Žiemos karas: beribė suomių drąsa padėjo išsaugoti laisvę

Žiemos karas: beribė suomių drąsa padėjo išsaugoti laisvę


Kalbėdami apie Baltijos šalių likimą ir laikyseną dramatiškų 1939–1940 m. įvykių akivaizdoje, dažnai prisimename ir Suomiją – jos, kaip tuo metu galėjo pasirodyti, laukė toks pat likimas, kaip ir pietinių kaimynių. Visgi suomiai išdrįso pasipriešinti Sovietų Sąjungos galybei ir atsilaikė. Prieš 80 metų prasidėjęs Sovietų Sąjungos–Suomijos karas, labiau žinomas kaip Žiemos karas, dažnai lyginamas su legendinių Dovydo ir Galijoto kova.


Manvydas VITKŪNAS


Ilgus amžius gyvenę valdomi švedų, vėliau – rusų, suomiai Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje sukūrė nepriklausomą valstybę. 1917 m. gruodžio 6 d. paskelbtą Suomijos nepriklausomybę teko ginti ginklu. 1917 ir 1918 m. sandūroje Suomijoje vyko kruvinos kovos tarp Rusijos bolševikus palaikančių raudonųjų ir patriotiškai nusiteikusių suomių. Raudonieji buvo sutriuškinti, Suomijos nepriklausomybė – įtvirtinta. Taip pat suomiai kariavo su Sovietų Rusija, kol buvo aiškiai nustatyta siena Karelijoje.


Visą tarpukarį Suomija, sausumoje turėjusi tik tris kaimynes – draugiškas Švediją ir Norvegiją bei grėsmingą Sovietų Sąjungą, – labai aiškiai suvokė, kas jai kelia grėsmę. Ant Rusijos imperijos griuvėsių išaugusi Sovietų Sąjunga vėl tapo imperija, tik kitokia, komunistinė. Galiausiai atėjo 1939 m. ruduo, pažymėtas Europos perdalijimo ir Antrojo pasaulinio karo pradžios ženklu. Naciai, netrukus ir sovietai užpuolė Lenkiją, sovietai ėmė gvieštis ir Baltijos šalių bei kitų teritorijų.

REKLAMA


Maskvai pavyko primesti Estijai, Latvijai ir Lietuvai „savitarpio pagalbos“ sutartis, atvėrusias kelią jų okupacijai. Tą patį sovietai pabandė padaryti su Suomija, bet ji pasirodė esanti kietesnis riešutėlis, į kurį Josifas Stalinas gerokai apsilaužė dantis. Suomiai atmetė Sovietų Sąjungos reikalavimus ir nesutiko pasirašyti „savitarpio pagalbos“ sutarties bei atitraukti sienos nuo Leningrado net 90 km. Sovietai motyvavo, kad siena yra pernelyg arti nuo antro pagal dydį Sovietų Sąjungos miesto ir tai kelia grėsmę jo saugumui. J. Stalinas pareiškė, kad „jei negalime perkelti Leningrado, vadinasi, reikia perkelti sieną“. Anuomet sovietų, o dabar Rusijos propagandininkai išsijuosę tikina, esą Maskvos pasiūlyti teritoriniai mainai turėjo būti patrauklūs Helsinkiui: suomiai turėjo atiduoti Rusijai didelę dalį Karelijos sąsmaukos, daug salų Suomijos įlankoje, kai kurias kitas teritorijas, taip pat išnuomoti SSRS strategiškai svarbų Hanko pusiasalį ir leisti čia įkurti sovietų karinio laivyno bazę su 4 tūkst. karių. Mainais „dosniai“ pasiūlyta daug didesnė teritorija Karelijos miškuose į šiaurę nuo Ladogos ežero.


Suomiai puikiai suprato klastą – užleidus strategiškai svarbias teritorijas, bus atvertas kelias sovietams okupuoti visą Suomiją. Šalies ginkluotosioms pajėgoms vadovavęs maršalas Karlas Gustavas Emilis Manerheimas, per Žiemos karą pelnęs vieno iškiliausių XX a. karo vadų šlovę, tada labai blaiviai įvertino situaciją: „Nežinia, kiek mūsų tauta sugebės tvariai išsilaikyti ant kojų, tačiau mes jokiu būdu nepriimsime mums J. Stalino įžūliai brukamos „sutarties“, kokią jis įbruko mūsų Pabaltijo draugams (lietuviams, latviams ir estams). Tas šalis Kremlius jau kramto, o vėliau praris ir visai suvirškins. Mes tokio paties likimo nenorime.“ O štai J. Stalinas tikėjosi lengvos pergalės: „Vos tik šiek tiek pakėlus balsą, suomiai paklus. Jei to neužteks, suomiai pasiduos iškėlę rankas po pirmų artilerijos salvių.“ Rusai jau ruošėsi pergalės paradui Helsinkyje. J. Stalinas tikėjosi, kad Suomija bus įveikta per 12 dienų. Tačiau neįveikė jos net per tris mėnesius.

