„Gėdingos“ ligos žygis per Europą

„Gėdingos“ ligos žygis per Europą


XXI a. mokslo laimėjimai leidžia gana tiksliai atsakyti į klausimus apie maro, tuberkuliozės ar maliarijos kilmę ir paplitimą net tarp tolimiausių mūsų protėvių. Tačiau sifilis – „gėdinga“ liga – vis dar slepia labai daug paslapčių.


Vitalijus BALKUS

Ar tikrai kalti K. Kolumbo jūreiviai?

1494 m. Karolis VIII, subūręs milžinišką kariuomenę, paskelbė karą Neapolio valstybei. Be 30 tūkst. karių, į žygį patraukė daugiau kaip 800 prostitučių kovos dvasiai kelti. Karalius taip pat pasirūpino, kad karo žygio negandas su juo dalytųsi kelios dešimtys jaunų freilinų – jos buvo įvardijamos kaip tarnaitės, padėsiančios tvarkyti buities rūpesčius, nors tikroji jų funkcija niekam nekėlė klausimų. Na, o koks vadas, tokia ir kariauna – kone visuotinis ištvirkavimas lydėjo kariauną tiek kovojant, tiek pasiekus pergalę.


Tiesa, Karolis VIII, vesdamas į karą ne tik karius, bet ir prostitutes (kai kada vadintas markitantėmis, t. y. merginomis, padedančiomis organizuoti karių maitinimą ir patarnauti), nebuvo labai originalus. Taip darydavo ir antikos didieji karžygiai, ir vėlesni valdovai. Tarp jų buvo ir kur kas didesnių „originalų“ – Aleksandras Makedonietis priėjo prie išvados, kad eilinių kareivių poreikiams tenkinti tiktų ožkos, ir jis nebuvo toks vienintelis. Be to, Karolio VIII „pašauktų“ prostitučių skaičius nebuvo toli gražu didžiausias. Kaip byloja istoriniai šaltiniai, Scipionas Afrikietis Jaunesnysis 134 m. pr. m. e. po nesėkmingos Numantijos miesto apgulties, siekdamas nubausti savo karius, išvijo daugiau kaip 2 tūkst. kariuomenei „talkinusių“ prostitučių.

REKLAMA


Akivaizdu, kad aplinka plisti venerinėms ligoms kariuomenėse buvo tiesiog puiki, tereikėjo užkrato, kuris it miško gaisras išplistų tarp karių, o vėliau būtų išnešiotas po jų namus ir miestus. Ir štai čia susiduriame su tuo, kad kronikos daugiausia dėmesio skiria apsinuodijimams, vidurių ligoms, vardija kovos veiksmų nuostolius, o duomenys apie venerines ligas – ypač šykštūs. Nieko nuostabaus, kad ilgai buvo laikomasi versijos, jog sifilis atkeliavo kartu su Kristupo Kolumbo jūreiviais, kurių vėliau buvo gausu tarp Karolio VIII samdinių, o iki tol Europos ir Azijos civilizacijos su šia liga nebuvo susidūrusios.


Senasis žmonijos palydovas

Sifilio pažeistų kaulų aptinkama tyrinėjant tolimojo laikotarpio kapavietes. Liga buvo žinoma tiek senovės Kinijoje, tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek Egipte, tiek vėliau Bizantijoje. Vieni įdomiausių tyrimų yra Chazarų kaganato laikotarpio Sarkelo gyvenvietės kasinėjimai. Ten sifiliui būdingų pažeidimų aptikta 26 kapavietėse ir 294 palaikuose, t. y. šia liga sirgo beveik dešimtadalis suaugusiųjų.


