Kinija: išsaugota komunistų valdžia ir pamintos žmogaus teisės

Kinija: išsaugota komunistų valdžia ir pamintos žmogaus teisės


Kelių tūkstančių metų valstybingumo istoriją turinti milžinė Kinija po Antrojo pasaulinio karo sugebėjo tapti tam tikru istorinės ir ekonominės raidos fenomenu: iš pradžių buvusi tipinė autoritarinė komunistinė valstybė su ryškiais totalitarizmo elementais, valdoma garsiojo lyderio Mao Dzedongo, per kelis pastaruosius dešimtmečius sugebėjo pertvarkyti ekonomiką ir prisitaikyti prie laisvosios rinkos, o šalies komunistų partija išsaugojo absoliučią valdžią.


Manvydas VITKŪNAS

Prieš 70 metų, 1949 m. spalio 1 d., pilietinį karą šalyje laimėjusių komunistų lyderis Mao Dzedongas paskelbė Kinijos Liaudies Respubliką. Pačioje Kinijoje ši sukaktis minima labai prašmatniai, o užsienio valstybėse taip pat stengtasi surengti šventinius minėjimus. Vienose valstybėse jie įvyko, kitose – ne. Lietuvoje bandymas organizuoti komunistinės Kinijos septyniasdešimtmečiui skirtą šventinį renginį sulaukė suprantamų neigiamų atsiliepimų ir klausimų, ar nepradėsime švęsti ir Sovietų Sąjungos įkūrimo sukaktuvių. Būtent taip ir yra: šiemet minimas ne Kinijos kaip šalies (kuriai jau ne vienas tūkstantis metų) įkūrimo, bet jos pavertimo komunistine valstybe jubiliejus.


Dvi Kinijos

Kinijos valstybingumo ištakos siekia trečią tūkstantmetį prieš Kristų. Šalį arba stambias atskiras jos dalis per daugelį amžių valdė dešimtys dinastijų. Nuo 1644 iki 1911 m. soste buvo Čingų dinastija. 1911 m. ji buvo nuversta, o Kinija nuo 1912 m. sausio 1 d. paskelbta respublika. Pirmu šalies prezidentu tapo Sun Jatsenas. Politinė situacija šalyje buvo nestabili, grūmėsi politinės grupuotės, didelę įtaką politiniams procesams išlaikė kariškiai.

REKLAMA


Pamažu įsigalėjo Gomindano partija, bet pozicijas stiprino ir Sovietų Sąjungos remiama Kinijos komunistų partija, kurios sudėtyje augo ir stiprėjo karinės formuotės. Jos iš pradžių kėlė maištus, bet pamažu perėmė dalies šalies kontrolę. Nuo 1925 iki 1937 m. dalyje Kinijos provincijų faktiškai vyko pilietinis karas. Vis agresyvėjanti Japonija 1931 m. Kinijos šiaurės rytinėje dalyje, Mandžiūrijoje įkūrė marionetinę Mandžuko valstybę, o 1937 m. prasidėjęs itin kruvinas Japonijos–Kinijos karas pražudė keliolika milijonų žmonių ir pasibaigė sulig Antrojo pasaulinio karo pabaiga 1945 m. rugsėjį, kapituliavus Japonijai.


Todėl Kinijoje laikomasi pozicijos, kad Antrasis pasaulinis karas prasidėjo ne Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 m., bet Japonijai užpuolus Kiniją 1937 m. Tąsyk japonų agresijos akivaizdoje Gomindano partijos vadovaujamos Kinijos vyriausybės pajėgos (vadas – Čiang Kaišekas) ir Kinijos komunistų partijos pajėgos (vadas – Mao Dzedongas) kovai su japonais sudarė bendrą nacionalinį frontą.


Kai karas su itin grėsmingais ir nuožmiais išorės priešais baigėsi, Kinijoje atsinaujino vidaus kovos. Komunistus rėmė Sovietų Sąjunga, Gomindaną kiek mažiau palaikė Jungtinės Amerikos Valstijos. Sovietų Sąjunga komunistams perdavė šalies šiaurės rytinius rajonus, kuriuos buvo užėmusi per kovas su japonais, daug trofėjinės japoniškos ginkluotės, siuntė instruktorius.

REKLAMA


Taikos derybos tarp komunistų ir Gomindano žlugo, kovos intensyvėjo. Iki 1947 m. labiau sekėsi Gomindano pajėgoms, bet galiausiai iniciatyvą perėmė komunistai. Pralaimėjęs karą žemyninėje Kinijos dalyje, Čiang Kaišekas su šalininkais įsitvirtino Taivano saloje (į ją pasitraukė apie 2 mln. žmonių), kurioje iki šiol gyvuoja nepriklausoma valstybė, oficialiai vadinama Kinijos Respublika ir tęsianti ikikomunistinės Kinijos valstybingumo tradicijas.


