Nuo senų laikų, kai tik atsirado kalėdiniai atvirukai, susiformavo tradicija juose vaizduoti žvėrelius, paukščiukus, visžalius augalus.

Laimius STRAŽNICKAS

Stirnos – mylimiausios Lietuvoje

Gausią atvirukų kolekciją turintis šiaulietis Petras Kaminskas sako, kad kalėdinei atributikai būdingi paršiukų, stirnų, briedžių, šuniukų, zylių, sniegenų atvaizdai. Rečiau galima išvysti ir pavaizduotus avinėlius ar beždžiones. Bene populiariausios lietuviškų žiemos švenčių palydovės – stirnos.

Atvirukuose stirnos vaizduojamos lakstančios, šokinėjančios žiemos peizažo fone, paršiukai traukia rogutes, paukščiukai čiulba ar slepiasi nuo šalčio.

P. Kaminskas teigia, kad tarpukariu leistų lietuviškų atvirukų buvo tik vienetai, juos pirkdavo iš užsienio, bet jau su lietuviškais sveikinimo tekstais, o sovietiniais laikais atvirukai dažniausiai būdavo kičiniai, perfotografuoti ir atspausdinti ant fotopopieriaus, platinami stotyse, vagonuose, turguose.

Paklaustas, pagal kokius kriterijus gyvūnėliai būdavo atrenkami vaizduoti ant kalėdinių atvirukų, kolekcininkas sakė, jog tai greičiausiai lemdavo laikotarpio realijos. Žiemą vis dažniau žmonių akyse šmėkštelėja stirnos, briedžiai, žiemojantys paukšteliai, nes šiuo metų laiku ieškodami maisto jie tampa mažiau baikštesni, o vasarą jiems to nereikia – maisto užtenka ir miške, toliau nuo žmonių akių. Kita vertus, ne bet kokie gyvūnai puošdavo kalėdinius atvirukus – tik gražūs ir grakštūs.

Atvirukuose – ir kiaulė

Kiaulė pas mus nėra labai gerbiamas gyvūnas, tačiau Vokietijoje ji nuo seno yra laikoma laimės simboliu. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtos skyriaus vedėjas Almantas Kulbis pabrėžia, kad senuose vokiškuose kalėdiniuose atvirukuose kiaulės atvaizdas – ganėtinai dažnas. Labai dažnai galima pamatyti šokančius ir vežimėlį, prikrautą keturlapių dobiliukų, traukiančius paršelius. Tad padovanoti kiaulės pavidalo daiktą Kalėdų proga Vokietijoje – normalus dalykas. Mes, gavę tokią dovaną ir prisiminę posakį „pakišti kiaulę“, matyt, sureaguotume nekaip.

Gamtininkas prisiminė ir sklandžiusią sąmokslo istoriją, susijusią su Kalėdų Seneliu, musmirėmis ir apkvaitusiais elniais. Kalėdų Senelis visuomet atvyksta iš atšiaurių platumų, t. y. šiaurės, kur gyvena tautos, nevengiančios šamanizmo tradicijų. Buvo kalbama, kad šamanai tų neįprastų galių įgydavo pavartoję musmirių. Ir ne bet kaip, o visai neįprastu būdu. Jie pirmiausia primaitindavo musmirėmis elnius ir vėliau išgerdavo tų elnių šlapimo. Šitaip įgaudavo aiškiaregių savybių, o elniai imdavo tiesiog skraidyti tempdami Kalėdų Senelio roges. Matyt, iš tokių pasakojimų ir kilo tradicija atvirukuose vaizduoti skraidančius elnius ir Kalėdų Senelio roges. Galbūt iš jų kilęs ir Kalėdų Senelio apdarų bei musmirių spalvų panašumas. Musmirių ir Kalėdų Senelio sąsajas išpopuliarino vokiečių rašytojas Kristianas Rečas vienoje iš savo knygų. Nors istorijos – mažai įtikėtinos, stilizuotos musmirės – vienos dažniausių kalėdinių puošmenų.

Beje, šių grybų galima išvysti ir kalėdiniuose atvirukuose. Netgi eglučių puošmenos būdavo gaminamos musmirių formos.

Gamtininkas linkęs manyti, kad gyvūnėlių atvaizdai kalėdiniuose atvirukuose pirmiausia atsirado dėl savo grožio. Jie simbolizavo žmogaus ryšį su gamta, pavasario laukimą. Pavyzdžiui, baltasis kiškis žiemai pakeičia savo kailį, be to, ir šiaip yra mielas gyvūnėlis. Sniegenos, nors ir peri mūsų krašte, labiau matomos būna žiemą, nes dideli būriai jų iš šiaurės atskrenda pas mus žiemoti. Todėl jas, kaip ir svirbelius, galima laikyti Kalėdų simboliais.