Pažvelgę visu tūkstantmečiu atgal, randame įdomius rašytinius įvairių civilizacijų šaltinius. 1854 m. tarp asirų miesto griuvėsių buvo aptikta molinių lentelių, viena jų pasakoja seną legendą, esą herojus, atsisakęs vesti vieną iš dievų dukrų, buvo nubaustas liga, naikinančia lyties organus. Įdomu, kad ligos aprašymas aiškiai nurodo sifiliui būdingus simptomus. O juk tai datuojama VI–V a. pr. m. e.
Pažvelgus į dar senesnius laikus, nuoroda į sifilį aptinkama Egipto papirusuose. Antikinėje Graikijoje egzistavo mitas, esą Atėnų vyrai buvo nubausti baisia liga dėl pernelyg atsainaus požiūrio į Dioniso falo statulų garbinimą (taip, ir toks ritualas buvo). Be to, mite ši liga vadinama sirų liga.

REKLAMA


Tai leidžia manyti, kad ji keliavo iš rytų į vakarus. Beje, šį dalyką iš dalies patvirtina ir archeologiniai duomenys. Azijietiškos ligos kilmės versiją dar labiau sustiprina Indijos legenda, bylojanti, kad sifilis buvo panaudotas kaip dievų tarpusavio santykių aiškinimosi priemonė. Bausmė Šivai paskirta būtent už ištvirkavimą, ja bausti ir paprasti mirtingieji, elgęsi panašiai. Ten pasakojama, kad liga neatsiranda iš niekur, yra būtinas ryšys su sergančiu žmogumi.


Seniausias rašytinis šaltinis, kuriame minimas būdingas ligos požymis – kietasis šankeris, arba opa užkrato įsiskverbimo vietoje, – buvo aptiktas 1863 m. prancūzų konsului Kinijoje įsigijus senuosius manuskriptus, sukurtus maždaug 2600 m. pr. m. e. Įdomu, kad, be pirminio sifilio požymio, aprašoma ir tolesnė ligos eiga, t. y. bėrimas ir galiausiai nosies deformacija. Tiesa, be lytinio būdo, autoriai taip pat nurodė galimybę užsikrėsti „per arbatą ir karštus gėrimus“ ir atkreipė dėmesį, kad sergančios moterys gali perduoti ligą naujagimiams.


Kodėl vis dėlto sifilio istoriją Europoje ilgą laiką buvo bandoma sieti su Karolio VIII Neapolio kampanija? Vienas iš atsakymų slypi jau minėtuose Kinijos dokumentuose. Iš jų galima daryti prielaidą, kad senasis sifilis buvo mažiau agresyvus nei parvežtas K. Kolumbo jūreivių iš Amerikos.


Mokslas patvirtina senas legendas

1998 m. visame pasaulyje buvo surinkta sifilio sukėlėjų pavyzdžių – pradedant Šiaurės ir Pietų Amerika ir baigiant Samoa salomis bei Pietų Afrika. Kiek vėliau Jungtinių Amerikos Valstijų Džordžijos valstijos Emorio universiteto mokslininkai ėmė ieškoti jų genetinių ryšių. Kaip ir derėjo tikėtis, analizė parodė, kad sifilio sukėlėjai yra tokie pat seni, kaip ir civilizacijos istorija, ir netgi senesni. Atsiradęs Centrinėje ir Pietų Afrikoje, sifilis plito žmonėms migruojant.



Čia aptinkame dar vieną faktą, kuris gali netiesiogiai patvirtinti vis dėlto „Kolumbo versiją“. Kaip žinome, žmonijos migracija pirmiausia vyko iš Afrikos į Aziją, o ten tolimų protėvių keliai išsiskyrė – vieni pasuko į pietryčius Indonezijos ir Australijos link, kiti ėmė vis giliau skverbtis į Azijos šiaurę, treti keliavo į vakarus. Nagrinėjant sifilio atsiradimą Europoje, įdomiausias yra Šiaurės Azijos maršrutas, nes būtent tie žmonės pasiekė tuomet egzistavusį sausumos kelią tarp Azijos ir Šiaurės Amerikos ir, persikėlę iš vieno žemyno į kitą, ėmė gyventi naujose žemėse. Atšilus klimatui ir išnykus sausumos keliui, jie tapo izoliuoti, kartu buvo izoliuotos ir jų atneštos ligos. Pažvelgę chronologiškai matysime, kad užkratui Amerikos žemynuose – ne mažiau nei 10 tūkst. metų, o tai bakterijoms yra labai ilgas laikotarpis, per kurį jos geba įgyti naujų savybių.


