Visa tiesa apie... medicinines kaukes

Visa tiesa apie... medicinines kaukes


Apsaugos poreikį dirbant su sergančiais žmonėmis gydytojai suprato jau seniai, dar prieš tai, kai buvo moksliškai nustatyti infekcijų sukėlėjų perdavimo mechanizmai.


Pirmosios kaukės


Medicininės kaukės prototipu tapo „paukščio snapas“ – kostiumo dalis, kurią XVII a. pradžioje sugalvojo prancūzų gydytojas Šarlis de Lormas, siekdamas apsisaugoti nuo maro. Kostiumą sudarė pirštinės, vaškuotas apsiaustas, skrybėlė ir visą veidą dengianti kaukė su snapo formos nosimi. Į šią nosį buvo dedama džiovintų žolelių, česnakų, kamparo, aromatinių druskų. Buvo manoma, kad tai sukuria antibakterinę terpę kaukės viduje, taip pat tai apsaugodavo nuo šleikštulį keliančio pūvančių lavonų kvapo, kuris tvyrojo miestuose epidemijos metu. Tokia kaukė veikė kaip respiratorius. Į jos akių skyles buvo dedamas stiklas, o su pacientu tekdavo bendrauti naudojant lazdelę.


Panašios į šiuolaikines medicininės kaukės pasirodė tik pačioje XIX a. pabaigoje. Beveik tuo pat metu jas išrado prancūzas Polis Beržė ir lenkas Janas Mikuličius-Radeckis. Kiek vėliau vokiečių mikrobiologas Karlas Fliugė seilėse aptiko patogenų. P. Beržė, įtardamas, kad gydytojas operacijos metu per seilių daleles, kurios išsiskiria kalbant, kosint ar čiaudint, gali perduoti pacientui ligą, sukūrė specialią apsauginę kaukę. 1897 m. spalį jis pradėjo dėvėti keturkampę minkštą kaukę iš šešių sluoksnių muslino (plono ir lengvo medvilninio audinio). Apatinis kaukės kraštas buvo prisiūtas prie sterilios lininės prijuostės, kad paslėptų barzdą. Ši kaukė buvo sukurta siekiant apsisaugoti nuo paciento seilių, išsiskiriančių pokalbio metu, čiaudint ir kosint. Beje, iš pradžių buvo bandoma ploną audinį pakeisti vilna, tačiau netrukus šios idėjos atsisakyta. Su tokia kauke buvo sunku kvėpuoti.

REKLAMA


Daugiau nei metus P. Beržė stebėjo ir įsitikino, kad pacientų, su kuriais dirbo kaukėti gydytojai, infekcijų atvejų skaičius sumažėjo. Tuo pat metu chirurgas J. Mikuličius-Radeckis pradėjo naudoti marlines kaukes ir pirštines.


Iki XX a. antrojo dešimtmečio tokios kaukės buvo naudojamos daugelio Europos šalių operacinėse. Marlines kaukes naudojo ne tik gydytojai, bet ir visi gyventojai užklupus ispaniškojo gripo pandemijai (1918–1919 m.) ir per Pirmąjį pasaulinį karą, siekdami apsisaugoti nuo cheminio ginklo.


Medicinoje ir buityje


Šiais laikais dėvėti kaukes medicinos įstaigose – įprasta. Jos apsaugo ne tik pacientus nuo infekcijų, kurias gali perduoti medicinos personalas, bet ir pačius gydytojus nuo pacientų infekcijų, perduodamų kraujo ar kitų skysčių lašeliais.


Daugelyje Azijos šalių, pavyzdžiui, Japonijoje, Kinijoje, Vietname, kaukės dėvėjimas sergant laikomas gero tono ženklu ir socialinės atsakomybės apraiška. Be to, veido kaukės neleidžia žmonėms liesti rankomis nosies ir burnos – pagrindinių infekcijų šaltinių.


