Brazilijos miestas – dykynėje išaugusi naujoji šalies širdis

Brazilijos miestas – dykynėje išaugusi naujoji šalies širdis


Pasiūlymai perkelti didžiulės valstybės – Brazilijos – sostinę iš Atlanto vandenyno pakrantės į šalies gilumą ir taip paspartinti regionų plėtrą buvo aktyviai svarstomi dar nuo XIX a. pradžios, kai 1822 m. Brazilija paskelbė savo nepriklausomybę nuo Portugalijos. 1891-aisiais naujojoje šalies konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad už tūkstančio kilometrų nuo vandenyno pakrantės, Brazilijos plokščiakalnyje, turi būti išskirtas 14 tūkst. kv. km plotas federacinei apygardai, kur būtų pastatyta nauja šalies sostinė. Šiuos planus paversti realybe pavyko tik prieš 60 metų.

Manvydas VITKŪNAS


1960 m. balandžio 21 d. Brazilijos miestas oficialiai tapo Brazilijos Federacinės Respublikos sostine. Tai jau trečia šios didžiausios Lotynų Amerikos šalies sostinė. Portugalų kolonijinio valdymo laikais, nuo 1549 iki 1763 m., ja buvo Salvadoras – uostamiestis šalies pakrantėje, maždaug ties jos linijos viduriu. Salvadore buvo pastatyta pirmoji šalyje katedra, iki šiol šis miestas laikomas tradiciniu Brazilijos katalikybės centru. Salvadoras klestėjo dėl patogaus uosto, prekybos vergais, cukranendrėmis ir kitomis prekėmis. 1624 m. Salvadorą užėmė olandai, siekę įsitvirtinti Šiaurės Rytų Brazilijoje, bet jau po metų portugalų pajėgos jį atkovojo. Galiausiai miestas paniro į pusantro šimtmečio trukusį nuosmukį. 1763-iaisiais šalies sostinė buvo perkelta į ekonomiškai labiausiai išsivysčiusį ir tankiausiai gyvenamą pietrytinį regioną, į Rio de Žaneiro miestą.

Prezidento tikslas

REKLAMA


Rio de Žaneiras naująja sostine buvo pasirinktas neatsitiktinai – šiame regione telkėsi daug gyventojų, uostas buvo labai patogus ir laivų lankomas kur kas dažniau nei Salvadoras. Taip pat šiame krašte suklestėjo perspektyvesnis ir daugiau naudos nei cukranendrių auginimas duodantis verslas – kavamedžių auginimas. Tapęs sostine, Rio de Žaneiras ėmė dar labiau klestėti. Tačiau Brazilijai tapus nepriklausoma valstybe strategiškai mąstantys jos vadovai vis aiškiau suprato, jog gyventojų ir verslo koncentracija vandenyno pakrantėje neskatina milžiniškų šalies regionų plėtros.


Labai netolygiai vystėsi pajūryje esantys regionai, kur telkėsi didžioji dalis gyventojų, ir vidiniai šalies rajonai, kuriuose iš esmės gyveno tik indėnų gentys. 1891 m. konstitucijoje buvo įtvirtintas siekis pastatyti naują sostinę ir išskirtas didžiulis žemių plotas federacinei apygardai, bet daugelis deklaracijų taip ir netapo veiksmais. Tiesa, pavadinimas būsimajai naujajai sostinei jau buvo sugalvotas, ir jis beveik nesiskyrė nuo šalies pavadinimo. Visgi nedidelis skirtumas yra: valstybės pavadinimas portugališkai rašomas Brasil, o miesto pavadinimas – Brasilia.


Aktyvių veiksmų dėl naujosios sostinės statybos pagaliau ėmėsi 1960 m. šalies prezidentu išrinktas Žuselinas Kubičekas de Oliveira. Beje, įdomus faktas tas, kad tai bene vienintelis pasaulio valstybės prezidentas, turintis nemenką dalį čigoniško kraujo: jo tėvas buvo brazilas, pavarde Oliveira, o mama – pusiau čekė (iš čia Kubičeko pavardė), pusiau čigonė. Ž. Kubičeko de Oliveiros rinkimų programoje vienas iš pagrindinių tikslų buvo naujos sostinės statyba, ir, tapęs prezidentu, jis su milžiniška energija ėmėsi įgyvendinti šią idėją. Prezidentas siekė iš pirmo žvilgsnio neįmanomo dalyko – pastatyti sostinę per savo penkerius metus truksiančią kadenciją. Daugelis šalies piliečių nebuvo tokie optimistai, bet darbai pajudėjo septynmyliais žingsniais.