Tuo metu žemyninėje Kinijoje įsitvirtino Mao Dzedongo vadovaujami komunistai, 1949 m. spalio 1 d. Pekine paskelbę Kinijos Liaudies Respubliką. Kelis dešimtmečius daugelis Vakarų pasaulio valstybių teisėta dar 1912 m. paskelbtos Kinijos Respublikos įpėdine pripažino Kinijos Respubliką, gyvuojančią Taivane. Jai iki 1971 m. priklausė Kinijai skirta nuolatinė vieta Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, bet vėliau ją perėmė komunistinė Kinijos Liaudies Respublika. Taivanas (plotas – 36,5 tūkst. kv. km., gyventojų – 23,8 mln.), kaip nepriklausoma Kinijos Respublika, sėkmingai gyvuoja iki šiol, jo ekonomika klesti, bet šalis jaučia nuolatinį didžiosios komunistinės Kinijos pavojų, turi gausias karines pajėgas ir laikosi glaudžios partnerystės su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. O oficialusis Pekinas Taivaną, kurio realiai nevaldo, oficialiai laiko viena iš šalies provincijų.


Sukėlė badą

Komunistinei Kinijai iki pat savo mirties 1976 m. vadovavo ir tikru epochos simboliu tapo Mao Dzedongas. Jo laikais diegta modifikuota marksizmo-leninizmo ideologija galiausiai virto maoizmu. Iš pradžių komunistinė Kinija orientavosi į Sovietų Sąjungą, gavo iš jos ekonominę, karinę paramą (ypač – Korėjos karo metais). Nuo kolegų sovietų kinų komunistai nusižiūrėjo drastiškos turto nacionalizacijos, prievartinės kolektyvizacijos, industrializacijos, planinės ekonomikomis, penkmečių modelius ir užsibrėžė ambicingą tikslą – sukurti socialistinę visuomenę per 10–15 metų.



Daugelyje sričių kinų komunistai idėjų ir jų įgyvendinimo radikalumu netgi aplenkė sovietus. 1958–1960 m. bandytą atlikti „didįjį šuolį pirmyn“: valstiečiai liko be žemės, atimti netgi daržai, žemės ūkio inventorius, kaimo gyventojai suvaryti į komunas. Žmonės turėjo kolektyviai dirbti žemę pagal „pažangias“, bet neefektyvias žemės ūkio technologijas ir kartu dar vystyti mažąją metalurgiją, viduramžių lygio krosnelėse lydyti geležį, kurios stigo „liaudies ūkiui“.


Pradėti dideli irigacijos, melioracijos darbai, bet dažnai jie buvo nesėkmingi, nes trūko kvalifikuotų specialistų. Visą šį revoliucinį chaosą vainikavo komunistų partijos inicijuota kenkėjų – paukščių (esą nulesančių grūdus), vabzdžių ir graužikų medžioklė. Sunaikinta apytiksliai 2 milijardai paukščių, o štai kitų kenkėjų nepavyko sumažinti – čia galėjo pagelbėti tik geresnės sanitarinės sąlygos šalyje. Išnaikinus paukščius padaugėjo tikrų žemės ūkio kultūras siaubiančių kenkėjų. Galiausiai visa ši socialinių, ekonominių ir ekologinių eksperimentų virtinė sukėlė badą, 1959–1961 m. Kinijoje jis pražudė, skirtingais duomenimis, nuo 10 mln. iki 45 mln. žmonių.


Kitas Mao Dzedongo laikų Kinijos istorinis įvykis buvo 1966 m. paskelbta „kultūrinė revoliucija“. Jos tikslas buvo „kova su buržuazine ideologija“, kurios šalininkais buvo apšaukta dalis inteligentijos ir netgi valdančiosios partijos darbuotojų, o smogiamuoju kumščiu tapo jaunimo „Raudonoji gvardija“ – chunveibinai. Buvo susidorota su milijonais žmonių (tarp jų – bent menkiausia politine opozicija Mao Dzedongui). Fiksuota aibė atvejų, kai chunveibinais tapę moksleiviai, studentai viešai mušė ar net žudė savo mokytojus ir dėstytojus. Per Kultūrinę revoliuciją sunaikinta daugybė tikrų kultūros vertybių.


