Visa tiesa apie... bučinius

Visa tiesa apie... bučinius


Ką reiškia bučiuotis? Ar to reikia mokytis, ar žmogui gamtos duotas natūralus gebėjimas bučiuotis?


Įgimta ar išmokta?


Egzistuoja įvairių bučinių atsiradimo teorijų. Esą pirmiausia buvo kūdikio ir motinos lūpų prisilietimas, kai ji maitindavo savo mažylį pačios sukramtytu maistu – iš burnos į burną – taip, kaip paukščiai maitina savo cyplius. Vėliau įsimylėjėliai suprato, kad šitaip smagu vienas kitam paduoti vaisių ar kokį saldėsį. Taip gimė bučiniai – malonumas valgyti virto pasimėgavimu jausmais.


Austrų psichoanalitikas Zigmundas Froidas neabejojo, kad bučiniai – tai pasąmoninis troškimas susigrąžinti palaimą, kurią patyrėme žįsdami motinos krūtis. Tačiau jeigu tai būtų tiesa, visų kultūrų atstovai bučinius traktuotų vienodai. O juk pasaulyje yra kraštų, kur žmonės visai nesibučiuoja.


Apie pirmykščių genčių gyvenimą bylojančiuose piešiniuose ant urvų sienų besibučiuojančių žmonių nerasta, o štai senovės Egipto mene bučiniai vaizduojami dažnai. Tiesa, mokslininkai mano, kad jie ne atspindi to meto erotinius papročius, o simbolizuoja gyvybės perdavimą per kvėpavimą. Seniausias iš žinomų bučinių aprašymų yra indų tekstas, datuojamas maždaug 1500 m. pr. Kr. Be abejo, tai jokiu būdu nereiškia, kad bučinius sugalvojo indai. Tiesiog jie apie tai rašė, ir kaip tik jų tekstai išliko. Šalininkai teorijos, teigiančios, jog bučiniai yra išmoktas dalykas, spėja, kad Europa su jais susipažino padedama graikų tautybės kareivių iš Aleksandro Didžiojo armijos. Įsiveržę į Indiją, šie kariai turėjo progą pasimėgauti ugningais šios šalies moterų bučiniais.

REKLAMA


Senovės Graikijoje buvo minimos dioklėjos – šventės, skirtos pagerbti Diokliui Atėniečiui, žuvusiam per mūšį, kai savo skydu uždengė mylimąjį. Šventės metu būdavo rengiamas bučiavimosi (žinoma, vaikinų) konkursas: teisėjas vertindavo dalyvių mokėjimą bučiuotis, o nugalėtojas būdavo apdovanojamas laurų vainiku.


Apsikeitimo sielomis simbolis


Guvaus proto romėnai bučiniams skyrė net tris pavadinimus. Osculum – tai bučinys į skruostą. Jis gali būti draugiškas, oficialus, parodomasis ar tiesiog nekaltas tėvo bučkis savo vaikui. Basium – bučinys į lūpas, išreiškiantis pagarbius jausmus, pavyzdžiui, sutuoktinių. Savium – šiuolaikinio prancūziško bučinio atitikmuo, tinkamas išskirtinai meilužiams ir prostitutėms.


Įdomu, jog bučinys į lūpas buvo pasitelkiamas ir kaip girtumo testas. Romėnų vyrai buvo griežtai nusistatę prieš tai, kad jų žmonos mėgautųsi vynu. Pabučiuodamas žmoną į lūpas šeimos galva patikrindavo, ar jai alsuojant nejusti užginto gėrimo kvapo.


Bučiavimosi būdas ir vieta priklausė nuo to, kas bučiuoja ir kas bučiuojamas. Bučiniu į lūpas ir akis romėnai pasisveikindavo ir atsisveikindavo su draugais ir šeimos nariais. Aukšto rango svečias tokiu bučiniu pagerbdavo namų šeimininką ir taip pat būdavo pagerbiamas pats. Žemesnio rango asmuo pakšėdavo į ranką, delną ar drabužio kraštelį užimančiajam aukštesnę padėtį. Jei rangų skirtumas būdavo itin didelis, „nelaimėlis“ turėjo pabučiuoti didžiūno pėdas ar net žemę, kuria jis vaikšto. Romėnai nuolankiai bučiuodavo ir dievybių sandalus.

REKLAMA


Pasibučiuodami visiems matant sužadėtiniai patvirtindavo savo sužadėtuves. Greičiausiai su šiuo papročiu sietina mūsų laikų tradicija paraginti pasibučiuoti ką tik žiedus sumainiusius jaunavedžius.


Bakterijos ant liežuvių


Beje, senovės romėnai greitai suprato, kad bučinys gali būti infekcijos šaltinis. I a. Tiberijus išleido įsakymą, draudžiantį bučiuotis, mat valdovą baugino tarp Romos kilmingųjų sparčiai plitęs pūlingas plauko maišelio uždegimas.


Kiek vėliau gyvenęs satyrikas Markas Valerijus Marcialis su pasidygėjimu aprašė savo patirtį bučiuojant lūpas ir veidus, dažnai purvinus, randuotus ir spuoguotus. Paisydami artimųjų pojūčių, prieš apdovanodami juos bučiniais, romėnai kvepinosi burnas mira.


Šių laikų mokslininkai patvirtino romėnų nuogąstavimus. Jie apskaičiavo, kad prancūziško bučinio metu apsikeičiama 40 tūkst. mikrobų, 250 rūšių bakterijomis, 0,7 g baltymų, 0,45 g riebalų ir 0,19 g kitokių organinių junginių. Laimei, 80 proc. perduodamų bakterijų yra būdingos daugelio žmonių organizmui. 20 proc. bakterijų paskatina aktyviau veikti imuninę sistemą, taigi išeina tik į naudą.


Bučinių įvairovė


Jeigu Turkijoje pasisveikindamas kas nors pabučiuos moteriai ranką, gali ji nedžiūgauti. Toks gestas rodo, kad asmuo ją palaikė gerokai vyresne! Tačiau Egipte tai būtų didžiausias akibrokštas, nes ten bučiuojasi tik vyrai.


Kaip visa tai supaisyti? Kas ką gali bučiuoti viešoje vietoje? Štai Rusijoje sveikindamiesi žmonės dažniausiai pasibučiuoja tris kartus į abu skruostus. Panašiai elgiasi ir olandai, tik bučiuoja į vieną skruostą, paprastai dešinįjį. Italai ir portugalai bučiuojasi į abu skruostus, bet tik po kartą. Prancūzijoje įprasta apsikeisti dviem bučiniais į skruostus, bet Provanso gyventojai tikisi sulaukti trijų, o Nante privalomi visi keturi. Ispanai sveikindamiesi bučiuojasi irgi du kartus, bet pirmiausia – būtinai į dešinįjį skruostą. O štai santūriesiems britams visiškai pakanka ir rankos paspaudimo.



Tradicija sveikinantis bučiuoti ranką moteriai baigia išnykti. Tai vis dar populiaru Lenkijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Turkijoje. Beje, pastarajame krašte taip parodoma pagarba senam žmogui, nepriklausomai nuo jo lyties.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.