Žagarė įdomi ne tik lietuviams

Žagarė įdomi ne tik lietuviams


Vieną seniausių, įspūdinga istorija garsėjantį Lietuvos miestelį mielai lanko žmonės ne tik iš įvairiausių Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio. Liepos viduryje į jį suplūsta daugiausia smalsuolių – tradicinis, miestelį garsinantis Žagarės vyšnių festivalis nepalieka abejingo nė vieno.


Jūratė BRATIKIENĖ


„Žagarė – ypatingas, jaukus miestelis, kuriame nestinga ramybės ir verda kultūrinis gyvenimas, – sako Žagarės regioninio parko direkcijos direktorius veiklos vykdymo ir organizavimo klausimais Mindaugas Balčiūnas. – Kasmet jį aplanko tūkstančiai svečių iš Lietuvos ir užsienio valstybių. Šiame miestelyje dar yra išlikusių autentiškų Senosios Žagarės pastatų, gatvelių. Daugeliui smalsu pasivaikščioti po vieną seniausių Lietuvos miestelių, skaičiuojantį daugiau nei 820 metų.“

Netoli Latvijos sienos esanti Žagarė turistus vilioja didingais dvaro rūmais, įspūdingu regioniniu parku, įsteigtu siekiant išsaugoti Švėtės paslėnių ir Žagarės miško kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes. O apie kasmet liepos viduryje vykstantį Žagarės vyšnių festivalį yra girdėjęs kiekvienas lietuvis.


Paslapčių gaubiamas pažintinis takas


M. Balčiūno teigimu, viena lankomiausių Joniškio rajono vietų – į pietus nuo Žagarės įrengtas Mūšos tyrelio pažintinis takas. Jis pastaruoju metu yra vienas iš gražiausių ir lankomiausių takų šalyje. Čia stovinčiuose informaciniuose stenduose – nemažai informacijos apie patį draustinį, jame augančius augalus, gyvenančius paukščius ir žvėris. Vaikštant taku akys užfiksuoja ir ypatingą mitologinį akmenį – pagoniško tikėjimo reliktą. Tyrelio vardu pavadintame akmenyje galima įžvelgti gyvūnų figūras ir viršuje iškaltą duobutę, patvirtinančią, kad čia buvo pagonių religinių apeigų vieta.

REKLAMA


Einant taku būtina paisyti taisyklių – nevalia nulipti nuo medinių lentelių, taip pat prašoma nekelti triukšmo ir nerūkyti – aukštapelkėje susidaro storas durpių sluoksnis ir esant sausam orui kyla didelis gaisro pavojus.


Pelkių apsupty išlikusios ir partizanų žeminės. Ši vieta buvo neprieinama, joje miško broliai turėjo savo štabą, karo ir pokario metais čia veikė partizanų stovyklavietė. Dabar unikalius objektus nesunku pasiekti. Vaikštant medinėmis lentelėmis galima pamatyti ir Tėvo Stanislovo atnaujintą ir prie medžio pritvirtintą koplytėlę. M. Balčiūnas pasakoja, kad Tėvas Stanislovas kurį laiką dirbo netoli pelkės esančiame Juodeikių kaime.


Į pelkes žmonės nuo seno žiūri su pagarbia baime, juk jas gaubia įvairios paslaptys. Protėviai tikėjo, kad pelkėse naktimis aukų ieško paslaptingos dvasios. Pelkes gaubiančia ramybe galima mėgautis priėjus vienintelį šioje vietoje neužakusį Miknaičių ežerą, kuriantį ypatingą atmosferą.


Pasak M. Balčiūno, Žagarės regioninio parko rekreacinė zona – viena gražiausių šio parko teritorijų, pamėgta žagariečių ir miestelio svečių. Čia galima pamatyti Žagarės ozą – vieną ilgiausių ir įspūdingiausių Lietuvoje. Ozas – tai ilgas siauras kalvagūbris, prieš maždaug 10 tūkst. metų paskutinio ledynmečio suformuotas iš smėlio, žvirgždo, sunešto tekančio tirpsmo vandens į ledynų plyšius ir tunelius. Tuo metu ledynai dengė visą Žiemgalos lygumą.

