Kodėl mes tikime sąmokslo teorijomis

Kodėl mes tikime sąmokslo teorijomis

Pasak D. Greimso, norint garantuotai išsaugoti paslaptyje įvykį, kad ir po 50 metų jis liktų paslaptis, apie jį turi žinoti ne daugiau kaip 251 žmogus


Kodėl mes tikime sąmokslo teorijomis


Žemės planeta yra plokščia, vakcinos kuriamos vaisingumui slopinti, o iš lėktuvų purškiami nuodai sukelia vėžį. Į baisų slaptąjį tinklą įtraukti politikai, žurnalistai, mokslininkai ir net mokytojai. Na, o vadovauja viskam slaptoji masonų ir reptiloidų pasaulinė vyriausybė, įsikūrusi Antarktidoje, buvusioje poledinėje nacistų karinėje bazėje.


Vitalijus BALKUS


Ko gero, ne vieną išvardytų „faktų“ esate girdėję, juolab kad interneto amžiuje šie ir panašūs teiginiai plinta lyg užkratas. Maža to, kuriasi virtualiosios ir ne tik virtualiosios bendruomenės, ieškančios viso to įrodymų.


Iš kur kilo sąmokslo teorijos

Terminas „sąmokslo teorija“ atsirado XX a. pradžioje ir pirmiausia buvo vartojamas ekonomikoje. Dabartinę reikšmę jis įgijo tik 1960 m., o į kone rimčiausią kalbos leidinį „Oksfordo anglų kalbos žodyną“ įtrauktas dar vėliau, 1997 m. Tačiau pats reiškinys, kai sukuriama savotiška lygiagreti realybė, kurios egzistavimu bandoma paaiškinti visus reikšmingus visuomenės įvykius, siekia antikinius, o gal ir dar senesnius laikus.


„Valdžia kažką slepia“ – toks buvo nuolatinis gandų leitmotyvas, vos tik atsirado modernioji valstybė. O slėpti šioji galėjo, be abejo, daug ką. Greičiausiai niekas nebesuskaičiuos, kiek kartų, pavyzdžiui, badmečiu, pasklidęs gandas, esą valdovų aruoduose slepiami grūdai, tapdavo sukilimų priežastimi ir kiek galvų dėl to nuriedėjo. Tiesa, iki tikrosios sąmokslo teorijos, kai tariamas blogis yra daug didesnis ir stipresnis nei pats stipriausias karalius, tokiems gandams dar gana toli. Piktavalis valdovas buvo pasiekiamas ranka, ir su jo gyvenimo baigtimi ištirpdavo gandas.

REKLAMA


Kas kita, jei priešu „tapdavo“ religinė ar tautinė grupė. Iš prietarų ir gandų susiformuoti gandų konstruktui laiko būdavo pakankamai, bet visiškai sunaikinti tariamą priešą dažniausiai nebuvo jokių galimybių.


Štai pirmieji krikščionys, be kaltinimų dievų negerbimu, buvo nuolat įtariami pasėlių naikinimu, vandens nuodijimu ar tyčiniu gyvulių susargdinimu. Iki pat krikščionybės pripažinimo Romos imperijoje krikščionys buvo laikomi priešais ir sąmoningais kenkėjais, nekenčiančiais visos žmonijos. Įdomu tai, kad jau viduramžiais krikščionių bažnyčia puikiai skleidė tokius pat gandus apie maurus, žydus arba raganas. Pastarasis pasirinkimas dar labiau priartina mus prie kai kurių modernių konspirologinių teorijų, nes raganos esą veikė ne savarankiškai, o vykdė šėtono nurodymus, perduotus per tarnus – demonus. Visiškai natūralu, kad pasiekti menamą blogio šaltinį buvo neįmanoma, tad kova su „blogio tarnais“ tapo nuolatiniu procesu. Taigi, net keliems šimtmečiams Europos kultūroje atsirado paprastas paaiškinimas, kas gali būti kaltas dėl visų negandų. Na, o tinkamai paskleisti gandai – gera priemonė susidoroti ir su pavieniais priešininkais, ir jų grupėmis.
Ir štai čia susiduriame su iki šiol labai paplitusia sąmokslo teorija apie pasaulinį žydų arba, pagal išplėstinę versiją, žydų ir masonų sąmokslą. Pastaroji teorija buvo „pagimdyta“ abato Augustino Baruelio 1792 m. išleistoje knygoje „Iliustruoti jakobiečių istorijos memuarai“. Jos autorius teigia, esą egzistuoja slaptoji žydų (judėjų) ir masonų koalicija, kurios tikslas – užvaldyti pasaulį. Taip pat jie esą naikina tikėjimą, kenkia Bažnyčiai ir krečia smulkesnes eibes. Kodėl šį, švelniai tariant, abejotiną veikalą galime laikyti moderniųjų sąmokslo teorijų pradžia?

