Nors pasaulyje vis dažniau naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, nafta ir gamtinės dujos dar ilgai išliks itin svarbios ir reikalingos iškasenos. Didelė dalis jų išgaunama ne sausumoje, o jūrose, ir tam naudojamos įvairių tipų naftos gavybos platformos. Kai kurios iš jų yra tikros milžinės ir atrodo tarsi tikri monstrai, netgi palyginus su naftą gabenančiais tanklaiviais.

Manvydas VITKŪNAS

Nafta buvo išgaunama jau 4–6 tūkst. metų iki Kristaus Artimuosiuose Rytuose, dabartinio Irako teritorijoje. Į žemės paviršių prasiveržianti nafta naudota įvairiais tikslais, netgi medicinos. Kaspijos jūros pakrantėje, dabartinio Azerbaidžano teritorijoje, jau prieš tūkstančius metų ji pasitelkta būstams apšviesti. Arabų kraštuose žibalo tipo degūs skysčiai minimi nuo IX a. Nafta ir įvairūs bitumai buvo naudojami ir statybiniams skiediniams ruošti. XIX a. pradėta masinė naftos gavyba ir jos produktų gamyba, dar didesnį pagreitį ji įgavo XX a. Iš pradžių nafta buvo išgaunama tik sausumoje, o po Antrojo pasaulinio karo, atsiradus naujų technologijų, naftos gavybos bendrovės ėmė sparčiai plėtoti savo versloves jūrose, iš pradžių – tik priekrantėse, vėliau ir labai toli nuo krantų.

Pamaina – dvi savaitės

1938 m. amerikiečių bendrovė „Superior Oil“ pradėjo naftos gavybą iš platformų, esančių ant vandens, tiesa, ne jūroje, o milžiniškuose pelkynuose pietinėje Luizianos valstijoje. Žemkasės įrengdavo kanalus, kuriais vilkikai atvilkdavo ant pontonų sumontuotas platformas į gavybos vietas. Taip buvo išbandytos kai kurios technologijos, netrukus leidusios pradėti naftos gavybą jūrose.

Naftos gavybos platformų yra įvairių tipų. Kai kurios stacionariai tvirtinamos prie dugno metalinėmis, gelžbetoninėmis konstrukcijomis. Taip pat gausiai naudojamos plūduriuojančios platformos, tvirtinamos prie dugno įvairių tipų inkarais. Pagrindinės daugelio naftos gavybos platformų dalys yra korpusas su deniu, laikančiosios atramos, inkarų sistema ir gręžimo bokštas. Naftos telkinių žvalgybai naudojami specialūs laivai ar mobiliosios platformos. Naftos gavybos technologijos nuolat tobulinamos. Darbuotojai platformose dirba pamainomis, sausuma dažniausiai pasiekiama sraigtasparniais, taip pat laivais ir kateriais.

Kai kurios naftos gavybos platformos yra tikros milžinės. Štai Norvegijai priklausanti platforma „Statfjord B“, pastatyta Šiaurės jūroje 1981 m., sveria 840 tūkst. tonų, jos kartu su gelžbetoniniu pagrindu aukštis siekia 271 metrą. Per parą čia išgaunama 180 tūkst. barelių naftos, o saugyklose vietos užtenka 2 mln. barelių. Platformos gyvenamasis korpusas, iš vidaus primenantis viešbutį, yra septynių aukštų. Čia pat – chemijos laboratorija, sraigtasparnių aikštelė, specialūs nelaimės atvejui skirti gelbėjimosi laivai.

Kitas monstras – amerikiečių kompanijai „Shell“ priklausanti platforma „Perdido“ Meksikos įlankoje. Ji laikoma giliausiai esančia platforma pasaulyje – išgauna naftą iš 2 450 metrų gylio. Įdomu, kad ši platforma buvo pastatyta Suomijoje, Porio mieste, specialiais vilkikais ir baržomis nugabenta per Baltijos jūrą, Atlanto vandenyną ir 2009 m. pradėjo veikti Meksikos įlankoje. Per parą čia išgaunama 100 tūkst. barelių naftos. Platformos darbuotojų kolektyvas – 172 žmonės. Dirbama dviejų savaičių trukmės pamainomis, taip pat po dvi savaites ilsimasi sausumoje. Platformoje yra didelių gelbėjimosi katerių (juose telpa po 24 žmones), nuolat budi du sraigtasparniai.

Viena naftos gavybos platforma gaminama vidutiniškai ketverius metus ir kainuoja apie pusę milijardo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių, bet yra ir gerokai brangesnių. Platformos projektuojamos ir gaminamos taip, kad tarnautų bent kelis dešimtmečius.

Miestas jūroje

Atvirose jūrose naftos gavybos platformas pirmieji ėmė naudoti JAV ir Sovietų Sąjungos naftininkai. Amerikiečiai pirmąsias platformas Meksikos įlankoje išbandė 1947 m., o sovietai 1949-aisiais Kaspijos jūroje, dabartinio Azerbaidžano teritorijoje, įrengė didžiulę stacionarią platformą, tapusią tikru miestu jūroje. Skirtumas tas, kad amerikiečiai naudojo mažas platformas gana dideliame gylyje, o sovietai sumontavo milžinišką platformą seklumoje. Ši vietovė prie Azerbaidžano krantų, esanti 42 km nuo Apšerono pusiasalio, nuo seno buvo vadinama Juodaisiais Akmenimis. Jūros seklumoje buvo daugybė akmenų, kai kurie ramiu oru kyšojo virš vandens paviršiaus. Nafta daug amžių čia po truputį sunkėsi iš gelmių, ir juoda riebi plėvelė dengė vandenį ir akmenis. Įkurti šioje vietoje naftos verslovę buvo bandoma dar XIX a. pabaigoje, buvo parengtas ne vienas įdomus projektas, bet praktiniai žingsniai žengti tik po Antrojo pasaulinio karo.

