Jungtinių Amerikos Valstijų lopinėliai vandenyno platybėse

Jungtinių Amerikos Valstijų lopinėliai vandenyno platybėse


Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) – tai ne tik 50 valstijų, iš kurių jauniausia yra Havajai. Ši to paties pavadinimo salyne įsikūrusi valstija – ne vienintelė JAV teritorija tropinėse Ramiojo vandenyno platybėse. Šiai šaliai priklauso ir keliolika mažų valdų, pabirusių toli nuo JAV krantų.


Manvydas VITKŪNAS


Skirtingai nei Havajai, 1959 m. tapę visateise valstija, kitos JAV teritorijos tropinėje Ramiojo vandenyno dalyje turi specifinį kelių lygių statusą. Palmairos atolas laikomas inkorporuota organizuota JAV teritorija, t. y. neatsiejama JAV dalimi, kurioje visiškai veikia šalies konstitucija. Guamo Teritorija ir Šiaurinės Marianų Salos laikomos neinkorporuotomis organizuotomis JAV teritorijomis, kaip, pavyzdžiui, Puerto Rikas ar Mergelių Salos Karibų jūroje. Jos turi tam tikrą autonomiją, o JAV konstitucija šiose teritorijose veikia iš dalies. Trečioji kategorija – neinkorporuotos (neįtrauktos į JAV sudėtį, bet joms pavaldžios) neorganizuotos teritorijos, tokios kaip Kingmano rifas, Midvėjaus ir Džonstono atolai, Džarviso, Beikerio, Haulando, Veiko salos, valdomos tiesiogiai iš Vašingtono.

REKLAMA


„Pago Pago – vyrų ten nėra“?


Išskirtinė JAV valda yra Amerikos Samoa – nedidelis salynas, kuriam suteiktas neinkorporuotos neorganizuotos teritorijos statusas. Tačiau Amerikos Samoa turi konstituciją, renkamą gubernatorių. Nors vietos gyventojai laikomi amerikiečiais, jiems nesuteikta JAV pilietybė. Jie gali dalyvauti kandidatų į JAV prezidento postą pirminiuose partijų rinkimuose, bet neturi teisės pareikšti valios galutiniuose prezidento rinkimuose. Amerikos Samoa turi savo atstovą JAV Kongreso Atstovų rūmuose, bet be balso teisės. Vietinis Amerikos Samoa parlamentas sudarytas iš dvejų rūmų. Į aukštuosius renkama 18 narių iš vietos gyventojų tradicinių klanų vadų, į žemuosius – 20 deputatų ir vienas Sveino salos atstovas, bet jis neturi balso teisės.


Amerikos Samoa yra dalis Samoa salyno, XVIII a. atrasto olandų jūrininkų. 1830 m. čia pasirodė anglų misionieriai, platinę tarp čiabuvių samojiečių krikščionybę. Salyną valdė vietos karalius, su juo 1878-aisiais JAV vyriausybė sudarė sutartį ir gavo teisę naudotis puikia Pago Pago įlanka kaip karine baze. XIX a. gale dėl salyno rimtai susikivirčijo amerikiečiai, britai ir vokiečiai. Galiausiai Samoa buvo padalyta, ir didesnė, vakarinė, jos dalis atiteko Vokietijai, o mažesnė – JAV. Vokiečiai puolė sparčiai kolonizuoti Vakarų Samoa, bet pralaimėję Pirmąjį pasaulinį karą jos neteko – salas pagal Tautų Sąjungos sprendimą gavo administruoti Naujoji Zelandija, o 1962 m. Samoa buvo paskelbta nepriklausoma valstybe.

REKLAMA


Tuo metu rytinėje salyno dalyje amerikiečiai įtvirtino savo valdžią. Iki 1951-ųjų salas kontroliavo JAV karinė jūrų ministerija. Daugelis šių gražių vulkaninių salų, užimančių 199 kv. km plotą, gyventojų yra samojiečiai (iš viso čia gyvena 56 tūkst. žmonių). Salyne išplėtota žemdirbystė, žvejyba, plėtojamas turizmas. Sostinė Pago Pagas tampa turizmo centru, garsėja patogiu uostu. Populiariojoje kultūroje Pago Pago pavadinimas įsišaknijo kaip saldaus Polinezijos vaizdinio atspindys. Prisimenate, net Stasys Povilaitis dainavo: „Pago Pago supa vandenynai. Pago Pago – tai mįslė tikra. Pago Pago – vien sala merginų. Sako, sako – vyrų ten nėra...“