REKLAMA


Rekreacinės zonos dalis – Žvelgaičio tvenkinys, nuo seno žagariečių vadinamas ežeru. Jis yra įrengtas natūralioje dauboje, plytinčioje tarp dviejų Žagarės ozo gūbrių. Šio tvenkinio vanduo sukdavo Zigelio malūno girnas. Prieš dešimtmetį šioje rekreacinėje zonoje prie Žvelgaičio tvenkinio ir karjerų įrengtos patogios poilsiavietės su lankytojams skirta infrastruktūra – pavėsinėmis, laiptais, tilteliais, apžvalgos bokštais... Tad čia mėgsta laiką leisti tiek poros, tiek bičiulių kompanijos, tiek šeimos su vaikais.


Įspūdingi dvaro rūmai


Miestelio įžymybė – prieš kelerius metus restauruoti Žagarės dvaro rūmai. XVIII a. dvarą valdė grafas Platonas Zubovas, o 1858 m. Žagarės dvaro savininkais tapo Naryškinų giminė. Jai valdant dvaras suklestėjo ir tapo įspūdinga šeimos rezidencija. U raidės formos klasicizmo stiliaus rūmų frontone – Naryškinų herbas. Šios giminės valdymo laikais rūmuose puošniausi buvo svetainė, valgomasis, biliardinė, o antrame aukšte buvo įrengti svečių ir medžioklės trofėjų kambariai. Juose akis traukia puošnus interjeras, baltų koklių krosnys. XIX a. pradžioje rastas inventorius liudija, kad anksčiau rūmai buvo mediniai su akmenų pamatais. Dvaro ansamblis galutinai suformuotas XIX a. pabaigoje.


Angliškas Naujosios Žagarės dvaro parkas – vienas gražiausių Lietuvoje. XIX a. pabaigoje jis buvo rekonstruotas ir išplėstas pagal žymaus dendrologo, architekto Georgo Frydricho Ferdinando Kufalto projektą. Parką sudaro dvi dalys. Prie rūmų esanti dalis suformuota dar Zubovų valdymo laikais. Čia buvo baseinėlis su fontanu, erdvios terasos, įspūdingi gėlynai, vaizdingi takai.


Dėmesį ypač traukia vienas iš Žagarės dvaro pastatų – autentiškas arklininko namas. Be jo, pirminį dvaro sodybos kompleksą sudarė daug kitų statinių: rūmai, ledainė, arklidė, ratinė, maniežas, keli sargų namai, sodininko namas, sandėlis... Itin ryškus – ir Žagarės dvaro žirgyno kompleksas. Žirgynas, maniežas ir ratinė buvo statomi iš geros kokybės medžiagų. Cokoliai – iš tašytų akmenų, sienos – iš raudonų plytų. Įspūdingas žirgynas – vienas seniausių Lietuvoje.



Šiandien viename dvaro pastate rasite įsikūrusį Žagarės regioninio parko direkcijos lankytojų centrą. Smalsuoliai skuba apžiūrėti vis naujas ekspozicijas. Kultūrinę dvaro aurą stiprina ne tik parodos, bet ir čia vykstantys muzikos festivaliai, koncertai, plenerai. Šiuo metu lankytojų smalsumą žadina kaliausių paroda. „Jei oro sąlygos nesutrukdys, tikimės, ji žmones džiugins visą vasarą“, – sako Žagarės regioninio parko direkcijos direktorius.


Vilioja ir maldininkus


M. Balčiūno teigimu, kiekvienas senas Žagarės namas saugo unikalią savo istoriją. Įdomią šio krašto praeitį ir kovas su Livonijos ordinu atskleidžia ir įvairių tikėjimų atstovų kapinaitės. Daugeliui ypač įdomus urbanistikos paminklas – senoji Žagarės dalis. Dalis gatvelių nutiestos dar XVI a. viduryje. Iš XVII–XVIII a. išlikę ir molio bei dolomito statinių.


Dėl palankios geografinės padėties (per Žagarę ėjo kelias į Rygą) miestelyje prieš šimtus metų klestėjo amatai, vyko prekyba su užsienio šalimis. Čia buvo įkurta žvakių fabrikėlių, veikė alaus daryklų, senųjų amatų dirbtuvių. Buvo balinama drobė, veliami vilnos gaminiai.


Maldininkus vilioja dar 1712 m. pastatyta senoji ir naujoji Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. M. Balčiūnas sako, kad į Žagarę atvykę turistai tikisi daugiau išgirsti ir apie čia gyvenusios, stebuklais garsėjusios palaimintos mergelės Barboros gyvenimą. Jos vardu yra pavadintas kalnelis, ant kurio stovi Senosios Žagarės bažnyčia. Legendomis apie Žagarės mergelę apipintos šventumo ištakos siekia XVII a. Tyrimai atskleidžia, kad tai buvo istorinė pamaldumu garsėjusi asmenybė.