„Socialistinis kapitalizmas“

Po Mao Dzedongo mirties vyko arši politinė kova. Galiausiai į valdžią atėjo daug nuosaikesnių pažiūrų, pragmatiškas lyderis Deng Siaopingas, jis padėjo dabartinės Kinijos Liaudies Respublikos sanklodos pamatus. Pasak jo, visa valdžia turi priklausyti Kinijos komunistų partijai. Ji visiškai kontroliuoja strateginius energetikos, ryšių, karinės pramonės, susisiekimo sektorius, o štai kitose ekonomikos srityse pamažu leidžiama privati iniciatyva, derinami socialistinis ir laisvosios rinkos ekonomikos modeliai.

REKLAMA


Reformos davė rezultatų – kelis kartus išaugo šalies bendrasis vidaus produktas, pakilo daugelio gyventojų ekonominė gerovė. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje dėl liberalesnės valdžios politikos, pigios darbo jėgos, santykinai pigių energetinių išteklių į šalį plūstelėjo užsienio investicijos, Kinijoje pagamintos prekės užplūdo visą pasaulį.


Augant ir laisvėjant šalies ekonomikai, piliečiai tikėjosi ir politinių laisvių, bet komunistų valdžia nusprendė laikytis griežtos linijos ir nieku gyvu neužleisti bandančiai formuotis politinei opozicijai bent minimalių pozicijų. 1989 m. šiurkščia karine jėga buvo numalšinta studentų protesto akcija sostinės Pekino Tiananmenio aikštėje, žuvo šimtai žmonių. Politinės represijos, vykusios Mao Dzedongo valdymo laikais, komunistinėje Kinijoje niekada nesiliovė, tik jų mastas kito. Politinių kalinių, disidentų Kinijoje gausu iki šiol.


Likusio pasaulio akyse sudaręs tam tikro demokratėjimo regimybę, vykdydamas gana lanksčią užsienio politiką, Pekinas pagerino santykius su daugeliu Vakarų šalių. 1997 m. Jungtinė Karalystė perdavė Kinijai Honkongo, o Portugalija 1999 m. – Makao kontrolę. Šiems dviem megapoliams buvo užtikrintas išskirtinis statusas Kinijos sudėtyje pagal principą „viena šalis – dvi sistemos“. Bet Pekinas stengiasi vis labiau didinti centrinės valdžios įtaką, dėl to Honkonge šiuo metu vyksta didžiulės protesto akcijos.


Koncentracijos stovyklos

Honkongo gyventojai baiminasi, kad jų teisės gali būti suvaržytos, o kai kurių kitų komunistinės Kinijos valdomų teritorijų gyventojai seniai tų teisių neteko. 1950 m. Kinijos kariuomenė įsiveržė į Tibetą, sutriuškino daug mažesnes jo pajėgas, okupavo ir aneksavo šią didžiulę, bet retai gyvenamą, savitą kultūrą turinčią šalį. Per milijoną tibetiečių žuvo, buvo įkalinti, tapo pabėgėliais, sugriauta daugybė vienuolynų, kitų kultūrinių objektų. Bet kokie neramumai iki šiol slopinami ginkluota jėga, į regioną masiškai vyksta kolonistai iš kitų Kinijos regionų. Neką mažiau dramatiška padėtis susiklostė Sindziango uigūrų autonominiame rajone.


1949 m. čia gyvavusį Rytų Turkestano Respublika buvo panaikinta, šalį užėmus komunistinės Kinijos kariuomenei. Gyventojų daugumą daugelį amžių čia sudarė musulmonai – uigūrai, kazachai ir kitų tautybių žmonės. Kinijos valdžia čia taip pat vykdo masinę kolonizaciją. Po Antrojo pasaulinio karo uigūrai sudarė 75 proc. regiono gyventojų, o dabar jų tėra apie 40 proc. Nuo 2014 m. regione apie milijonas gyventojų laikomi „perauklėjimo stovyklose“, kurios lyginamos su koncentracijos lageriais. Kinija nė neketina žengti demokratėjimo keliu. Atvirkščiai, šalyje stiprėja partokratija, akivaizdžiai formuojasi dabartinio komunistų partijos ir visos šalies lyderio Hu Dzintao asmens kultas.


Milijardą 417 mln. gyventojų turinti Kinija yra viena didžiųjų pasaulio politinių, ekonominių ir karinių galybių. Pagal ekonomikos apimtį Kiniją lenkia tik Jungtinės Amerikos Valstijos. Šalis didžiuojasi galinga kariuomene (2,3 mln. karių; yra branduolinis ginklas). Bet ji negali pasigirti tuo, kas svarbu Vakarų pasaulio žmonėms – demokratija, pagarba žmogaus teisėms, todėl vargu ar norisi švęsti tokios – komunistinės – Kinijos gimtadienį.