavo prijungiamos mažesnės palapinės. Jos buvo skirtos šalutiniams cirko numeriams, atliekamiems daugiausia artistų, kurių kūnai tuo metu laikyti keistais, nenorminiais.


Jose pasirodydavo nevisiškai išsivystę dvyniai, žmonės be tam tikros kūno dalies ar su įvairiomis kūno deformacijomis, žmonės su vadinamąja gyvūnų oda (iš tiesų sergantys rimtomis ligomis) ar neįprastu plaukuotumu pasižymintys (pavyzdžiui, barzdotos damos), itin aukšti ir itin žemi, itin stori ir itin ploni žmonės ir t. t.


Kita gyvų eksponatų grupė buvo kūnai, kuriuos galima vadinti anatominiais stebuklais, t. y. anatominės jų galimybės buvo matomos tik jas pademonstravus. Prie tokių artistų buvo priskiriami kontorionistai – itin lankstų kūną turintys asmenys, – tampriaodžiai ir pan. Trečia grupė – sukurti keisti kūnai: tatuiruoti, auskaruoti, egzotizuoti, kelių lyčių ir pan.“, – pasakoja R. Baltrušaitytė.


Nepagrindinėse cirko arenose taip pat buvo demonstruojamos nepaprastos kūno galios: vaikštoma peilių ašmenimis, per žarijas ar šukes, ryjama ugnis, kardai, varlės, valgomi akmenys, stiklas, į kūną kalamos vinys. Žiūrovai buvo stebinami ir kūnų levitacija, galimybe išlaikyti pusiausvyrą esant minimaliai atramai, greitomis kūno transformacijomis (pavyzdžiui, iš merginos į gorilą) ir kt.


Šalia visų šių neįprastų žmonių kūnų buvo demonstruojami ir egzotiniai gyvūnai bei neįprastai besielgiantys ar neįprastą kūną turintys gyvūnai. Tuo metu cirkas socialinių normų neatitinkantiems žmonėms buvo galimybė pabėgti nuo visuomenės ir iš savo neįprastumo dar ir šiek tiek užsidirbti.


Keitėsi kartu su visuomene


Laikotarpį iki Pirmojo pasaulinio karo galima laikyti cirko aukso amžiumi. Vėliau cirke vyko daug įvairių pokyčių, ir ilgainiui tradicinis cirkas ėmė piktinti žmones. Socialiniai judėjimai, vertę permąstyti rasizmo, gyvūnų teisių, išnaudojimo ir diskriminacijos klausimus, performavo cirką ir palaipsniui paskatino kitokį požiūrį į artisto kūną ir tai, kaip jis galėtų veikti cirke.


Pasak R. Baltrušaitytės, nuo XX a. pabaigos pakitęs cirkas pradėtas vadinti naujuoju cirku (pranc. nouveau cirque). Naujojo cirko kūrėjai, jau ne priklausę vienai cirko šeimai, o atėję iš skirtingų meno laukų, atsisakė daugelio įprastų cirko elementų, tokių kaip apskrita arena, konferansjė, būdingų spalvų, pakeitė požiūrį į gyvūnus.

REKLAMA


„Šiam cirkui priklausė išsilavinę žmonės, daugiausia – iš vidurinės klasės šeimų. Mokslininkų manymu, tikėtina, dėl to cirke atsirado literatūros ir muzikos kultūra, imtos pasitelkti naujausios technologijos, išryškėjo visuomenės aktualijos, jungtis su kitais menais, tokiais kaip pantomima, drama, šiuolaikinis šokis. Taip pat smarkiai pasikeitė blizgūs, puošnūs kostiumai“, – pokyčius apžvelgia pašnekovė.


Pokyčiai cirke: nuo tradicinio iki šiuolaikinio


Stebinanti įvairovė


„Šiuolaikiniame cirke kūnai pateikiami jau kitaip – galima išvysti keliamą klausimą apie visuomenei priimtinus ir nepriimtinus kūnus, pamatyti kūnų įvairovę ir skirtingų kultūrų ir meno laukų bendradarbiavimą, o artistai dažniausiai būna apsirengę kasdieniškai ir žmogiškai, nebijo parodyti savo pastangų ir emocijų. Taip pat šiuolaikinio cirko pasirodymuose artisto kūnas nuolat patenka į rizikingas pozicijas, tačiau beveik visada išlieka žmogiškas, išlaikantis aukštą simbolinę ir meninę vertę“, – naujas tendencijas apibūdina R. Baltrušaitytė.