Privati nuosavybė


Sveino sala – pačios Amerikos Samoa valda, gerokai (300 km atstumu) nutolusi nuo kitų Amerikos Samoa salų. Geografiškai ji laikoma Tokelau salyno, priklausančio Naujajai Zelandijai, dalimi, bet istoriškai šios salos likimas susiklostė visiškai kitaip. Ši 1,86 kv. km (t. y. 186 ha) ploto sala 1606 m. buvo aptikta portugalų jūrininkų. Kapitonas Pedras Fernandesas de Keirosas buvo sužavėtas čiabuvių ir pavadino salą Isla de la Gente Hermosa („Gražių Žmonių sala“). Deja, salos gyventojų likimas buvo tragiškas: po kurio laiko iš Fakaofo salos atvykę polineziečių kariai išžudė visus čiabuvius vyrus, o moteris išsivežė į savo salą.


1841 m. pro tuomet negyvenamą salą plaukė amerikiečių banginių medžiotojų laivas „Peacock“. Jūreivis, pavarde Sveinas, pirmasis pastebėjo salą. Taip jai buvo suteiktas naujas pavadinimas. 1856-aisiais Elis Hačinsonas Dženingsas kartu su samojiete žmona Malija įsteigė saloje plantacijas ir pradėjo vežtis darbininkų iš kitų salų. Vienu metu salos gyventojų skaičius buvo perkopęs šimtą, dabar jų tėra 17. Pretenzijas į salą reiškė Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija, bet 1925 m. Sveinas oficialiai tapo JAV valda. Ši žalia, gausia atogrąžų augalija apaugusi sala su gražia lagūna, esančia viduryje, lankoma retai – čia nėra kaip prisišvartuoti didesniems laivams. Sala iki šiol yra E. H. Dženingso ainių nuosavybė.



Jungtinių Amerikos Valstijų lopinėliai vandenyno platybėse


Išplito gyvatės


1521 m. kovo 6 d. Fernandas Magelanas kelionės aplink pasaulį metu atrado Guamo salą Ramiajame vandenyne. Saloje keliautojai aptiko čamorų tautybės gyventojus. Savo plotu (540 kv. km) Pagėgių ar Kazlų Rūdos savivaldybei prilygstanti sala 1565 m. buvo paskelbta Ispanijos kolonija, o 1898-aisiais buvo prijungta prie JAV. Šiuo metu Guame yra 180 tūkst. gyventojų. Net 143 tūkst. jų gyvena salos sostinėje Hagatnioje. Beveik 38 proc. salos gyventojų sudaro čamorai, daugiau nei 26 proc. – filipiniečiai. Baltieji amerikiečiai nesudaro nė dešimtadalio salos gyventojų. Dauguma tikinčiųjų Guame – katalikai. Daugiau nei ketvirtadalį salos užima JAV karinės bazės. Ekonomikos pagrindas – karinių bazių priežiūra ir turistų aptarnavimas.


Guamo ekologinė nelaimė – nuodingos rusvosios boigos, patekusios į salą veikiausiai iš Papua Naujosios Gvinėjos kartu su kariniais laivais ir kroviniais Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Guame jos rado puikią terpę veistis ir labai išplito, sujaukė salos ekosistemą. Išnyko kai kurių rūšių paukščiai – gyvatės paukštelius naikina tiesiog lizduose. Boigos kasmet pridaro didelių rūpesčių salos gyventojams ir kariškiams. Jos įlenda į transformatorines, sutrikdo elektros tinklų darbą, aktyvuoja ant karinių bazių tvorų sumontuotas apsaugos sistemas.


Daugybę kartų gyvačių buvo aptikta gyventojų butuose, mokyklose, viešbučių dušuose ir tualetuose. Laimė, rusvosios boigos įkandimas menkai pavojingas žmogui. Guamo administracija samdė gyvačių gaudytojus su specialiai mokytais šunimis, naudojo spąstus, o prieš kelerius metus boigas pradėta naikinti gana originaliu būdu – iš sraigtasparnių mėtoma tūkstančiai negyvų pelių, kurioms sušvirkšta boigoms mirtinai pavojingų nuodų. Salos gyventojams įgrisusių gyvačių skaičių pavyko šiek tiek sumažinti, tačiau jis vis vien tebėra siaubingai didelis – saloje gyvena apie 2 mln. rusvųjų boigų, arba apie 3,7 tūkst. viename kvadratiniame kilometre!