REKLAMA


Brazilijos miestas – dykynėje išaugusi naujoji šalies širdis


Tarsi lėktuvas ar lankas su strėle


Kaip ir pradedant bet kokią rimtą statybą, pirmiausia reikėjo projekto. Prezidentas norėjo iškart patikėti šį darbą jau tuomet tarptautinio pripažinimo sulaukusiam brazilų architektui Oskarui Nymejeriui. Tačiau O. Nymejeris norėjo būti sąžiningas ir primygtinai reikalavo, kad būtų surengtas naujosios sostinės projektų konkursas.


Paskelbtu konkursu susidomėjo gana gausus būrys architektų ir urbanistų. Konkursą laimėjo Prancūzijoje gimęs ir Europoje mokslus baigęs brazilų architektas Lusijus Kosta. Jis buvo pasirengęs konkursui kone atmestinai – komisijai tebuvo pateikti keli schematiški brėžinių eskizai ir aiškinamasis tekstas, parašytas ant keleto prastos kokybės rudo popieriaus lapų. Architektas komisijos atsiprašė už tokį „skubotą projekto pateikimą“ ir paaiškino, kad „jei projektas pasirodys netinkamas, tai nebus sugaišta pernelyg daug nei komisijos narių, nei jo paties laiko“. Visgi viskas susiklostė priešingai – L. Kostos projektas komisijai pasirodė esąs „labai aiškus, paprastas ir geras“. Architektui teko imtis darbo, dėl kurio jis buvo pripažintas kone urbanistikos genijumi ir 1960 m. pakviestas dėstyti į prestižinį Harvardo universitetą Jungtinėse Amerikos Valstijose.


Pagal L. Kostos parengtą bendrąjį planą prie dirbtinių marių pastatyto Brazilijos miesto pagrindinė dalis savo forma primena lėktuvą. „Pilotų kabinoje“ įsikūrusios svarbiausios valstybės institucijos, „fiuzeliaže“ – įvairios įstaigos ir biurai, „uodegoje“ – savivaldybės pastatai, o „sparnuose“ – gyvenamieji kvartalai. Remiantis kitu šio projekto aiškinimu, miesto planas primena įtemptą lanką. Jo pagrindinė ašis yra „strėlė“, o minėta „pilotų kabina“ – tai „strėlės antgalis“, kur įrengtoje Trijų Valdžių aikštėje iškilo svarbiausi pastatai – Prezidento, Nacionalinio Kongreso (parlamento) ir Aukščiausiojo teismo rūmai.


Kad gana sausoje savanoje statomo miesto aplinka būtų gyvesnė, nuspręsta šalimais patvenkti Paranoa upę ir suformuoti 48 kv. km ploto marias. Užtvankoje įrengta hidroelektrinė turėjo padėti aprūpinti naująjį miestą elektros energija. Brazilijos miesto kvartalai, esantys arčiau vandens, laikomi prestižiniais, čia iškilo daug užsienio šalių ambasadų, restoranų, prabangių sporto klubų, gyvenamųjų kvartalų, Brazilijos universiteto miestelis.



Brazilijos miestas – dykynėje išaugusi naujoji šalies širdis


Atviras vėjams


Ideologinis projekto užtaisas buvo „išsivadavimas iš kolonijinės praeities ir veržli visų šalies dalių plėtra šiuolaikiniame pasaulyje“. Gana iškalbingas ir Brazilijos federacinės apygardos herbas. Jį kuriant buvo vengiama tradicinių heraldikos elementų. Herbo pagrindu (skydu) tapo Prezidento rūmų kolonos forma. Centre yra žalias laukas, simbolizuojantis derybų stalą, o jį vainikuoja heraldinė karūna, primenanti Nacionalinio Kongreso rūmų siluetą. Pačiame žaliame lauke yra keturios skirtingomis kryptimis nukreiptos strėlės, simbolizuojančios indėnų paveldą ir į visas puses iš centro sklindančią energiją. Apačioje – devizas lotynų kalba „Venturis ventis“ („Atviras vėjams“).