Tragiškai žuvusi Barbora buvo palaidota Žagarės apylinkėse, vėliau jos palaikai perkelti į bažnyčią. Nuostabą žmonėms kėlė negendantys Barboros palaikai, stebuklingai išlikę per gaisrą. Žmonės, pradėję melstis prie Barboros Žagarietės palaikų, patirdavo įvairiausių malonių, kai kurie atgaudavo sveikatą, kiti juto jos globą ištikus gyvenimo sunkumams. „Deja, senosios bažnyčios rūsyje šiuo metu stovi tik Barboros karstas, nes KGB iniciatyva jos palaikai buvo paimti, kaip teigta, moksliniams tyrimams. Iki šiol nežinoma, kur jie guli. Vyksta paieškos. Tikimės, mergelės Barboros palaikai bus rasti ir pargabenti į Žagarę“, – sako M. Balčiūnas.

REKLAMA


Kraštą garsina Vyšnių festivalis


Bene labiausiai visą Joniškio kraštą garsina jau tradicinis tapęs spalvingas ir linksmas, uogomis kvepiantis Žagarės vyšnių festivalis. Liepos viduryje vykstantis renginys, į kurį susirenka kone visa Lietuva, daug kaimyninės Latvijos gyventojų ir svečių iš tolimų pasaulio kampelių, šiais metais šventė 15 metų jubiliejų. Šis festivalis – vienas didžiausių muzikos festivalių šalyje. Jo metu miestelis pakvimpa Žagarės vyšniomis, šių uogų galima įsigyti čia pat šurmuliuojančiame turguje.


M. Balčiūnas teigia, kad kasmet šis festivalis žmonėms teikia gerą nuotaiką, galybę įspūdžių ir teigiamų emocijų. „Kelias dienas vykstančiame festivalyje apsilanko tūkstančiai svečių, – pasakoja pašnekovas. – Šio renginio neįsivaizduojame be festivalio akcentu tapusių kaliausių. Juk jos nuo vyšnių neatsiejamos. Gausybė meniškų kaliausių svečius stebina iš netikėčiausių miestelio vietų. Netgi yra užfiksuotas Lietuvos rekordas – tuomet jų per šventę buvo 760.“


Pasak M. Balčiūno, kaliausių judėjimo iniciatorė – sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkė, senojo žaislininkystės amato puoselėtoja Aušra Petrauskienė, konsultuojanti ir mokanti, kaip pasigaminti kaliausių iš natūralių medžiagų. Dirbtuvėmis kasmet susižavi vis daugiau žmonių.


Šių metų Vyšnių festivalyje vyko ir šventinis bėgimo maratonas, be to, visi dalyviai privalėjo pasipuošti kaliausėms būdinga atributika. „Žagarę drebino ir kaliausių fiesta – gyvos kaliausės gera nuotaika užkrėtė net didžiausius paniurėlius. Nors tokių retai sutiksi festivalyje“, – pabrėžia M. Balčiūnas ir priduria, kad kasmet kelias dienas trunkančio festivalio programa atnaujinama, tačiau išlaikoma protėvių tradicijų dvasia.


2015 m., kai Žagarė buvo paskelbta Lietuvos kultūros sostine, šis miestelis ir jo apylinkės sutraukė rekordinį skaičių – 100 tūkst. – lankytojų. „Kadangi bilietų į renginį nėra, labai tiksliai suskaičiuoti, kiek žmonių dalyvauja, sunku“, – teigia M. Balčiūnas ir pabrėžia, kad šiuo festivaliu siekiama į vieną seniausių Lietuvos miestų prikviesti žmonių iš visos Lietuvos, taip pat užsienio. „Tokiais renginiais raginame neprarasti istorinės ir kultūrinės tautos atminties, susipažinti su krašto vertybėmis, iš arčiau pažinti tautinio paveldo produktus, tradicinius amatus. Norisi kurti išskirtinį, patrauklų vieno seniausių Lietuvos miestų įvaizdį“, – nepraleisti progos aplankyti mažą, tačiau kultūriškai aktyvų šalies miestą ragina pašnekovas.