REKLAMA


Pasienio provokacija


Maskva, matydama, kad suomių įbauginti nepavyks, nusprendė pradėti karą, o jo pradžiai pasitelkė klastą: 1939 m. lapkričio 26 d. Mainiloje buvo surengta provokacija – sovietai apšaudė savo pasieniečius ir apkaltino tuo suomius. Rusai pareikalavo, kad suomiai atitrauktų savo kariuomenę 25 km nuo sienos. Suomiai sutiko, jei tą patį padarys ir SSRS. Kremlius įsiuto. Lapkričio 29-ąją sovietai nutraukė diplomatinius santykius su Suomija, o jau kitą dieną pradėjo karą. Tuo pat metu Kremlius vykdė šlykštų politinį farsą: okupuotame pasienio Terijokio mieste (dab. Zelenogorskas) buvo sudaryta marionetinė suomių tautybės bolševiko, didesnę dalį gyvenimo praleidusio Maskvoje, Oto Kūsineno vadovaujama Suomijos Demokratinės Respublikos vyriausybė, ėmusi kalbėti visos suomių tautos vardu. Suomijoje šios kolaborantų šutvės veikla kėlė ir pyktį, ir juoką. Negana to, sovietai ėmė formuoti „tautinius suomių ir karelų dalinius“, kurie kartu su „šlovingąja Raudonąja armija“ turėjo „išvaduoti suomių darbo liaudį iš kapitalistų priespaudos“. Tokiuose „tautiniuose daliniuose“ pačių suomių ir karelų (jų nemažai gyveno Rusijoje), daugiausia – šauktinių, buvo mažuma.


Suomiai drąsiai stojo į kovą su nepalyginamai galingesniais priešais. Suomijoje tuo metu buvo 3,6 mln., o Sovietų Sąjungoje – 170,1 mln. gyventojų. Kovai su suomiais sovietai pasitelkė beveik milijoną karių, daugiau kaip 11 tūkst. artilerijos pabūklų ir minosvaidžių, beveik 3 tūkst. tankų, daugiau nei 3 tūkst. lėktuvų. Suomių pusėje buvo apie 250 tūkst. karių, 114 lėktuvų ir vos 32 tankai (karo metu dėl paramos iš užsienio ginkluotės padaugėjo: lėktuvų – iki 270, tankų – iki 60). Suomijos talkininkė buvo gamta: miškai, pelkės, iki 40–45 laipsnių šaltis ir iki 2 m gylio sniegas. Karo pradžia parodė, jog Maskva daug ko neįvertino, ypač gamtinių kliūčių, suomių karo taktikos, pasienio įtvirtinimų patikimumo. Tačiau labiausiai ji neįvertino suomių kovos dvasios ir ryžto ginti tėvynę. Manerheimo linija buvo labai svarbi, bet ji driekėsi tik nedidelėje, nors ir strategiškai svarbiausioje, fronto dalyje. Ir ji nebuvo tokia galinga, kaip vėliau pasakojo sovietų propagandininkai, bandydami pateisinti milžiniškus Raudonosios armijos nuostolius. 136 km ilgio ir iki 90 km gylio Manerheimo gynybinėje linijoje buvo tik 101 betoninis įtvirtinimas.

Baltoji mirtis



Suomiai kariavo labai sumaniai, daugelyje fronto ruožų naudojo manevrinę gynybos taktiką. Jie gerai pažinojo savo kraštą, gynė savo žemę. Puikiai slidinėjo, buvo greiti ir judrūs, skirtingai nei miško keliukuose ir tarpuežerėse strigusios sovietų divizijos. Sovietai labai kentė nuo šalčio, mat daugelio karių apranga ir avalynė buvo netinkamos šaltai žiemai (J. Stalinas juk planavo į Helsinkį įžengti vos po dviejų savaičių!).


Ginkluotės suomiams stigo, tad teko improvizuoti. Žiemos karo metu jie pagamino 450 tūkst. padegamųjų butelių – vadinamųjų Molotovo kokteilių – ir svaidė juos į priešų techniką. Suomiai demonstravo tikrą didvyriškumą. Pavyzdžiui, Kolos mūšyje į šiaurę nuo Ladogos ežero 4 tūkst. suomių gynėsi nuo 20 tūkst. sovietų. Vieną iš strateginių aukštumų gynė vos 32 suomių būrys. Rusai metė prieš juos brigadą (4 tūkst. karių). Suomiai neteko 28 saviškių, bet kalva buvo apginta. Priešai, praradę daugiau nei 400 karių, galiausiai atsitraukė.