Neatsiejami nuo Kalėdų – visžaliai dygialapiai bugieniai. Jų šakelės, pasidabinusios viliojančiais raudonais kaulavaisiais, nuostabiai papuošia ir pagyvina namus prieš didžiąsias metų šventes. Maža to, daugelyje vakarietiškų kultūrų bugieniai yra tradicinės puošybos detalės, naudojamos pinant kalėdinius vainikus: vietoj eglių ar kitų spygliuočių šakų, imami šių visžalių augalų lapai, o raudonos uogelės tik pagyvina žalią vainiką. Šią tradiciją puoselėjo dar senovės keltai.

Iki šių laikų kai kuriose šalyse gajus paprotys per Kalėdas dovanoti parazitinio augalo paprastojo amalo šakelę su uogelėmis, nes nupjauta amalo šakelė nesudžiūsta ir per mėnesį. Jei oras patalpoje – drėgnas, ji gali išlikti išvaizdi net metus. Žmonės dažnai šiais augalais per Kalėdas išpuošia savo namus. Šių augalų grožis tas, kad žiemą jie nepraranda žalios spalvos, o jų balti vaisiai – panašūs į tikras uogas. Įdomu, jog ir bugieniai, ir amalai taip tvirtai įaugo į kalėdines tradicijas, kad tose šalyse, kur jie neauga, gaminami iš plastiko ir audinių.

Vyresniosios kartos žmonėms Kalėdų simboliai būdavo įvairūs vaisiai, graikiniai riešutai, saldumynai. Jie dažnai būdavo kabinami ant eglučių vietoj įprastų puošmenų.

A. Kulbio manymu, kalbėti apie lietuvišką kalėdinių atvirukų tradiciją būtų betikslis reikalas, nes anksčiau dažniausiai būdavo perspausdinami vakarietiški atvirukai. Pirmąkart atkūrus nepriklausomybę pamažu radosi dailininkų, kurie patys kūrė tokius atvirukus, tačiau tradicijas dažniausiai nusižiūrėdavo katalikiško mentaliteto kraštuose, daugiausia – nuo artimiausių kaimynų: lenkų ir vokiečių.

Kalėdiniai paukšteliai

Dažname kalėdiniame atviruke nuo seno romantiškus žiemos peizažus puošia ir spalvingi paukšteliai – sniegenos. Galbūt neatsitiktinai sniegena yra savotiškas lietuviškų Kalėdų ir apskritai žiemos simbolis.

Žodžiai „sniegas“ ir „sniegena“ skamba labai panašiai. Ar gali būti, kad tarp šių dviejų dalykų yra artimų sąsajų? Pasak ornitologų, matyt, šie paukščiai pavadinti sniegenomis dėl to, kad tampa labiau pastebimi žiemą. Tuo metu juodagalvės sniegenos dažnai lankosi miestuose, kaimuose, būna nebaikščios. Čia sniegenos laikosi tol, kol aptinka maisto. Kai ateina metas sukti lizdus ir perėti, jos pasitraukia į miškus.

Sniegenos – itin paplitę paukščiai beveik visoje Europoje. Lietuvoje galima išvysti trijų rūšių sniegenų. Dažniausiai aptinkamos jau minėtos juodagalvės sniegenos, mat jos čia gyvena ištisus metus, tiesa, dažniau pastebimos žiemos mėnesiais, nes tuo metu patraukia į miestus, kaimus ieškoti maisto. Kiek retesnės – raudongalvės sniegenos. Tačiau šios rūšies sniegenos mūsų šalyje nelieka žiemoti – išskrenda į šiltuosius kraštus. Rečiausiai aptinkamos – pušinės sniegenos. Tai šiaurinių kraštų paukščiai, žiemos metu labai retai užklystantys į mūsų šalį. Retkarčiais jų galima išvysti sausio, vasario, spalio–gruodžio mėnesiais.