1956 m. Nacionalinis Kongresas principiniam naujosios sostinės planui pritarė. Parlamentarams pasirodė priimtini ne tik urbanistiniai sprendimai. Išanalizavus sostinei parinktą vietą dar kartą įsitikinta, kad ji puiki ne tik dėl padėties šalies gilumoje, būsimo ekonominio ir socialinio impulso šalies regionų plėtrai, bet ir dėl palankaus klimato. Čia gana sausa, bet pakanka paviršinio ir požeminio vandens išteklių, o vidutinė metinė oro temperatūra siekia 21 oC. Taigi nei per karšta, nei per šalta.


Prasidėjo didžiuliai statybos darbai. Didelę dalį naujosios sostinės apie 60 tūkst. statybininkų armija pastatė vos per trejus metus! Dešimtys miesto pastatų yra laikomi moderniosios architektūros šedevrais. Daugelio jų projektų autoriumi tapo O. Nymejeris. Už šiuos darbus (jų statybai daugiausia buvo naudojamas betonas, plienas ir stiklas) jis pelnė neblėstančią šlovę ir taip įrašė savo vardą į žymiausių pasaulio architektų sąrašą. Ko verta vien jau garsioji Brazilijos katedra! Pastato konstrukciją sudaro šešiolika masyvių lenktų kolonų, simbolizuojančių į dangų tiesiamas rankas. Tarpai tarp kolonų užpildyti įspūdingais vitražais, bažnyčioje – labai daug šviesos. Atėjusio į šventovę žmogaus įspūdžius dar labiau sustiprina tai, jog pirmiausia tenka eiti gana ilgu tamsiu tuneliu, kol patenkama į nuostabaus grožio erdvę. Tiesa, iš pradžių katedra stovėjo tuščia. Dvasininkai nenorėjo jos šventinti, motyvuodami tuo, jog šventovę projektavęs architektas yra... ateistas. Galiausiai Bažnyčios hierarchai atlyžo, o 2013 m. šv. Mišias Brazilijos katedroje aukojo pats popiežius Pranciškus.


Teko vilioti valdininkus


Paskui statybininkus į naująjį miestą patraukė valdininkai ir tarnautojai su šeimomis, turėję tapti pagrindiniais naujosios sostinės gyventojais. Palaipsniui ėmė persikelti ir užsienio valstybių ambasados. Tiesa, šalies valdžia susidūrė su problema – daugybė tarnautojų nenorėjo palikti jų širdžiai mielo Rio de Žaneiro su nuostabiais paplūdimiais ir keltis už tūkstančio kilometrų į krašto gilumą. Teko juos vilioti didesniais atlyginimais ir solidžiomis vienkartinėmis išmokomis persikraustyti.

REKLAMA


Jau 1960 m. Brazilijos mieste gyveno 140 tūkst. žmonių. Buvo planuojama, kad 2000-aisiais šalies sostinėje bus pusė milijono gyventojų. Tai buvo laikoma optimaliu miesto gyventojų skaičiumi. Deja, nei planai, nei prognozės nepasitvirtino. Brazilija ėmė sparčiai apaugti miestais palydovais, kur iš pradžių daugiausia kūrėsi sostinės statytojai su šeimomis, o vėliau neišvengta ir visų Brazilijos didmiesčių skausmo ir gėdos – lūšnynų kvartalų, vadinamų favelomis. 2000 m. Brazilijos mieste gyveno ne planuoti 500 tūkst., o daugiau nei 2 mln. žmonių, o dabar gyventojų skaičius (įskaitant priemiesčius) išaugo iki 3 mln.


Kad ir kaip ten būtų, sena brazilų svajonė buvo įgyvendinta. Jie pastatė naują sostinę, ir tai išties davė milžinišką impulsą vidinių šalies rajonų plėtrai. Sostinės statyba taip rūpinęsis prezidentas Ž. Kubičekas de Oliveira 1961 m. baigė savo kadenciją, bet spėjo pamatyti, kaip iškilo daugelis svarbiausių miesto pastatų. 1976-aisiais jis žuvo autokatastrofoje. Abu pagrindiniai miesto projektuotojai sulaukė gilios senatvės. L. Kosta mirė 96-erių 1998 m., o O. Nymejeris sulaukė net 104-erių ir mirė 2012 m. Tiesa, jie abu senatvėje gyveno ne savo projektuotoje Brazilijoje, o Rio de Žaneire.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.