Sovietus į neviltį varė maskuojamąją žieminę aprangą vilkėję suomių taiklieji šauliai, praminti baltąja mirtimi. Garsiausias suomių snaiperis buvo Simas Heiuhė, nukovęs ne mažiau kaip 505 priešus. Galiausiai vieno mūšio metu skeveldra nuplėšė jam dalį veido, bet vyras išgyveno. Paklaustas, kas jam padėjo tapti tokiu puikiu snaiperiu, atsakė: „Pratybos“, o uždavus klausimą, ką jautė žudydamas sovietų karius, tarstelėjo: „Atatranką.“ Garsusis snaiperis mirė 2002 m., sulaukęs 96-erių.
Paremti suomių narsioje kovoje su raudonuoju maru atvyko keliolika tūkstančių savanorių iš Švedijos, Norvegijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Estijos ir kitų šalių. Visgi jėgos buvo nelygios. 1940 m. vasarį sovietai pralaužė Manerheimo liniją ir per ledo sukaustytą įlanką įsiveržė į tuomet antrą pagal dydį Suomijos miestą – Vypurį (dab. Vyborgas). Galiausiai suomiai paprašė derybų, ir kovo 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta taikos sutartis. Suomija neteko didelės dalies Karelijos, Vypurio, žemių prie Barenco jūros. Tačiau pavyko išsaugoti šalies laisvę – už ją galvas padėjo beveik 26 tūkst. suomių karių, taip pat beveik tūkstantis civilių. Sovietų žuvo mažiausiai 127 tūkst. (manoma, kad tikrieji nuostoliai – kur kas didesni – 170 tūkst. ar daugiau). „Mes užėmėme tiek žemės, kiek užteks palaidoti mūsų žuvusiesiems“, – vėliau metaforiškai sakė vienas sovietų generolas.

REKLAMA


Pralaimėjimas, tolygus pergalei


Nors formaliai pralaimėjo karą, suomiai visiškai pelnytai laiko jį pergale, tiesa, pareikalavusia daug nuostolių. Vėl pacituosime maršalą K. G. E. Manerheimą – 1940 m. kovo 13 d. jis kreipėsi į savo karius tokiais žodžiais: „Šlovingosios suomių kariuomenės kariai! Tarp mūsų šalies ir Sovietų Rusijos pasirašyta taika, niūri taika, atidavusi sovietams beveik visus kovos laukus, aplaistytus jūsų krauju dėl visko, kas jums šventa ir brangu. Jūs nenorėjote kariauti. Jūs mylėjote taiką, darbą, pažangą, bet jums primetė karą. Kovodami jūs atlikote žygdarbius, kurie amžiais švytės istorijos metraščiuose. Daugiau kaip 15 tūkst. išėjusiųjų į karą jau nebegrįš į gimtuosius namus, labai daug jūsų tapo invalidais. Bet ir jūs smogėte priešams juntamus smūgius, ir dėl to, kad dabar 200 tūkst. jūsų priešų rado ramybę po ledais ar įbedė užgesusius žvilgsnius į mūsų žvaigždėtą dangų, jūsų kaltės čia nėra. Jūs jiems nejautėte neapykantos, jūs jiems nelinkėjote bloga – jūs tik laikėtės žiauraus karo įstatymo: nukauti priešą arba žūti pačiam. Nors kovėtės drąsiai ir pasiaukojamai, vyriausybė, esant sunkioms sąlygoms, kurios yra visiškai paaiškinamos, buvo priversta sudaryti taiką. Ateis laikas – ir bus parašyta šio karo istorija. Pasaulis turi sužinoti apie jūsų žygdarbius...“


Iki šiol ginčijamasi, ar Lietuva, Latvija ir Estija galėjo eiti tokiu keliu, kokį pasirinko Suomija. Vieni teigia, kad galėjome efektyviai pasipriešinti, kiti – kad tai būtų buvę beviltiška, nes „neturėjome tokių gamtinių sąlygų“, „neturėjome Manerheimo linijos“ ir pan. Visgi 1940 m. politikų valia be kovos sovietams pasidavusios Baltijos šalys pralaimėjo iškart, net nepabandžiusios pasipriešinti, ir sumokėjo netgi didesnę kainą negu išdrįsę agresoriams pasipriešinti suomiai. Pavyzdžiui, mūsų partizanų, savo krauju nuplovusių 1940-ųjų kapituliacijos gėdą, pokariu miškuose žuvo kone tiek pat, kiek suomių karių fronte, o kur dar tūkstančiai sušaudytų, įkalintų, ištremtų Lietuvos žmonių...

Daugiau įdomių istorijų ir straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“