Atpažinti sniegeną, net prieš tai kaip reikiant neištyrinėjus jos ant kalėdinio atviruko, nėra labai sunku, nes panašių paukščių mūsų krašte daugiau nėra. Juodagalvė sniegena – maždaug naminio žvirblio dydžio. Patinėlio pilvas – raudonas, o patelės – pilkai rudas. Viršugalvis, gerklė ir snapas – juodi. Skrendančias sniegenas padeda atpažinti ryškiai baltas antuodegis ir baltos dėmės ant sparnų. Juodagalvės sniegenos – vieni spalvingiausių Lietuvos paukščių, ypač patinėliai. Šie paukščiai dažniausiai vaizduojami ant kalėdinių atvirukų, nes žiemą laikosi žmonių kaimynystėje, yra lengvai pastebimi, žmones žavi jų grožis.

Dar vieni ant kalėdinių atvirukų nutūpę sparnuočiai – svirbeliai. Jų kakta – rausvai ruda, nugara – rusvai pilka, antuodegis – pilkas, uodegos galas – juodas, sparnų plunksnos – juodos su baltomis ir geltonomis dėmėmis, plunksnų galai – geltoni. Snapas ir kojos – juodi. Ant pakaušio pūpso didelis kuodas. Svirbeliai – ne mūsų krašto paukščiai. Jie pas mus atskrenda atvėsus orams iš šiaurinių platumų – Skandinavijos, Kolos pusiasalio. Ir ne šaltis juos iš namų gena, o menkos mitybos atsargos, kai žemę nuklojęs sniego patalas paslepia jų mėgstamus skanėstus.

Mūsų krašte svirbelių gausa nėra pastovi. Vienais metais čia jų gali būti stebimi gausūs būriai, kitais – vos pavieniai būreliai. Lietuvoje svirbeliai lesa šermukšnių, kadagių, gudobelių, amalų, putinų, ligustrų, erškėtrožių vaisius, spanguoles. Kai baigiasi vaisiai ir uogos, šie plunksnuočiai soduose lesa ant šakų likusius sušalusius obuolius, o jei sniego nebūna, leidžiasi ant žemės ir ieško tarp lapų gulinčių obuolių.

Bene didžiausia spalvų gama išsiskiria dar vieni kalėdiniai paukščiai – zylės. Juk ir patys kai kurių rūšių pavadinimai nusako šių sparnuočių spalvas. Lietuvoje suskaičiuojama net dešimt zylių rūšių: paprastoji pilkoji, šiaurinė pilkoji, kuoduotoji, juodoji, mėlynoji, žydroji, didžioji ir kt. Dažnam atrodo, kad zylės – labiau žieminiai paukščiai, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Tai – migruojantys sparnuočiai, nors į tolimas keliones jie nesileidžia. Dalis Lietuvoje išsiritusių paukščių, ypač jauniklių, linkę pasitraukti į Lenkiją ar Vokietiją, o čia likusią zylių populiaciją žiemos mėnesiais papildo iš šiauresnių regionų atskridusios migrantės.

Ne visos zylės mūsų krašte vienodai dažnai aptinkamos. Didžiausia tikimybė išvysti didžiųjų ir mėlynųjų zylių. Jos yra ir dažniausios lesyklų lankytojos. Šių zylių žiemą gali šmėkštelėti ir sodybose, ir balkonuose, ir miškuose, ir parkuose. Rečiausiai matomos žydrosios zylės. Jos greičiausiai yra tik migrantės. Vienintelės įtrauktos į Raudonąją knygą – ūsuotosios zylės.

Įvairių rūšių zylės skiriasi spalvomis ir kitomis išvaizdos detalėmis. Antai didžiųjų zylių viršugalvis, gerklė ir pagurklis – juodi su melsvu atspalviu, nugara – gelsvai žalia, skruostai – balti, pakaušyje – balta dėmė, sparnai – melsvai pilki su šviesia skersine juostele, apatinė kūno dalis – geltona, tik juostelė per krūtinės ir pilvo vidurį ir pauodegys – juodi. O kuoduotoji zylė lengvai atpažįstama iš smailaus kuodelio.

Pačios masyviausios zylinių šeimoje – didžiosios zylės. Jos sveria 16–17 gramų. Mėlynosios zylės už jas yra truputį smulkesnės. Šių dviejų rūšių zylių dažnai aptinkama netoli sodybų, o štai ilgauodegės, kuoduotosios, juodosios ar pilkosios zylės – labiau miško paukščiai. Ten jos laikosi ir vasarą, ir žiemą.

Zylės, kaip ir daugelis mūsų krašte skrajojančių paukščių, lengvai ištveria žemą temperatūrą – 20 laipsnių šalčio šiems sparnuočiams nekelia didelio pavojaus.

Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnaluose „Ar Žinai, Kad?“ ir „Savaitė“.