Pasak pašnekovės, pokyčiai visuomenėje daro įtaką ir pokyčiams mene, ir atvirkščiai. „Galbūt iš pradžių reikėjo pramogos, cirkas ir buvo pramoga, vėliau tapo estetiškesnis, paskui – vėl komercinis, o dabar yra štai toks, koks yra. Kalbant apie pasaulines šiuolaikinio cirko tendencijas, dera pasakyti, kad šiuo metu jame – tikra įvairovė praktikų, edukacinių programų ir tyrimų, o Lietuvos šiuolaikinis cirkas vejasi kitas šalis. Tiesa, ne visas, nes ne visur šiuolaikinis cirkas – itin išvystytas“, – teigia R. Baltrušaitytė.


Trūksta žinomumo ir finansavimo


Europoje cirko artistai yra labai išsilavinę, ne vieną specialybę, profesiją įgiję žmonės. Tradicinio cirko praktikai stengiasi prisitaikyti prie naujų tendencijų, o nemažai vaikų ir jaunimo jau mokosi ar pradeda mokytis šiuolaikinio cirko. Tokias tendencijas atskleidžia 2020 m. Europos Komisijos studija „Cirko padėtis Europos Sąjungos šalyse“.


Šiemet pristatytas Lietuvos kultūros tarybos užsakymu atliktas tyrimas „Menininkų socialinės ir kūrybinės būklės vertinimas“ rodo, jog finansinė parama šiai jaunai ir palyginti nedaug profesionalių kūrėjų buriančiai sričiai – bene mažiausia. Tačiau pašnekovė džiaugiasi, kad yra šiuolaikinio cirko festivalių, nuo 2020 m. veikia šiuolaikinio cirko centras „Cirko Sapiens“ ir tokių artistų ir kompanijų veikla tik aktyvėja.


Kita vertus, Lietuvoje besiformuojantis šiuolaikinis cirkas susiduria su kai kuriomis problemomis: ne visada suprantama, kas yra šiuolaikinis cirkas, kol kas yra nedaug profesionalių artistų, ne visi jie – aktyvūs ir beveik nėra erdvės treniruotis bei edukuotis.

Populiarina festivaliai


M. Citvaraitė-Lansbergienė taip pat įžvelgia nemažai sričių, kur galėtume tobulėti, pavyzdžiui, mūsų šalyje iki šiol nėra cirko režisierių ar dramaturgų, retas scenos technikas turi kompetencijų pagal saugos reikalavimus įtvirtinti cirko aparatus ir kitą pasirodymams reikalingą techniką. Nepaisant iššūkių, galima pasidžiaugti, jog Lietuvoje šiuolaikinis cirkas jau egzistuoja ir juda į priekį.


„Šiuolaikinio cirko lauke gausėja profesionalumo ir autorinės kūrybos. Galime džiaugtis puikiais pirmaisiais profesionaliais šiuolaikinio cirko atlikėjais: Monika Neverauskaite, Marija Baranauskaite, Konstantinu Kosovecu, Džiugu Kunsmanu, Kęstu Matusevičiumi, Giedre Degutyte ir kt. Auga ištikima festivalių publika, didėja susidomėjimas, palaikymas“, – pabrėžia „Cirko Sapiens“ vadovė.


Pasak M. Citvaraitės-Lansbergienės, bene svarbiausias dalykas, populiarinantis šiuolaikinį cirką Lietuvoje, – festivaliai. „2006 m. pirmą kartą surengtas „Naujojo cirko savaitgalis“ pristatė mūsų šalies publikai šiuolaikinio, arba naujojo, cirko žanrą ir po to daug metų ugdė publikos skonį aukšto lygio festivalio pasirodymais.


Šis festivalis svarbus ir tuo, kad yra organizuojamos dirbtuvės scenos menų profesionalams ir šiuos užsiėmimus veda gerai žinomi cirko mokytojai ir praktikai, taip pat jis skatina diskusijas apie šiuolaikinį cirką. Šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, inicijuojamas asociacijos „Teatronas“, nuo 2015-ųjų vyksta Kaune. „Cirkuliacija“ ėmėsi didelės misijos – supažindinti kuo daugiau žmonių su šiuolaikiniu cirku, jo raiškos subtilumu ir išskirtinumu, socialinėmis ir edukacinėmis galimybėmis“, – apžvelgia M. Citvaraitė-Lansbergienė.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.