Anksčiau medicininės kaukės buvo gaminamos iš plonų audinių (marlės, muslino ir pan.) su vilnos ir vatos sluoksniu, o dabar jų gamybai vis dažniau naudojamos neaustinės medžiagos, pagamintos iš polimerinių pluoštų, pasižyminčių puikiomis filtravimo savybėmis. Tokios kaukės skirstomos į procedūrines (kasdienes) ir specializuotas (chirurgines). Pirmąsias paprastai sudaro trys sluoksniai: du išoriniai ir filtras, esantis tarp jų. Jos naudojamos poliklinikose ir viešosiose vietose lauke.
Specializuotas kaukes sudaro keturi sluoksniai: du išoriniai, filtras ir specialus sluoksnis, apsaugantis nuo biologinių skysčių, kurių gali patekti ant veido operacijos metu. Chirurginės kaukės, kaip rodo pats pavadinimas, paprastai naudojamos operacinėse.

REKLAMA


Dažniausiai tiek kasdienės, tiek chirurginės kaukės būna vienkartinės, nes įvairių jų pakartotinio sterilizavimo būdų veiksmingumas yra abejotinas.


Apsaugos trukmė


Kaukių tinkamumo dėvėti trukmė priklauso nuo situacijos. Epidemijų metu ar ligoninėse rekomenduojama kaukes keisti kas 2–3 valandas. Norint apsisaugoti nuo technogeninių veiksnių, tokių kaip užterštas oras, smogas, kaukės gali būti dėvimos iki 6 valandų. Tam tikrose situacijose, pavyzdžiui, esant drėgnam klimatui, tinkamumo dėvėti laikas yra ne daugiau kaip valanda. Sudrėkus kaukei reikia ją pakeisti, nes drėgna medžiaga, ant kurios galėjo susikaupti infekcijos sukėlėjų, tiesiogiai liečiasi su oda.


Nepaisant to, kad pastaruoju metu dažnai reiškiama nuomonė apie mažą kaukių efektyvumą, jos vis dar gausiai pasitelkiamos apsaugai tiek medicinos įstaigose, tiek kasdieniame gyvenime. Tačiau taip pat yra nemažai pažangesnių veido apsaugos priemonių. Tai – medicininiai respiratoriai, užtikrinantys geresnį filtravimą ir tvirtai priglundantys prie odos. Prireikus jie gali būti naudojami pakartotinai.


Respiratorių įvairovė


Respiratoriai paprastai gaminami su trijų kategorijų filtrais.


* FFP1 apsaugos klasės respiratoriai dažniausiai naudojami apsisaugoti nuo netoksiškų dulkių žemės ūkio, maisto, medienos apdirbimo, statybos (pavyzdžiui, dirbant akmens skaldyklose, kalkakmenio karjeruose) pramonėje. Jie neužtikrina apsaugos nuo virusinių infekcijų.


* FFP2 apsaugos klasės respiratoriai gali sulaikyti 94 proc. kenksmingų medžiagų. Jie naudojami apsisaugoti nuo vidutiniškai toksiškų asbesto, vario, bario, titano, vanadžio, chromo, mangano dulkių. Šie respiratoriai taip pat tinka darbui vietose, kur yra kenksmingų kancerogeninių dulkių, dūmų ir aerozolių, kurių pagrindą sudaro aliejus ir vanduo. Jie gali būti naudojami apsisaugoti nuo gripo ir kitų virusinių infekcijų.



* Patikimiausi yra FFP3 apsaugos klasės respiratoriai, sulaikantys 99 proc. kietųjų ir skystųjų dalelių. Jie turi didžiausius ir daugiasluoksnius filtrus ir yra nepakeičiami, pavyzdžiui, dirbant su labai pavojingomis medžiagomis, ypač šlifuojant ir pjaustant stiklą, virinant nerūdijantįjį plieną ir aliuminį. Šie respiratoriai naudojami didžiausios rizikos vietose ir gali apsaugoti nuo labai pavojingų virusų ir radiacijos.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.