Visa tiesa apie... žvejybą

Visa tiesa apie... žvejybą


Žvejyba – labai senas užsiėmimas, greičiausiai jis gyvuoja nuo pat žmonijos atsiradimo. Kad ir kaip ten būtų, žvejyba padėjo žmonėms išgyventi net ir labai sunkiomis sąlygomis.


Šalia vandens


Nuo senų senovės žmonės kurdavosi prie vandens – šalia upių, ežerų ir jūrų pakrantėse. Todėl žuvų ir jūrų gėrybių gavyba jiems tapo viena iš pagrindinių sąlygų kovoje dėl egzistavimo.


Šiandien mums sunku spręsti, kokiais būdais neolito žmonės gaudydavo žuvis, tačiau archeologiniai radiniai, aptikti jų gyvenvietėse, liudija, kad žmonės jau žinojo tokius žvejybos atributus kaip žeberklai, tridančiai ir primityvūs kabliukai, padaryti iš akmens, kaulo ir, ko gero, medžių dyglių. Ežeruose, jūrose ir upėse slėpėsi didžiulės maisto atsargos: vėžiagyviai, moliuskai, ruoniai ir, žinoma, įvairių rūšių žuvys.

REKLAMA


Greičiausiai pirmasis žvejybos įrankis buvo žeberklas, sudarytas iš medinio koto ir kaulinio antgalio. Juo buvo galima taikytis į žuvis sekliame vandenyje. Kitose vietose buvo galima naudoti įvairius spąstus žuvims – iš vytelių pintus bučius (varžas), venterius. Mums įprastos formos meškerių atsirado daug vėliau.


Neolito laikais imta naudoti pirmuosius kabliukus, pagamintus iš akmens ir gyvūnų kaulų. Kabliukai greičiausiai buvo pririšami prie valo, daryto iš įvairių gyvūnų gyslų ar vijoklinių augalų.


Žmonių bendruomenėms pereinant prie sėslaus gyvenimo būdo, medžioklės svarba pamažu mažėjo, nes pavyko prisijaukinti gyvūnų. Tačiau prijaukinti žuvų žmonės negalėjo.


Sportinė žvejyba


Jau antikos laikais žvejyba buvo ne tik vienas iš būdų prasimaitinti. Senovės Graikijoje ir šiek tiek vėliau Romoje ji tapo viena iš aristokratų pramogų – bent jau randama rašytinių užuominų apie žvejybos varžybas.

REKLAMA


Senovės graikų autorius Teokritas paliko mums žūklės su meškere aprašą. Jis pasakojo, pavyzdžiui, apie apgaulingą masalą valo gale. Šį masalą galima laikyti žūklės spiningu ištakomis. Teokrito aprašymai liudija, kad jau tais laikais žvejyba buvo vertinama ne tik kaip būdas pramisti, bet ir kaip tam tikra sporto šaka bei pramoga.


Pirmasis rašytinis dokumentas apie žvejybą kaip sportą buvo paskelbtas 1496 m. Anglijoje – Traktatas apie žvejybą kabliuku, įtrauktas į „Sent Olbanso knygą“. Traktatą parašė Džuliana Berners ir žvejybą įvardijo kaip geriausią sportą, tinkantį džentelmenui.


1653 m. pasirodė dar vienas reikšmingas kūrinys apie žvejybą. Šis darbas priklauso Aizeko Voltono plunksnai. Ši knyga tapo klasika ir ne veltui nuo to laiko buvo pakartotinai išleista daugiau nei 300 kartų. Knygoje žvejyba kaip veikla buvo įvardyta tik kaip teikianti žmogui malonumą ir džiaugsmą dėl bendravimo su gamta siekiant stiprių emocijų, kurias sukelia tikras sportas. Tais laikais iš tikrųjų atsirado terminas „žvejys sportininkas“.