Vagių salos


Į šiaurę nuo Guamo yra Šiaurinės Marianų Salos, taip pavadintos 1668 m. čia atplaukusių ispanų misionierių, norėjusių pagerbti savo globėją, Ispanijos karalienę Mariją Austrę. Pirmasis šių salų atradėjas F. Magelanas 1521 m. šias salas buvo pavadinęs kitaip – Vagių salomis (Las Islas de los Ladrones), mat čiabuviai pavogė jo laivo valtį. 1899-aisiais salas (iš viso – 14, bendras plotas – 463,4 kv. km) iš Ispanijos nupirko Vokietija.

REKLAMA


Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijai netekus kolonijų, salos atiteko Japonijai. Japonai čia kūrė cukranendrių, kokosų, tabakų, kitas plantacijas, steigė karines bazes, taip pat vykdė kolonizaciją ir prievartinę čiabuvių asimiliaciją. Japonų vyrai buvo skatinami geruoju ar prievarta santykiauti su vietos moterimis, kad gimtų kuo daugiau „japoniukų“. Antrojo pasaulinio karo metais salose vyko sunkios amerikiečių ir japonų kovos, o po karo salų kontrolę perėmė JAV. Japonai buvo deportuoti. Amerikiečiai taip pat perėmė Maršalo ir Karolinų salų kontrolę, bet 1986 m. čia buvo įkurta nepriklausoma Maršalo Salų Respublika ir Mikronezijos Federacinės Valstijos, o 1994-aisiais – ir Palau Respublika, susietos su JAV asociacijos sutartimis. Šiaurinių Marianų Salų gyventojai per referendumą nusprendė likti JAV valda, turinčia didelę autonomiją.


Iš 55 tūkst. salų gyventojų 35 proc. yra filipiniečiai, 25 proc. – čamorai, iš įvairių salų kilę kiti mikroneziečiai, kinai, korėjiečiai, amerikiečiai. Ilgą laiką buvusiose laisvąja ekonomine zona salose sparčiai plėtojosi ne tik turizmas, bet ir paslaugų sektorius, pramonė. Turistai (ypač iš Japonijos) itin pamėgo šalies sostine tapusią Saipano salą. Čia – ne tik nuostabi gamta, bet ir daug japonų statytų objektų. Saloje 1944 m. vyko itin nuožmūs mūšiai, juose žuvo beveik visi 30 tūkst. salą gynusių japonų karių ir 3,4 tūkst. amerikiečių.


Jungtinių Amerikos Valstijų lopinėliai vandenyno platybėse


Karų aidas


Niūrių karo pėdsakų galima rasti ir daugybėje kitų Ramiojo vandenyno salų. Tikru kovų simboliu tapo netoli Havajų esanti Midvėjaus sala, taip pavadinta dėl savo geografinės padėties – pusiaukelės tarp Kalifornijos ir Japonijos pakrančių. 1859 m. šią nedidelę, 6,3 kv. km ploto, salą atrado amerikiečių jūrininkai. Ji buvo negyvenama iki 1903-iųjų, kai tapo transokeaninio telefono kabelio, sujungusio JAV su Japonija, priežiūros stotimi, o 1935 m. čia buvo įsteigtas oro uostas, kur degalų atsargas papildydavo transokeaninių linijų lėktuvai. Taip pat čia buvo didelė JAV karinė bazė. 1944-aisiais šalia Midvėjaus vyko didžiulis amerikiečių ir japonų jūrų mūšis – buvo paskandinti keturi Japonijos lėktuvnešiai ir du kreiseriai, o amerikiečiai neteko vieno lėktuvnešio ir kreiserio. Buvo numušti 150 JAV ir 248 Japonijos lėktuvai, žuvo 3 064 kariai. Kai iki 1994 m. veikė karinė bazė, Midvėjuje gyveno daugiau kaip 2 tūkst. žmonių. Dabar čia dirba apie 40 gamtos rezervato darbuotojų.


Karine baze buvo tapęs ir Džonstono atolas (6,9 kv. km), 1796 m. atrastas amerikiečių. XIX a. pabaigoje čia buvo eksploatuojami guano (natūralių organinių trąšų iš jūrinių paukščių mėšlo) ištekliai, o XX a. antrojoje pusėje atliekami branduoliniai bandymai, sandėliuojami cheminiai ginklai ir jų atliekos. Dabar saloje dirba apie 200 kariškių ir aplinkosaugininkų.


Dar viena karinė bazė buvo Veiko sala (6,5 kv. km), atrasta ispanų 1568 m. 1899-aisiais ji buvo paskelbta JAV valda, vėliau čia įkurta karinė bazė. Ją po sunkių kovų 1941 m. užėmė japonai. Dabar saloje dirba apie 15 žmonių.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)