REKLAMA


Žydų sąmokslų tema anaiptol nebuvo nauja, tačiau iki tol jų „partneris“ dažniausiai buvo šėtonas, o štai čia jau pradėta kalbėti apie dar vieną žmonių grupę turint galvoje mistines būtybes, kurias egzistuojant net ir prastuomenės atstovai vis mažiau tikėjo.


Paradoksas, bet XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje antgamtinės, tiksliau, ne šio pasaulio būtybės ir vėl rado vietą žydų ir masonų sąmokslo teorijoje. Kalbu apie reptiloidus (driežažmogius), kurie atskrido iš tolimojo kosmoso, gali įgauti žmogaus pavidalą ir siekia valdyti pasaulį per savo sukurtas masonų ir iliuminatų organizacijas. Maža to, kai kurių valstybių vadovai, tarp jų ir Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, taip pat yra reptiloidai. Šioji viduramžių laikų istorijų apie vilkolakius ir raganius „reinkarnacija“ išvydo šviesą 1999 m., kai pasirodė šiuolaikinių konspirologų ikonos ir buvusio futbolo komentatoriaus Deivido Aiko knyga „Didžiausioji paslaptis“, kuri yra tobulas visų moderniųjų sąmokslo teorijų rinkinys.


Kodėl tuo tikime


Numoti ranka į sąmokslo teorijas nevalia. Tai patvirtina Harvardo universiteto mokslininkų atliktas tyrimas. Paaiškėjo, jog, pavyzdžiui, tuo, kad iš lėktuvų slapčia yra purškiami nuodai, tiki 10 proc. amerikiečių, dar 30 proc. mano, kad tai iš dalies tiesa. Nesunku suskaičiuoti, kad ši teorija veikia net 120 milijonų JAV gyventojų. Tiesa, ir tyrimo autoriai išvadose nurodė, esą cheminių trasų teorijos paplitimas socialiniuose tinkluose įmanomas esant nežinomai uždarai bendruomenei, tikslingai platinančiai šią konspirologinę teoriją.


Žmonių imlumo fenomeną geriau paaiškina 2016 m. Anglia Ruskin universiteto atliktas tyrimas. 420 respondentų ne tik turėjo atsakyti į klausimą, ar tiki sąmokslo teorijomis, ir jeigu tiki, tai kokiomis, taip pat apibūdinti savo emocinę būseną bei socialinę padėtį. Gauti rezultatai akivaizdžiai parodė: kuo didesnį stresą žmogus patiria, tuo daugiau tiki konspirologinėmis teorijomis. Šią išvadą buvo galima nuspėti, tačiau kita nustebino net ir mokslininkus. Socialinė padėtis tikėjimui reptiloidais, žudančiomis vakcinomis ar pasauline vyriausybe neturi jokios įtakos. Tai paaiškina iš dalies dar vieną fenomeną – net ir išsilavinę, autoritetingi žmonės staiga ima tikėti nebūtais dalykais ir atmeta akivaizdžius įrodymus. Tyrimo grupės vadovas Virenas Svamis, komentuodamas rezultatus, pažymėjo: „Stresas pablogina analitinio mąstymo gebėjimus. Streso apimtas žmogus yra linkęs į specifinį mąstymą, pavyzdžiui, „suranda“ ryšius tarp įvykių, kurie iš tikrųjų neegzistuoja. Todėl stresinė būsena gali skatinti konspirologinį mąstymą.“



Tiesa, vis dėlto išsilavinęs, plačių pažiūrų žmogus rečiau tampa sąmokslo teorijų auka. 2015 m. JAV politinių mokslų žurnale („American Journal of Politica Science“) paskelbtame straipsnyje buvo nagrinėjamas ryšys tarp intelekto lygio, politinių ir religinių pažiūrų bei žmogaus savivertės ir imlumo konspirologinėms teorijoms. Paaiškėjo, kad žemesnio intelekto, religingus ir konservatyvių pažiūrų žmones galima priskirti tam tikrai rizikos grupei.


Egzistuoja dar vienas reiškinys, kuris gali net ir visiškai sveiko proto žmogų paversti abejotinos teorijos adeptu. Kalbu apie vadinamąją išgyvenusio klaidą, kuri pirmiausia yra prietarų šaltinis, bet naudinga ir sąmokslo teorijoms plisti. Paprasčiausia to reiškinio iliustracija – istorijos, kaip kareivis karo lauke ar jūreivis per audrą karštai meldėsi ir liko gyvas, o visi jo draugai žuvo. Atitinkamai galima daryti išvadą, kad malda padėjo išgyventi. Tačiau esminė klaida yra tai, kad mes galime apklausti jį ir panašius į jį, tačiau mums nieko neatsakys tie, kurie lygiai taip pat karštai meldėsi ir atsidūrė jūros dugne. Beje, „išgyvenusio klaidos“ iliustracija, pateikiant laivo per audrą pavyzdį, pirmą kartą buvo panaudota dar antikoje.