Nepaisant plintančio pažangaus požiūrio į žvejybą kaip sportinę veiklą, žvejybos technika labai ilgą laiką išliko gana primityvi. Daugelio Europos šalių meškeriotojai vis dar žvejojo meškerėmis, pagamintomis iš lazdynų kartelių, naudojo valus, surištus iš ašutų, ir kabliukus, mėgėjiškai pagamintus kalvėse.



Žvejybos suklestėjimas


XIX a. mokslo ir technikos revoliucija, lydima masinės gamybos, leido patobulinti ir žvejybos įrangą. Į sportinę žvejybą galėjo įsitraukti vis daugiau gyventojų, ne tik aristokratai ir elitas.


Tiesa, kad ir kaip keistai atrodytų, iki XIX a. pabaigos Europos šalyse valai buvo gaminami iš ašutų. Vėliau juos pakeitė lininiai ir medvilniniai siūlai, po to – šilkiniai siūlai, mirkyti aliejuje. XX a. pradžioje rinkoje pasirodė spiningų ričių.


Atsiradus sintetinių medžiagų, įvyko revoliucinių pokyčių ir šiuolaikinės žvejybos įrangos gamybos srityje. 1930 m. amerikiečių chemiko Voliso Karoderso išrastas nailonas lėmė, kad rinkoje atsirado sintetinių valų. Pasirodė naujos kartos stiklo pluošto meškerykočių. Šie plonasieniai meškerykočiai buvo lankstesni ir lengvesni nei net patys geriausi meškerykočiai iš klijuoto bambuko.


XX a. aštuntajame dešimtmetyje buvo išrasta dar pažangesnė medžiaga meškerykočiams gaminti – anglies pluoštas. Anglies pluošto meškerės buvo dar lengvesnės ir tvirtesnės nei stiklo pluošto, nors iš pradžių jų kaina viršijo visas protu suvokiamas ribas. Laimei, plėtojant technologijas tokių meškerių kainos gerokai nukrito.


Pastaruoju metu milžinišku tempu plėtojama dirbtinių masalų gamybos sritis. Tobulėjant tradiciniams masalams – musėms ir blizgėms, – atsirado naujų: įvairių viliokų (vadinamųjų voblerių ir poperių), trūklių ir minkštų silikoninių masalų, kurių forma primena žuvies, vabalo ar kirmino, be to, jų gali būti įvairiausių spalvų.

REKLAMA


Kalbant apie sportinės žvejybos pažangą, negalima nepaminėti žvejybos valčių gamybos plėtros. Sportinei žvejybai buvo suprojektuotos visiškai kitokios valtys, pavyzdžiui, pripučiamosios valtys, pagamintos iš polivinilchlorido. Jos – paprastos ir patikimos, jose dera mažas svoris ir didelė keliamoji galia.


Į žvejybos rinką įsiveržė ir kitos naujovės, kurios anksčiau mėgėjiškoje žvejyboje nebuvo įsivaizduojamos. Iš profesionaliosios žvejybos į sportinę žūklę atėjo toks prietaisas kaip echolotas. Dabar žvejys sportininkas gali nustatyti žuvų buvimo vietą, o anksčiau tai buvo tik profesionalių žvejų pranašumas.


Mūsų laikais sportinė žvejyba įgavo tikrai didžiulį mastą. Įvairių pasaulio šalių žvejai vienijasi į žvejybos klubus, kuria savo bazes ir bendruomenes. Daugelyje šalių rengiamos masinės žvejybos varžybos, sutraukiančios tūkstančius naujų šios sporto šakos gerbėjų.


Turizmo paslaugų rinkoje atsirado žvejybos safarių į egzotiškas žvejybos vietas, nesvarbu, ar tai būtų marlinų ir kardžuvių žvejyba jūroje, ar kelionė į lašišų turtingas upes atokiuose Šiaurės rajonuose. Šiais laikais žvejyba yra viena iš aktyvaus poilsio rūšių, teigiamų emocijų šaltinis, populiari sporto šaka, grūdinimosi priemonė ir bendravimo su gamta būdas.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.