Beje, analogiškas procesas vyko ir tarp civilizacijos lopšyje likusių mikrobų – jie taip pat keitėsi, galiausiai treponemos iš vadinamųjų istorinių žemių ėmė stipriai skirtis pavojingumu ir gebėjimu užkrėsti nuo Amerikos atmainos. Dera paminėti ir dar vieną labai įdomų faktą: seniausi treponemų „giminaičiai“ greičiausiai nesukeldavo jokios ligos. Manoma, kad tai buvo visiškai nekenksmingos bakterijos, gyvenusios ant žinduolių ir žmonių odos ir mitusios negyvų jos ląstelių liekanomis. Lytinis plitimo būdas, kaip vienas efektyviausių, buvo „pasirinktas“ daug vėliau, nes iki tol joms prireikė „sugalvoti“, kaip įsiskverbti į organizmą, apgauti imuninę sistemą ir atsidurti patogiausioje vietoje, t. y. ant lyties organų gleivinės.


Romantiški perukai ir dirbtinės nosys

Grįžkime prie Karolio VIII Neapolio kampanijos, pasibaigusios absoliučia pergale. 24-erių karalius nutarė ją atšvęsti pagal savo pomėgius. Į apie du mėnesius trukusią visuotinę orgiją sugužėjo kone visos Italijos prostitutės. Lėbavimuose dalyvavo ne tik kariuomenė, bet ir vietos didikai bei gyventojai, iki tol išmintingai atsisakę priešintis ir padėję miesto raktą prie Karolio VIII kojų. Padariniai paaiškėjo jau netrukus.

REKLAMA


Kaip rašė to meto metraštininkas Pjetras Bembas, „mieste, užimtame atėjūnų, dėl ištvirkavimo ir dangaus kūnų išsidėstymo kilo galų liga“. Aiškiai matome, kad dažniausiai sifilis buvo priskiriamas svetimšaliams. Prancūzai jį vadino neapolietiška liga, graikai – sirų, vokiečiai – prancūzų, buvo paplitę venecijietiškos, portugališkos ir turkiškos ligos pavadinimai. Kaip matyti, visi kratėsi ligos „autorystės“ šlovės. Sugrįžo ir tikėjimas tuo, kad sifilis yra ne kas kita, o Dievo bausmė už nuodėmes. Galiausiai Karolio VIII kariuomenėje kas trečias karys susirgo sifiliu ir neliko nieko kita, kaip kuo greičiau išsinešdinti iš Italijos. Volteras vėliau apie to meto įvykius pašaipiai rašė: „Kvailu žygiu į Italiją įsigijo Genują, Neapolį ir sifilį. Po kurio laiko Genujos ir Neapolio neteko, tačiau bent sifilis liko.“ Ir ne tik liko, maža to, išplito po visą Europą ir buvo pradėtas vadinti meilės maru.


Kaip gydyti ligą, to meto gydytojai neturėjo jokio supratimo, tačiau poreikis buvo, juolab kad tarp pacientų buvo daug mokių ir garbingų žmonių. Didikų, karalių ir net Romos popiežių ši liga juk irgi neaplenkė. Pirmoji veiksminga priemonė buvo kvėpuoti... gyvsidabrio garais. Jei toks gydymas nenuvarydavo į kapus, šioks toks teigiamas poveikis buvo pastebimas. Gyvsidabriu nuo sifilio buvo gydoma net 450 metų. Painiavos kuriant gydymo metodus suteikdavo tai, kad pirminis sifilis išnyksta savaime. Jeigu tuo metu pacientas būdavo gydomas kokiu nors eksperimentiniu vaistu ir ligos požymiai dingdavo, vaistas imtas laikyti tinkamu. Tarp preparatų sifiliui gydyti minimi alavijai, medus su actu, rožių sirupas, taip pat kone visi kiti vaistiniai augalai. Akivaizdu, kad nei alavijai, nei medus nebuvo pajėgūs sustabdyti ligos ir juo labiau išgydyti tuos, kuriuos vadindavo gyvais lavonais, t. y. ketvirtosios ligos stadijos pacientus.