Kitas labiau paplitęs tokios klaidos pavyzdys – tai teiginys „vaistai negydo“ arba, dar labiau konspiracinis, „vaistais siekiama nužudyti ligonius“. Esą vienas, išgijęs nuo vėžio (kurio greičiausiai net nėra buvę) atsisakęs šiuolaikinės medicinos pasiekimų, tampa šio mito skleidėju. Gerai, jeigu jis tai daro nuoširdžiai klysdamas, o nėra šarlatanų ar homeopatinių vaistų reklamos kampanijos dalis.


Sąmokslo teorijoms „įrodyti“ ypač plačiai naudojamas klaidingos koreliacijos fenomenas, t. y. dviejų nesusijusių įvykių sugretinimas ir subendrinimas. Tereikia paimti panašius statistinius visiškai skirtingų procesų grafikus ir paskelbti, esą tai susiję reiškiniai. Taip galima „atrasti“, kad vakcinacijos paplitimas „lemia“ autizmo atvejų daugėjimą. Linksmuoliai, tyrinėjantys klaidingos koreliacijos efektą, net sukūrė puslapius, kuriuose ieškant sutapimų galima lyginti visiškai skirtingus statistinius duomenis. Tarp tokių teko matyti sutampančius margarino vartojimo ir skyrybų Meino valstijoje arba išlaidų kosmoso tyrimams ir savižudybių pasikariant grafikus. Viso to „paslaptis“ iš tikrųjų paprasta: jei yra daug statistinių duomenų ir grafikų, akivaizdu, kad bus tokių, kurie vieni su kitais sutaps, nors tarpusavyje šie reiškiniai neturi nieko bendra.

REKLAMA


Dar vienas šaltinis, nuolat papildantis konspirologų gretas, – tai žmonės, stokojantys žinių vienu ar kitu klausimu, bet linkę daryti skubotas išvadas. Jau minėtas pavyzdys apie vaistus gali turėti interpretaciją „antibiotikai neveikia“. Kelias prie šios išvados gana paprastas. Žinome, kad bakterijos kinta ir joms sunaikinti reikia vis naujų antibiotikų ir, deja, yra tokių bakterijų formų, kurių neveikia jokie žinomi antibiotikai. Tačiau „pamirškime“ tai, ir bet kokį nesėkmingą gydymo atvejį galime išvesti į minėtą teiginį.


Melas ar tiesa


Tikėti ar netikėti sąmokslo teorijomis – kiekvieno žmogaus pasirinkimas, bet ar yra būdų nustatyti, kuris teiginys yra tiesa, o kuris pramanas? Nustebsite, tačiau į šį klausimą gali atsakyti matematikai. Oksfordo universiteto mokslininkas fizikas Deividas Greimsas iškėlė sau uždavinį išsiaiškinti, kuri populiari konspirologinė teorija yra tiesa, o kuri – melas. Metodo esmė – nagrinėti ne patį įvykį, bet apskaičiuoti, kiek žmonių turi apie jį žinoti ir atitinkamai kuriam skaičiui žmonių jį reikia nuslėpti nuo likusių. Kaip atspirties taškus mokslininkas naudojo atvejus, kai iki tol paslaptyje buvę dalykai tapdavo vieši, ir vertino, kiek juose žmonių dalyvavo ir kiek laiko prireikė tam, kad paslaptis paaiškėtų.


Taip buvo apskaičiuota, kad slaptuose sifilio tyrimuose 1932–1976 m. dalyvavo 6,7 tūkst. žmonių, o jiems iškilti į viešumą prireikė 25 metų. O JAV piliečių elektroninio sekimo veikloje dalyvavo apie 36 tūkst. darbuotojų, ir šioji skandalinga istorija tapo vieša jau po 6 metų. Taip pat buvo įvertinti ir kiti panašūs įvykiai apskaičiuojant žinančių skaičiaus ir laiko, reikalingo kam nors iš dalyvių prasitarti, dėsningumus. Tai žinant jau buvo galima apskaičiuoti konspirologinių teorijų galimą teisingumą.


Štai jei manysime, kad JAV nebuvo Mėnulyje, įvertinant visų žmonių, reikalingų skrydžio simuliacijai atlikti, skaičių, apie tai jau būtų žinoma vėliausiai po 3,7 metų. Dar greičiau žmonės sužinotų apie „farmacininkų slepiamus universalius vaistus nuo vėžio“, nes vienaip ar kitaip apie tai žinoti ir dar sutartinai veikti slepiant reikėtų apie 700 tūkst. žmonių. D. Greimso tyrimas leido apskaičiuoti ir paslapties išsaugojimo atvirkštinę formulę. Taigi, jei norite garantuotai išsaugoti paslaptyje įvykį, kad, pavyzdžiui, po 50 metų jis taip ir liktų paslaptis, apie įvykį turi žinoti ne daugiau kaip 251 žmogus. Akivaizdu, kad jei Mėnulio programa būtų buvusi mitas vien raketos paleidimui imituoti, žmonių skaičius būtų buvęs keliasdešimt kartų didesnis.