Sprendžiant sunkiausią užduotį – kaip sumontuoti stabilią platformą, – buvo pasirinktas gana paprastas būdas – atvilkti ir seklioje vietoje paskandinti senus, naudoti nebetinkamus laivus ir iš jų suformuoti dirbtinę nuo bangų apsaugotą įlanką. Tada darbo ėmėsi statybininkai, suvirintojai. Atsirado dirbtinė krantinė, į dugną imta leisti polius, statyti įvairias konstrukcijas. Buvo atplukdyta technologinė įranga, įrengtos gyvenamosios patalpos (pirmieji darbininkai gyveno pusiau nuskandintų laivų kajutėse). Dalis seklumos užpildyta gruntu, suformuotos dirbtinės salos, sujungtos estakada. Per kelis dešimtmečius buvo įrengtas visas naftos gavybos platformų kompleksas (dabar jų yra beveik 200), beveik 2 tūkst. gręžinių. Čia vienoje vietoje buvo išgaunama daugiau nei pusė visos Sovietų Sąjungos vadinamosios jūrinės naftos. Juodieji Akmenys buvo pervadinti Naftingaisiais Akmenimis. Seklus jūros dugnas leido čionai sukurti tikrą miestą – jį netgi imta žymėti žemėlapiuose. Atsirado visas gamybos įrenginių kompleksas, gyvenamoji zona su daugiaaukščiais namais. Nafta kelis dešimtmečius buvo gabenama tanklaiviais, o 1981 m. įrengtas povandeninis naftotiekis, sujungęs verslovę su sausuma.

1957-aisiais per galingą audrą žuvo 20 žmonių. Po šio įvykio dar labiau susirūpinta naftos verslovės patvarumu ir darbuotojų saugumu. Įrengtose salose (jos buvo papildomai sustiprintos) pastatyta valgykla, poliklinika, arbatinė, vandens gėlinimo stotis, kepykla, muziejus, atliekų deginimo stotis, netgi įrengtas parkas ir nedidelis futbolo stadionas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Azerbaidžanui tapus nepriklausoma valstybe, Naftinguosiuose Akmenyse buvo atidaryta mečetė. Darbuotojai verslovėje dirba savaitės trukmės pamainomis. Jeigu jūroje kyla audra ir sutrinka susisiekimas laivais ir sraigtasparniais, pamaina pratęsiama dar savaitei. Vienu metu Naftinguosiuose Akmenyse darbuojasi apie 2 tūkst. žmonių.

Liepsnojančios verslovės

Naftos gavyba ir gabenimas kelia daug pavojų sausumoje, juo labiau – jūroje. Verslovėse ne kartą nutiko skaudžių nelaimių, kai kurios iš jų virto tikromis ekologinėmis katastrofomis. Štai tik keletas pavyzdžių.

1988 m. liepos 6 d. Šiaurės jūroje netoli Škotijos krantų veikusioje platformoje „Piper Alpha“ dirbo 226 žmonės. Dėl dujų nuotėkio įvykus sprogimui ir kilus gaisrui žuvo net 167 žmonės.

2010 m. balandžio 20 d. Meksikos įlankoje, 80 km nuo JAV pakrantės, katastrofa įvyko platformoje „Deepwater Horizon“. Sprogimas ir po jo kilęs gaisras pražudė 11 iš 126 joje buvusių žmonių, dar 17 asmenų buvo sužeisti. Iš gręžinio, kol jį pagaliau pavyko padaryti sandarų, 152 paras liejosi nafta (iš viso ištekėjo apie 5 mln. barelių). Naftos dėmės plotas jūros paviršiuje galiausiai pasiekė 75 tūkst. kv. km (didesnis nei Lietuvos). Teršalų atsirado net pietinėje JAV pakrantėje, jie užteršė paplūdimius. Buvo padaryta milžiniška žala gamtai. Vien iki 2010 m. lapkričio 2 d. surinkta 6 104 paukščių, 609 jūrinių vėžlių, 100 delfinų ir kitų jūrų žinduolių lavonų. Uždraudus žvejybą trečdalyje Meksikos įlankos, uždarius daugybę paplūdimių pajūrio kurortuose, kuriam laikui be darbo liko apie 150 tūkst. gyventojų.

2011 m. gruodžio 18 d. didelė nelaimė nutiko Rusijoje. Ochotsko jūroje buksyruojama platforma „Kolskaja“ apsivertė ir nuskendo, kilus audrai. Žuvo ar dingo be žinios 58 žmonės. Tyrimo metu paaiškėjo, kad buvo grubiai pažeistos darbų saugos taisyklės. Be to, buksyruojamoje platformoje turėjo būti tik darbus atliekanti komanda, bet tąsyk kartu vyko ir su darbais niekaip nesusijusių asmenų.

Viešbutis ar kalėjimas?

Naftos gavybos platformos yra masyvios, bet neamžinos. Anksčiau ar vėliau naftos ištekliai gręžinio vietoje išsenka, technologinė įranga susidėvi. Platformą tenka palikti, bet ką daryti su šiuo turtu? Demontuoti tokį sudėtingą įrenginį, kad ir trukdantį laivybai, – brangu. Visgi daugelį nebenaudojamų platformų ištinka būtent toks likimas, o bent dalį išlaidų padengia lėšos, gaunamos už kaip antrinę žaliavą panaudotą metalą.

Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad“.