Todėl atsirado būtinybė bent jau sušvelninti socialinius ligos, darkančios pacientus, padarinius. Sifilio sukeltą plikimą imta maskuoti prabangiais perukais. Būtent vyrai, pagrindinės sifilio aukos, tapo naujos perukų mados išradėjais. Čia matomos ir savotiškos plastinės chirurgijos užuomazgos. Nosies atkūrimo technologija net ir dabartiniais laikais laikytina gana pažangia. Vienas iš būdų buvo atpjauti odos lopinėlį nuo rankos ir vienu galu prisiūti suirusios nosies vietoje. Kol audinys prigydavo reikiamoje vietoje, pacientas turėjo gyventi ranką priglaudęs prie veido. Kai tik oda prigydavo, ranka būdavo atskiriama. Egzistavo ir paprastesnės korekcijos priemonės, pavyzdžiui, nosies muliažai ar kaukės.

REKLAMA


Kur kas didesnių padarinių sifilis turėjo religinei ir istorinei Europos raidai. Pirmiausia ši liga padėjo reformacijos idėjoms plisti. Pagrindinės ligos aukos buvo kilmingieji, nes privilegijuoto luomo atstovai galėjo laisvai keliauti ir lankytis svečiuose pas tokius pat kilminguosius. O valstiečiai negalėjo palikti savo žemės, kai kur buvo nevalia peržengti jos ribos be pono sutikimo. Tad visuomenėje sifilis pradėjo asocijuotis su to meto elito palaidumu, ištvirkavimu ir nepakankamu religingumu.

Sifiliui turėtų būti dėkingi ir olandai. Jie, kovodami su Ispanijos dominavimu, nepriklausomybės propagandai pasitelkė teiginį, esą nugalėjus ištvirkusią Ispaniją bus nugalėtas ir sifilis. Be abejo, taip neatsitiko, tačiau visuomenė dar labiau įtikėjo, kad sifilis – ištvirkusio elito liga. Įdomu, kad Renesanso laikotarpiu Europoje sifilis galiausiai tapo viena pagrindinių mirties priežasčių.


Kuo laisvesnė tapdavo visuomenė, tuo daugiau socialinių sluoksnių susidurdavo su šia venerine liga. Miestai, pritraukę tūkstančius valstiečių, tapo puikia terpe jai plisti. XVIII a. sifilis buvo labiau aristokratų bėda, o industrinės revoliucijos metu virto varguomenės rykšte. Todėl, be kitų prevencijos priemonių, Europoje masiškai imta reglamentuoti viešnamių ir savarankiškai dirbančių prostitučių veiklą. Pavyzdžiui, Rusijos imperijoje įvesti specialūs pasai šia veikla besivertusioms moterims, jos privalėjo nuolat tikrintis sveikatą. Daugelyje valstybių paplito aprangos elementai, iš kurių buvo galima atskirti seniausios pasaulyje profesijos atstoves.


XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje atsirado gydymo metodų, galėjusių palengvinti ligonių kančias, buvo atidaryta specializuotų klinikų, tačiau iki pat 1929 m., kai Aleksandras Flemingas atrado peniciliną, sifilis buvo nepagydoma liga. Taigi galime drąsiai teigti, kad bent jau vakariečių pasaulėžiūrai, kultūrai ir dorovės sampratai sifilis turėjo įtakos iki pat šių laikų. Maža to, teiginiai, esą lytiškai plintanti liga gali būti traktuojama kaip bausmė už nedorą elgesį, netikėtai vėl pasigirdo jau pasiekus pergalę prieš sifilį, kai XX a. 9-ajame dešimtmetyje pasaulis išgirdo apie AIDS, bet tai – jau kita tema.


Daugiau įdomių straipsnių galite rasti žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“